Danielis Defo ROBINZONAS KRUZAS Esu gimęs 1632 metais, Jorko mieste, pasiturinčioje svetimšalių šeimoje; mano tėvas buvo kilęs iš Bremeno ir pradžioj įsikūrė Hulyje. Pralobęs iš prekybos, jis metė savo biznį ir persikėlė į Jorką; ten vedė jis mano motiną, kurios tėvai vadinosi Robinzonai - labai sena to krašto giminė; iš čia ir mane pavadino Robinzonu Kreicneriu; bet kadangi Anglijoj yra įprasta iškraipyti svetimus žodžius, tai mus praminė Kruzais; dabar mes ir patys taip tariame ir rašome savo pavardę; taip visada mane vadino ir mano draugai. Aš turėjau du vyresnius brolius. Vienas jų buvo pulkininkas leitenantas Flandrijoj, anglų pėstininkų pulke, kuriam kadaise vadovavo garsusis pulkininkas Lokhartas; šis brolis žuvo kautynėse su ispanais ties Diunkirku. Kas ištiko antrąjį mano brolį - aš nieko nežinau, lygiai kaip mano tėvas ir motina nežinojo, kas ištiko mane. Kadangi aš buvau trečiasis šeimoje ir manęs neruošė jokiam amatui, tai mano galva iš pat jaunų dienų buvo pilna visokių svaičiojimų. Mano tėvas, kuris buvo jau labai senas, suteikė man pusėtiną išsilavinimą, žinoma, kokį galima įsigyti, auklėjantis namie ir lankant miesto mokyklą. Jis norėjo, kad aš eičiau į teisininkus, bet aš svajojau vien tik apie jūrų keliones, ir šis troškimas manyje buvo toks stiprus, jog aš pamyniau tėvo valią - dar daugiau - pamyniau jo įsakymus, nepaisiau motinos maldavimų ir draugų patarimų: rodės, pati prigimtis ir likimas stūmė mane į tuos vargus, kuriuos man teko pergyventi. Mano tėvas, protingas ir prityręs žmogus, numanė apie šituos rnano ketinimus ir rimtai bei išmintingai mane įspėjo. Vieną rytą jis pasišaukė mane į savo kambarį, prie kurio buvo prirakintas podagros, ir ėmė karštai man prikaišioti. Jis paklausė, kokios kitos priežastys, jei ne vien tik valkatiški palinkimai, skatinančios mane apleisti tėvų namus ir gimtąją šalį, kur man esą lengva išeiti į žmones, kur aš galįs stropumu ir darbu padidinti savo turtą ir paskui gyventi ištaigingai ir ramiai. Jis man pasakė, kad į svetimas šalis vyksta, ieškodami nuotykių, arba tie, kas neturi ko nustoti, arba garbėtroškos, geidžią aukščiau iškilti: leisdamiesi į žygius, išeinančius iš kasdienio gyvenimo ribų, jie stengiasi pataisyti savo reikalus arba apgaubti šlove savo vardą; bet tokie dalykai man esą arba neįmanomi, arba pažeminami; aš turįs pasirinkti vidurio kelią, kitaip sakant, aukštesnę kuklios buities pakopą, kuri, kaip jam parodė ilgametis patyrimas, esanti mums geriausia pasaulyje, prieinamiausią žmogaus laimei, laisva tiek nuo skurdo ir nepritekliaus, nuo fizinio darbo ir kančių, tenkančių žemesniems sluoksniams, tiek ir nuo aukštesniųjų sluoksnių prabangos, tuščios garbės, pasipūtimo ir pavydo. Koks yra malonus toks gyvenimas, tarė jis, aš jau galįs spręsti iš to, kad visi kitokios padėties žmonės jam pavydi: net karaliai neretai skundžiasi, kam jie gimė didiems darbams, ir apgailestauja, kad likimas jų nepastatė tarp dviejų kraštutinumų - menkystos ir didybės, o ir išminčius pasisako už vidurio kelią, kaip tikros laimės laidą, apsaugantį jį ir nuo skurdo, ir nuo prabangos. Pakanka tik man pažvelgti į gyvenimą, tarė tėvas, ir tuojau matyti, kad visi gyvenimo negandai pasiskirstę tarp aukštųjų ir žemųjų sluoksnių ir kad mažiausiai jų tenka vidutinės padėties žmonėms, nežinantiems tiek likimo smūgių, kiek jų patiria diduomenė ir prastuomenė; net nuo kūno ir dvasios negalavimų jie apdrausti labiau negu tie, kuriems juos sukelia, iš vienos pusės, ydos, prabanga ir visokiausios prašmatnybės, o iš antrosios - sunkus darbas, skurdas, blogas ir nepakankamas maistas, ir kurie tokiu savo gyvenimu užsitraukia vien nelaimes. O vidutinė padėtis - palankiausia suklestėti visoms dorybėms, visiems buities džiaugsmams; gausa ir taika - jos palydovės; ją laimina ir lydi nuosaikumas, santūrumas, ramybė, sveikata, draugingumas, visokiausios malonios pramogos ir įvairūs džiaugsmai. Vidutiniškai pasiturįs žmogus savo gyvenimo kelią nueina tykiai ir lygiai, neapsunkindamas savęs nei fiziniu, nei protiniu nepakeliamu darbu, neparsiduodamas vergovėn už kąsnį duonos, nesikankindamas, kaip čia susiradus išeitį iš keblios padėties, atimančios sielai ramybę, o kūnui miegą, negraužiamas pavydo, nedegdamas slapta garbėtroškos ugnimi, nežinodamas nepritekliaus nei vargo, jis ramiai praeina savo kelią, protingai džiaugdamasis gyvenimo saldybėmis be kartėlio priemaišos, jausdamasis laimingas ir iš kasdienio patyrimo mokydamasis vis giliau pajusti savo laimę. Paskui tėvas primygtinai ir labai nuoširdžiai mane prašė nesielgti vaikiškai, nepulti stačia galva į skurdą ir kančias, nuo kurių mano užimamoji pagal gimimą padėtis visuomenėje, rodos, turėtų mane apsaugoti. Jis kalbėjo, kad man nesą reikalo dirbti dėl duonos kąsnio, kad jis pasirūpins manimi, pasistengs tinkamai išvesti mane į tą kelią, kurį tik ką patarė man pasirinkti, ir kad jeigu aš pasirodysiu esąs nevykėlis ar nelaimingas, tai kaltas bus piktas likimas arba mano paties žioplumas. Įspėdamas mane susilaikyti nuo žingsnio, kuris tegalįs atnešti man tik žalą, jis tuo būdu atliekąs savo pareigą ir nusiimąs nuo savęs bet kokią atsakomybę. Žodžiu tariant, jeigu aš pasiliksiu namie ir tvarkysiu gyvenimą pagal jo nurodymus, tai jis bus man geras tėvas, bet jis nepridės rankos prie mano pražūties, skatindamas mane išvykti svetur. Užbaigdamas jis kaip pavyzdį nurodė man vyresniojo brolio likimą, kurį jis taip pat primygtinai tikinęs nedalyvauti Niderlandų kare, bet visi jo įkalbinėjimai likę bergždi: svajonių suviliotas, jaunuolis pabėgęs į kariuomenę ir buvęs nukautas. Ir nors (taip užbaigė savo kalbą tėvas) įis niekad nesiliaus melstis už mane, bet pareiškia man stačiai, kad jeigu aš neatsisakysiu nuo savo beprotiško sumanymo, tai ateis lai-Kas, kada aš gailėsiuos, nepaklausęs jo patarimo, bet tada, gal būt, man niekas nebepadės išbristi iš bėdos. Aš mačiau, kaip per paskutinę dalį šios kalbos, - kuri iš tikro buvo pranašinga, nors pats tėvas tikriausiai to nenumanė, - gausios ašaros pasruvo jo veidu, ypač, kai jis ėmė kalbėti apie mano užmuštąjį brolį; o sakydamas, kad man ateisiąs atgailos metas, bet jau nebūsią kas man padeda, jis taip susijaudino, jog nutraukė savo kalbą, tepareiškęs man, kad jo širdis perpildyta, ir jis nebegalįs man nieko besakyti. Mane tikrai sugraudino ši kalba - ir ko ji nebūtų sugraudinusi? - ir aš pasiryžau nebegalvoti apie iškeliavimą svetur, o įsikurti gimtinėje, kaip to troško mano tėvas. Bet deja, praėjo keletas dienų, ir iš mano pasiryžimo nieko neliko: žodžiu tariant, praslinkus kelioms savaitėms po mano pasikalbėjimo su tėvu, norėdamas išvengti naujų tėvo graudenimų, aš nusprendžiau bėgti iš namų slapčia. Bet aš suvaldžiau pirmąjį savo nekantravimo įkarštį ir veikiau neskubėdamas: pasirinkęs tokią valandą, kada mano motina, atrodė, buvo geriau negu paprastai nusiteikusi, aš pasivedėjau ją į šalį ir pasakiau jai, jog visas aš taip degu troškimu pamatyti svetimus kraštus, kad jeigu aš net ir imsiuosi kokio nors darbo, tai man vis tiek neužteks kantrybės išvaryti jį ligi galo, ir kad verčiau tėvas teišleidžia mane geruoju, jei nenori, kad aš būčiau priverstas išvykti be jo sutikimo. Aš pasakiau, kad man aštuoniolika metų, o esant tokio amžiaus jau per vėlu mokytis prekybos arba advokato profesijos, o jei ir mėginčiau eiti mokytis, tai esu įsitikinęs, kad pabėgsiu nuo savo šeimininko, neišbuvęs iki galo, ir išeisiu jūron; aš prašiau motiną, kad ji prikalbėtų tėvą leisti mane bent vieną kartą pakeliauti; tada, jeigu toks gyvenimas man nepatiks, aš grįšiu namo ir jau daugiau niekur nebekeliausiu; ir aš daviau žodį su dvigubu uolumu atidirbti už prarastąjį laiką. Mano žodžiai smarkiai užrūstino motiną. Ji man pasakė, kad neverta ir kalbėti su tėvu šiuo reikalu, nes jis perdaug gerai supranta, kur yra mano nauda, ir nepritars niekam, kas man pražūtinga. Ji stebėjosi, kaip aš dar galįs galvoti apie tokius dalykus po mano pasikalbėjimo su tėvu, kuris mane tikino taip švelniai ir maloniai. Žinoma, jeigu aš norįs save pražudyti, tai nuo šitos bėdos neišsisuksiąs, bet aš galįs būti tikras, kad nei ji, nei tėvas niekad nepritarsią mano įgeidžiui; ji pati nė kiek nenorinti prisidėti prie mano pražūties, ir aš niekad negalėsiąs pasakyti, kad mano motina man pritarusi, kai tėvas buvęs priešingas. Vėliau aš sužinojau, kad nors mano motina ir buvo atsisakiusi pasakyti tėvui mano prašymą, tačiau ji žodis žodin perdavusi jam visą mūsų pokalbį. Tėvas buvęs labai susirūpinęs dėl to ir dūsaudamas jai pasakęs: "Vaikinas galėtų būti laimingas, jeigu liktų namie, bet jeigu jis leisis į svetimus kraštus, tai taps apgailėtiniausiu padaru, koks yra kada nors buvęs žemėje. Ne, aš negaliu jam pritarti." Tik beveik po metų aš ištrūkau į laisvę; visą laiką aš atkakliai dėjausi esąs kurčias visiems pasiūlymams imtis kokio nors darbo ir dažnai prikaišiojau tėvui ir motinai dėl jų griežto nusistatymo prieš tą gyvenimo būdą, į kurj mane traukia įgimtieji polinkiai. Bet vieną dieną, man būnant Hulyje, kur aš patekau atsitiktinai, šį kartą be jokios minties pabėgti, vienas mano bičiulis, vykstąs į Londoną savo tėvo laivu, ėmė prikalbinėti mane plaukti drauge su juo, vartodamas įprastą jūrininkams vilionę, būtent, kad rnan nieko nekainuosianti kelionė; ir aš, neatsiklausęs nei tėvo, nei motinos, netgi neperspėjęs jų nė vienu žodžiu, o leidęs jiems sužinoti apie tai, kaip pasitaikys, nepasiprašęs nei motinos, nei tėvo palaiminimo, neatsižvelgęs į aplinkybes ir negalvodamas apie savo pasielgimo pasekmes, - nelemtąją, nelaimingąją valandą 1651 metų spalio l dieną - laivu išplaukiau į Londoną. Niekuomet, aš manau, jaunų nuotykių ieškotojų negandai neprasidėjo taip anksti ir netruko taip ilgai kaip manieji. Vos tik mūsų laivas išplaukė iš Humbero žiočių, tuoj papūtė vėjas, ir prasidėjo baisus bangavimas; ligi tol aš niekad nebuvau buvęs jūroje ir negaliu išreikšti, kaip man pasidarė bloga ir kaip tai sukrėtė mano sielą. Dabar aš rimtai susimąsčiau, ką padariau ir kaip teisingai mane ištiko dangaus bausmė už tai, kad aš taip niekšiškai apleidau tėvų namus ir pamyniau savo pareigą. Visi gerieji mano tėvų patarimai, tėvo ašaros, motinos maldavimai iškilo mano atmintyje; ir mano sąžinė, kuri tuo metu dar nebuvo spėjusi galutinai surembėti, man prikaišiojo, kam nepaisiau jų graudenimų ir kam pamyniau savo pareigas tėvams. Tuo tarpu vėtra stiprėjo, ir jūromis ritosi aukštos bangos, nors ši audra nebuvo panaši į tai, ką aš daug sykių mačiau paskui, ir netgi nepanėšėjo į tai, ką man teko matyti po kelių dienų. Bet užteko ir to sugluminti tokiam jaunam jūreiviui, nieko šioj srity nenusimaniusiam, koks kad aš tuomet buvau. Su kiekviena atriedančia į mus banga aš laukdavau, kad ji mus praris, ir kas kartą, kai laivas krjsdavo žemyn, tarp bangų, man rodės, kad jis jau nebeiškils viršun.Ir šioje sielos kančioje aš ne sykį ryžausi ir prisiekinėjau, kad, jeigu likimas teiksis šį kartą pasigailėti mano gyvybės, jeigu mano koja vėl atsistos ant kietos žemės, aš tučtuojau grįšiu namo pas tėvą ir niekados, kol gyvas, nebesėsiu į laivą; aš prisiekinėjau klausysiąs tėvo patarimo ir niekados nesileisiąs į tokius negandus, kokius pergyvenau tuomet. Dabar tik aš supratau, kokie teisingi buvo tėvo samprotavimai apie auksinį gyvenimo vidurį, kaip ramiai, kaip maloniai jis praleido savo dienas, niekada nepatyręs audrų juroje ir nekentėjęs nuo bėdų sausumoje; ir aš nusprendžiau grįžti į tėvo namus, kaip atgailaująs sūnus palaidūnas. Šitokios blaivios ir sveikos mintys sukosi mano galvoje tol, kol truko audra, ir dar kurį laiką; bet rytojaus dieną vėtra ėmė tilti, jūra aprimo, ir aš pradėjau po truputį apsiprasti su ja. Šiaip ar taip, visą tą dieną aš buvau nusiteikęs labai rimtai (be to, aš dar ne visai buvau pasitaisęs nuo jūros ligos); bet į pavakarę dangus išsigiedrino, vėjas nuščiuvo, ir atėjo puikus, žavingas vakaras. Saulė nusileido be debesų ir tokia pat skaisti pakilo kitą rytą, ir jūrų lyguma, nė mažiausio vėjelio neribenama, visa nužerta saulės, sudarė žavingą vaizdą, kokio aš dar niekad nebuvau matęs. Nakčia aš puikiai išsimiegojau, ir mano jūrų ligos neliko nė pėdsako; aš buvau labai linksmas ir su nuostaba žiūrėjau į jūrą, kuri dar vakar buvo tokia rūsti ir siaubinga ir tokiu trumpu laiku galėjo pasidaryti tokia rami ir maloni. Ir čia, tarsi norėdamas sugriauti mano geruosius pasiryžimus, prie manęs priėjo mano bičiulis, suviliojęs mane plaukti su juo. - Na, Bobai, - tarė jis, plostelėjęs man per petį, - kaip jautiesi po vakarykščios? Einu lažybų, kad tu išsigandai, kai pūstelėjo vėjelis, argi ne? - Tu vadini tai vėjeliu? - sušukau aš. - Čia buvo baisi audra. - Audra! Ar tu pamišai! - atkirto jis. - Tai, tavo manymu, audra? Ką tu! Visa tai buvo tik niekis. Duok tik mums gerą laivą ir jūros platybes, tai mes tokios audriūkštės nė nepastebėtume. Na, bet tu dar neprityręs jūrininkas, Bobai. Eime geriau išsivirsime punšo ir viską pamiršime. Tik pažvelk, koks puikus dabar oras! Norėdamas sutrumpinti šią liūdnąją savo istorijos dalį, pasakysiu tiesiog, kad toliau vyko taip, kaip dažniausiai pas jūrininkus: išvirė punšo, ir aš nuo jo pasigėriau. Ir šios nakties purve paskandinau visą savo atgailą, visus savo samprotavimus apie savo elgesį praeityje ir visus savo pasiryžimus ateičiai. Žodžiu tariant, vos tik jūros paviršius išsilygino, vos tik po audros stojo tyla, o sykiu su audra nurimo sukelti mano jausmai ir praėjo baimė būti bangų prarytam, - grižo atgal seni mano troškimai, ir aš visiškai užmiršau savo priesaikas ir įžadus, kuriuos buvau sau davęs negando valandoj. Tiesa, kartais aš apsigalvodavau, rimtos mintys dar mėgindavo kartais grįžti atgal, bet aš vydavau jas šalin, kovojau su jomis, lyg su ligos priepuoliais, ir girtuokliavimo bei linksmos kompanijos dėka atsikračiau šių priepuolių (taip juos tada vadinau); per penkias šešias dienas aš visiškai nugalėjau savo sąžinę. Šeštą dieną po išplaukimo į jūrą mes atvykome į Jarmuto reidą. Vėjas visą laiką buvo priešingas ir silpnas, ir po audros mes visai mažai tebuvome nuplaukę. Jarmute mes buvome priversti išmesti inkarą ir prastovėjome, pučiant priešingam, būtent pietvakarių, vėjui, septynias ar aštuonias dienas. Per tą laiką į reidą atplaukė iš Njukastlio labai daug laivų, nes čia paprastai sustoja laivai, kurie laukia palankaus vėjo, norėdami įplaukti į Temzę. Bet mes nebūtume taip ilgai stovėję ir būtume įplaukę į upę su potvyniu, jeigu vėjas nebūtų pasmarkėjęs, o po keturių ar penkių dienų nebūtų ėmęs pūsti dar smarkiau. Tačiau Jarmuto reidas laikomas tiek pat gera stovyne laivams, kaip ir uostas, o mūsų inkarai ir inkarų lynai buvo tvirti; todėl mūsų žmonės nė kiek nesijaudino, nesitikėdami pavojaus, ir laiką leido ilsėdamies ir linksmindamiesi, kaip tai įprasta jūrininkams. Bet aštuntos dienos rytą vėjas dar pasmarkėjo, ir mums visiems teko pasidarbuoti, kol nuėmėme viršutinius stiebus, stipriai viskam pritvirtinome ir pririšome, kad laivas kiek galint ramiau laikytųsi reide. Apie vidurdienį kilo didelės bangos; laivą ėmė smarkiai supti; per bortą keletą kartų kliūstelėjo vanduo, ir porą kartų mums pasirodė, kad mūsų laivas atitrūko nuo inkaro; tada kapitonas įsakė išmesti antrą inkarą, ir tuo būdu mes laikėmės ant dviejų inkarų prieš vėją, ligi galo išleidę lynus. Tuo tarpu kilo iš tiesų baisiausia audra, ir aš mačiau dabar sumišimą ir siaubą net jūrininkų veiduose. Girdėjau, kaip netgi pats kapitonas, kuris taip stropiai prižiūrėjo laivo gelbstimuosius darbus, eidamas pro mane į savo kajutę ir atgal iš kajutės, keletą sykių tyliai pats sau sumurmėjo: "Visi mes žūsime, visiems mums galas!" Pačioj pradžioj šio sąmyšio aš suglumau: nejudėdamas gulėjau savo kajutėje, kuri buvo po laiptais, ir negaliu net aprašyti, kokia buvo mano nuotaika. Man sunku buvo grįžti į pirmykštę atgailą, kurią aš taip aiškiai buvau pamynęs ir taip griežtai atmetęs. Aš maniau, kad mirties pavojus yra praėjęs ir kad ši audra baigsis nieku kaip ir pirmoji. Bet kai pats kapitonas, eidamas pro šalį, kaip tik ką esu minėjęs, prasitarė, kad mes visi žūsime, aš baisiai išsigandau. Aš išėjau iš kajutės ant denio: kaip gyvas nesu matęs tokio klaikaus vaizdo. Jūromis riedėjo bangos, aukštumo sulig kalnu, ir kas trys keturios minutės ant mūsų užgriūdavo toks kalnas. Kai įsidrąsinęsapsižvalgiau, aplinkui temačiau vien siaubą. Du sunkiai prikrauti laivai, stovėję ant inkaro netoli mūsų, norėdami pasilengvinti, nukirto visus stiebus. Mūsų jūreiviai suriko, kad laivas, stovėjęs už kokios mylios nuo mūsų priešaky, nugrimzdo. Dar du laivai buvo nutraukti nuo inkaro ir nunešti į atvirą jūrą likimo valiai, nes nei vienas, nei antras nebeturėjo jokio stiebo. Mažieji laivai laikėsi geriau už kitus, nes buvo atsparesni jūroje; bet du ar trys iš jų taip pat buvo nublokšti į jūrą, ir jie prašvilpė pro pat mus, nuėmę visas bures, tik su vienu kliveriu prie vairo. Vakare šturmanas ir bocmanas prašė kapitoną leisti jiems nukirsti fok-stiebą . Kapitonas labai to nenorėjo, bet bocmanas ėmė jam įrodinėti, kad jeigu fok-stiebas bus paliktas, tai paskęs laivas, ir jis sutiko, o kai nukirto fok-stiebą, tai grot-stiebas ėmė taip siūbuoti ir taip smarkiai supti laivą, kad teko nukirsti ir jį ir tuo būdu visiškai nuvalyti denį. Galite spręsti, ką turėjau patirti per visą tą laiką aš - visiškas naujokas jūriniuose reikaluose, andai taip išsigandęs nedidelio bangavimo. Bet jeigu po tiek metų mano atmintis nešlubuoja, ne tiek mirtis man tuomet buvo baisi: dešimt kartų labiau mane gąsdino mintis, kad aš sulaužiau savo įžadus ir vėl grįžau prie savo pirmykščių nelemtųjų planų, ir šitos mintys, sykiu su audros baime, stūmė mane į tokią būklę, kurios neatvaizduosi jokiais žodžiais. Bet blogiausia dar buvo prieš akis. Audra vis tebešėlo su tokia jėga, kad, pačių jūrininkų prisipažinimu, jiems dar niekad netekę matyti baisesnės. Mūsų laivas buvo tvirtas, bet nuo didelės krovos giliai buvo nugrimzdęs vandenin, ir jį taip supo, kad jūreiviai nuolat šaukė, jog jis "stuktels dugną". Vienu atžvilgiu man buvo geriau, kad aš ne visai supratau tų žodžių reikšmę, kol nepasiteiravau apie tai. Tačiau audra siautėjo su vis didėjančiu įniršimu. Kas akimirksnis laukėme, kad laivas ims skęsti. Dar baisesnis kilo siaubas, kai staiga vidurnakty vienas jūreivis, nusileidęs į triumą pažiūrėti, suriko, kad laive skylė, o kitas pranešė, kad vanduo jau pakilęs per keturias pėdas. Tada visus pašaukė prie pompos. Kai išgirdau šiuos žodžius, man atrodė, kad mano širdis apmirė, ir aš sukniubau kajutėje ant savo gulto, kur sėdėjau. Bet jūreiviai ėmė judinti mane, sakydami, kad jeigu lig šiol aš buvau nenaudingas, tai dabar galįs dirbti kaip ir visi kiti; tada aš atsikėliau, priėjau prie pompos ir uoliai ėmiau pumpuoti. Tuo tarpu keli nedidukai krovinių laivai, nebepajėgdami atsispirti prieš vėją, nuėmė inkarus ir išplaukė į jūrą; pastebėjęs juos plaukiant pro šalį, kapitonas įsakė iššauti iš patrankos, norėdamas tuo būdu duoti žinią apie mūsų katastrofišką padėtį. Nesuprasdamas šito šūvio reikšmės, aš labai išsigandau, manydamas, kad mūsų laivas sudužęs ar aplamai atsitikę kas nors baisaus. Žodžiu tariant, aš taip išsigandau, jog nualpau. Bet kadangi kiekvienam rūpėjo gelbėti tiktai savo gyvybę, tai į mane niekas nekreipė dėmesio ir nepastebėjo, kas man atsitiko; kitas stojo prie pompos į mano vietą, paspyręs mane koja ir palikęs gulėti, būdamas įsitikinęs, kad aš kritau negyvas; praėjo nemaža laiko, kol aš atsipeikėjau. Mes dirbome išsijuosę, bet vanduo triume kilo vis aukščiau ir aukščiau; buvo aišku, kad laivas ims skęsti. Nors audra truputį pradėjo aprimti, tačiau nebuvo vilties, kad laivas gali išsilaikyti ant vandens, kol mes įplauksime į uostą, ir kapitonas vis tebešaudė iš patrankų šaukdamasis pagalbos; ir pagaliau vienas mažas laivas, stovėjęs netoli nuo mūsų, surizikavo nuleisti mums valtį į pagalbą. Su didžiausiu pavojum valtis prisiartino prie mūsų, bet nei mes negalėjome prie jos prieiti, nei valtis negalėjo prisiirti prie mūsų laivo, nors vyrai irklavo iš visų jėgų, rizikuodami savo gyvybe, kad galėtų mus išgelbėti. Mūsų jūreiviai numetė jiems iš laivo vairagalio lyną su gelbėjimosi ratu, išleidę jį per visą ilgį. Po ilgų pastangų aniems pavyko sugriebti galą lyno; mes prisitraukėme juos ties priešakiu ir visi ligi vieno nusileidome į valtį. Nebuvo ko nė galvoti, kad ta valtimi pasiektume jų laivą; visi susitarė, kad reikia leistis pavėjui, stengiantis irtis, kiek tai galima, į krantą, ir mūsų kapitonas pažadėjo svetimiems jūreiviams, jeigu valtis sudužtų į krantą, sumokėti už ją jų šeimininkui; tuo būdu, iš dalies irdamiesi, iš dalies vėjo varomi, mes stūmėmės šiaurės link, į Vinterteno iškyšulio pusę, vis sukdami prie kranto. Vos ketvirčiui valandos tepraėjus nuo to momento, kai atsiskyrėme nuo laivo, mes pamatėme jį skęstant. Ir čia aš pirmą kartą supratau, ką reiškia posakis, kad laivas "stuktels dugną". Turiu pasipažinti, jog aš beveik nepajėgiau žvilgterti į laivą, išgirdęs jūreivius šaukiant, kad jis skęsta, nes nuo to momento, kai aš nusileidau arba, teisingiau sakant, kai mane nunešė į valtį, mano krutinėję apmirė širdis - dalinai iš baimės, dalinai gi pamąsčius apie dar laukiančius manęs negandus. Šitaip beplaukiant, kai vyrai įsiręžę dirbo irklais, kreipdami valtį į krantą, mes galėjome matyti ant kranto (nes kiekvieną kartą, kai valtį banga išmesdavo aukštyn, mums buvo matyti krantas) bėgiojant daug žmonių, kurie rengėsi suteikti mums pagalbą, kai tik priplauksime arčiau. Bet į krantą mes artėjome labai lėtai ir žemę tegalėjome pasiekti tik praplaukę pro Vintertono švyturį, kur tarp Vintertono ir Kromero kranto linija pasisuka į vakarus ir jos iškyšuliai šiek tiek mažina vėjo smarkumą. Čia mes prisiyrėme prie kranto, su dideliu vargu, bet vis dėlto laimingai išlipome į sausumą ir pėsti nuėjome į Jarmutą. Jarmute mus, kaip ištiktus nelaimės, labai žmoniškai priėmė: tiek miesto valdyba, kuri paskyrė mums geras patalpas, tiek ir privatūs asmenys - pirkliai ir laivininkai; mus aprūpino pakankama suma pinigų, kad galėtume nuvykti į Londoną ar atgal į Hulį, kaip tik panorėsime. Jei būčiau turėjęs proto grįžti atgal į Hulį ir parvykti į tėvų namus, koks būčiau buvęs laimingas! Bet mano piktas likimas stūmė mane vis į tą pat pražūtingą kelią su tokia jėga, kuriai nebuvo galima atsispirti; ir nors ne kartą išgirsdavau blaivaus proto balsą, šaukiantį mane grįžti namo, bet man trūko tam jėgų. Nežinau, kaip tai pavadinti, ir todėl netvirtinsiu, kad tai paslaptingoji lemtis skatina mus būti savo pačių pražūties įrankiais, net kada mes tą pražūtį regime prieš save ir einame į ją atviromis akimis. Tačiau neabejotina, kad tik mano piktasis likimas, kurio aš nepajėgiau išvengti, privertė mane eiti prieš blaivaus proto nurodymus ir prieš gerosios mano pusės įtaigas ir paniekinti dvi tokias akivaizdžias pamokas, kurias aš gavau pirmajame savo bandyme. Mano bičiulis, laivininko sūnus, kuris pirmiau padėjo mano sąžinei užkietėti, dabar pasidarė tykesnis už mane. Pirmą kartą, kai jis užkalbino mane Jarmute (tai atsitiko tik po dviejų ar trijų dienų, nes mums davė atskiras patalpas), aš pastebėjau, kad jo tonas pasikeitė. Gana niūriai nusiteikęs, jis mane paklausė, linguodamas galva, kaip aš jaučiuosi. Paaiškinęs savo tėvui, kas aš per vienas, jis papasakojo, kad aš leidausi į šią kelionę tik pabandyti, o ateityje ketinu apkeliauti visą pasaulį. Jo tėvas, atsigręžęs į mane, tarė rimtu ir susirūpinusiu tonu: - Jaunuoli! Jums niekuomet nedera leistis jūron: tą, kas ištiko mus, jūs turite priimti kaip aiškų ir neabejotiną ženklą, kad jums nelemta būti jūrininku. - Kodėl gi, sere? - atkirtau aš. - Argi jūs taip pat daugiau nebeplaukiosite? - Čia kitas dalykas, - atsakė jis. - Plaukioti - mano profesija, taigi ir mano pareiga. Bet jūs leidotės į jūrą tik pabandyti; tai štai likimas ir davė jums paragauti to, ko jūs turite laukti, jeigu užsispyrę laikysitės savo sumanymo. Gal būt, nelaimė mus ir ištiko tik dėl jūsų; gal jūs buvote kaip Jona Tarsiso laive. . . Meldžiamasis, - pridūrė jis, - paaiškinkite man, kas jūs esate ir kas jus pastūmėjo leistis į jūrą? Tada aš jam šį tą papasakojau apie save. Man baigus, jis pratrūko baisiu apmaudu: - Ką aš padariau, - kalbėjo jis, - kuo nusikaltau, kad šitas nelaimingasai įkėlė koją į mano laivą? Daugiau nė už tūkstantį svarų nebesutikčiau plaukti vienu laivu su tavim! Žinoma, visa tai jis pasakė įširdęs, sujaudintas minties apie savo nuostolį, ir pasakė daugiau negu jam derėjo. Bet paskui jis rimtai su manim kalbėjo ir įtikinėjo mane grįžti pas tėvą. - Jaunuoli, - tarė jis užbaigdamas, - jeigu jūs negrįšite namo, tai - tikėkit man - visur, kur tik jūs vyktumėt, jus persekios nelaimės ir nepasisekimai, kol išsipildys jūsų tėvo žodžiai. Netrukus mudu išsiskyrėme; aš nesusigriebiau, ką jam atkirsti į tai, ir daugiau jo nebemačiau. Kur jis iškeliavo - nežinau, o aš, turėdamas kiek pinigų, nuvykau į Londoną sausuma. Tiek vykstant į Londoną, tiek ir nuvykus ten, dažnai man užeidavo abejonės, kokį gyvenimo kelią pasirinkti: ar grįžti namo, ar vėl leistis į jūrą. Kai pagalvodavau apie grįžimą į tėvų namus, tai gėda nustelbdavo geriausius mano proto nurodymus: man vaidendavos prieš akis, kaip juoksis iš manęs visi mūsų kaimynai ir kaip man bus gėda pažvelgti ne tik į tėvą ir motiną, bet ir į visus pažįstamus. Nuo to laiko aš dažnai pastebėdavau, kokia nelogiška ir nenuosekli yra žmogaus prigimtis, ypatingai jaunystėje: atmesdami sumetimus, kuriais derėtų vadovautis tokiais atvejais, žmonės gėdisi ne poelgių, dėl kurių juos iš teisybės galima pavadinti bepročiais, bet pasitaisymo, dėl kurio tik ir galima juos laikyti protingais. Ilgokai aš negalėjau apsispręsti, ko griebtis ir kokį gyvenimo kelią pasirinkti. Vis neįstengiau nugalėti savyje nenoro grįžti namo, o kol aš atidėliojau, patirtų nelaimių prisiminimai pamažu dilo, podraug silpnėjo ir be to silpnas proto balsas, skatinęs mane grįžti pas tėvą. Pagaliau aš visai nustojau galvojęs apie grįžimą ir ėmiau ieškoti progos vėl leistis į kelionę. Toji pati piktoji jėga, kuri pradžioje paskatino mane bėgti iš tėvų namų, kuri sukėlė manyje beprotišką ir neapgalvotą norą praturtėti ir kuri tuos svaičiojimus taip giliai manyje įdiegė, kad aš likau kurčias visiems savo tėvo geriems patarimams, graudenimams ir netgi jo įsakymams, - aš jums sakau, - toji patį jėga, kas ji bebūtų, pakišo man mintį imtis nelaimingiausioje iš visų verslų, ir aš įsėdau į laivą, kuris turėjo plaukti prie Afrikos krantų, arba, kaip tat paprastai vadina mūsų jūrininkai, keliavo į Gvinėją. Didelė mano nelaimė buvo ta, kad visų šių nuotykių metu aš ne-parsisamdžiau matrosu. Tuo atveju kad ir būčiau turėjęs dirbti gal kiek sunkiau negu man buvo įprasta, bet tada būčiau pramokęs jūrininko amato ir ilgainiui būčiau galėjęs tapti šturmanu ar leitenantu, jei ne laivo kapitonu. Bet kadangi man visuomet būdavo lemta pasirinkti blogesnį kelią, tai aš ir čia taip pat pasielgiau, nes, turėdamas kišenėje pinigų, o ant pečių gražius drabužius, aš visuomet sėsdavau į laivą, dėdamasis ponu. Ir taip man niekad neteko dirbti jokio darbo laive ir niekad jo nepramokau. Londone iš pat pirmų žingsnių aš turėjau laimės pakliūti į neblogą draugiją, kuri ne visuomet pasitaiko tokiems pasileidusiems, iš kelio išklydusiems jaunikliams: čia aš susipažinau su laivo kapitonu, atplaukusiu nuo Gvinėjos krantų; jam ten taip gerai klojosi, kad jis buvo pasiryžęs ir vėl ten keliauti. Jam patiko mano kalba, nes aš mokėjau tuo laiku gražiai pakalbėti, ir jis, išgirdęs, jog aš trokštu pamatyti pasaulį, pasiūlė man vykti drauge su juo, sakydamas, kad kelionė man nieko nekainuosianti; aš būsiąs jo draugas ir kompanionas. O jeigu aš gabensiuos su savim kokių nors prekių, tai galėsiu pasilikti sau visą pelną, kokį gausiu jas pardavęs; gal būt, man ir pasiseksią. Aš tą pasiūlymą priėmiau, artimai susidraugavau su šiuo kapitonu, sąžiningu ir atviru žmogum, ir išvykau su juo į kelionę. Paklausęs bešališkų, nuoširdžių kapitono patarimų, su savim pasiėmiau truputį prekių, kurios man atnešė geroką pelną. Aš vežiausi už 40 svarų sterlingų kapitono nurodymu nusipirktų įvairių žaislų ir niekniekių. Tuos 40 svarų surankiojau, padedamas kai kurių giminių, su kuriais susirašinėjau ir kurie, manau, įkalbėjo mano tėvui ar bent mano motinai suteikti tokią sumą pirmajam mano bandymui prekiauti. Tai buvo, galiu sakyti, vienintelė sėkminga kelionė iš visų mano nuotykių, ir už tai turiu būti dėkingas teisingam ir sąžiningam savo draugui kapitonui, kurio vadovaujamas, be to, gerokai pramokau matematikos ir laivininkystės taisyklių, išmokau nustatyti laivo kryptį, geografinę padėtį ir apskritai patyriau daug jūrininkui žinotinų dalykų. Mat, jam buvo malonu mane mokyti, o man malonu mokytis; žodžiu tariant, šioje kelionėje aš tapau ir jūrininku, ir pirkliu. Už savo prekes parsivežiau atgal penkis svarus ir devynias uncijas aukso dulkių, ir Londone gavau už jas apie 300 svarų sterlingų. Ši sėkmė įkvėpė man tuos pačius užsimojimus, kurie vėliau mane visiškai sužlugdė. Vis dėlto net ir ši kelionė neapsiėjo man visai be nelaimių: svarbiausia, aš nuolat nesveikavau; aš susirgau smarkiu drugiu dėl nepaprastai karšto klimato, nes mes prekiavome daugiausia jūros pakraščiais nuo penkiolikto laipsnio šiaurės platumos iki paties pusiaujo. Dabar aš virtau Gvinėjos pirkliu. Kadangi, didelei mano nelaimei, vos grįžęs į savo gimtinę mirė mano draugas kapitonas, aš ryžausi vėl išplaukti į tą pačią kelionę ir sėdau į tą patį laivą, kurio vadovavimą dabar perėmė praėjusioje kelionėje buvęs šturmanas. Tai buvo nelaimingiausia kelionė, kokią tik galima įsivaizduoti. Nors iš savo įgyto kapitalo aš tepasiėmiau apie 100 svarų sterlingų, ir man liko 200 svarų, kuriuos buvau pasidėjęs pas savo draugo našlę, labai teisingą moterį, vis dėlto šioje kelionėje mane ištiko baisios nelaimės. Pirmoji buvo ši: mūsų laivas plaukė Kanarų salų kryptimi ar, teisingiau, buvo tarp tų salų ir Afrikos kranto, kai ryto sambrėškoje jį užklupo turkų piratų laivas iš Salės ir ėmė vytis visomis turimomis burėmis. Mes irgi išvyniojome tiek drobių, kiek tik galėjo pakelti mūsų skersiniai ir stiebai, kad tik pavyktų pasprukti; tačiau pamatę, kad piratai skrieja greičiau ir kad jie tikriausiai po kelių valandų mus pavys, pasiruošėme kautynėms, nors mūsų laivas teturėjo dvylika patrankų, o plėšikų - aštuoniolika. Apie trečią valandą po pietų jie prisiartino ir neapsižiurėję priplaukė prie mūsų laivo šono, o ne prie vairinio galo, kaip kad buvo ketinę; mes perkėlėme aštuonias patrankas į tą pusę ir paleidome | piratus salvę, kuri privertė juos pasitraukti, bet prieš tai jie atsakė mums iš patrankų ir iš šautuvų, iš kurių šaudė apie du šimtai jų laive buvusių vyrų. Vis dėlto nė vieno mūsiškių nesužeidė; mūsų gretos išliko nepajudintos. Piratai vėl ruošėsi mus pulti, o mes - gintis. Šį kartą jie priplaukė ties priešingu mūsų laivo šonu, ir į mūsų denį įšoko šešiasdešimt plėšikų, kurie tučtuojau pradėjo skaldyti ir kapoti denį bei takelažą. Mes pasveikinome juos šautuvų ugnimi, trumpomis ietimis, parako dėžėmis ir tuo būdu antrukart nuvalėme nuo jų denį. Norėdamas baigti šią liūdną mūsų istorijos dalį, trumpai pasakysiu, kad paskui, kai mūsų laivas buvo sugadintas, trys vyrai užmušti ir aštuoni sužeisti, mes buvome priversti pasiduoti, ir mus visus kaip belaisvius nugabeno į Salės uostą, priklausantį maurams. Su manim elgėsi ne taip baisiai, kaip aš pradžioje to bijojau; manęs nenugabeno krašto gilumon į imperatoriaus rūmus, kaip kitus mūsų vyrus, bet pasiliko plėšikų laivo kapitonas, kaip savo asmenišką grobį, ir pavertė mane vergu, nes aš buvau jaunas bei vikrus ir galėjau būti jam naudingas. Aš buvau visiškai prislėgtas to staigaus aplinkybių pasikeitimo, iš pirklio virtęs skurdžiu vergu; dabar prisiminiau, kaip pranašingai man tėvas buvo sakęs, kad aš būsiu nelaimingas ir negalėsiu susilaukti pagalbos; pagalvojau, jog ši pranašystė taip tiksliai išsipildė, kad blogiau nė būti negalėtų; sunkus likimas dabar prislėgė mane, ir aš esu žuvęs be vilties išsigelbėti. Bet deja! Visa tai tebuvo tik pradžia tų vargų, kuriuos vėliau turėjau pergyventi, kaip tai paaiškės šios apysakos tęsinyje. Kadangi naujasis šeimininkas mane nusigabeno į savo namus, tai aš turėjau vilties, kad išplaukdamas į jūrą jis pasiims mane su savim, ir tikėjausi, jog jam gali būti lemta kada nors pakliūti kokiam ispanų ar portugalų karo laivui į nagus, o tokiu atveju aš būčiau išlaisvintas. Tačiau ši mano viltis greitai dingo, nes, išplaukdamas į jūrą, jis palikdavo mane krante prižiūrėti jo sodelio ir atlikti kitus vergams įprastus juodus namų darbus; sugrįžęs namo po savo žygio, jis liepdavo man miegoti kajutėje ir saugoti jo laivą. Čia aš tesvajojau vien apie pabėgimą, apie tai, kuriuo būdu pasprukti, bet nerasdavau jokių galimybių, nesugalvodavau nieko, kas atrodytų protinga ir tikra, neturėjau jokio žmogaus, su kuriuo susitaręs galėčiau drauge išplaukti - jokio broliško vergo: nei anglo, nei airio, nei škoto, išskyrus mane, ten nebuvo; tuo būdu per dvejus metus man nepasitaikė nė vienos progos, kuria pasinaudodamas būčiau galėjęs ištrūkti, nors ir daug apie tai svajodavau. Maždaug po dvejų metų aplinkybės taip nepaprastai susidėjo, kad man vėl kilo sena mintis pabandyti išsilaisvinti. Vienu tarpu mano šeimininkas sėdėjo namie, jau ilgas laikas niekur neišplaukdamas (tai įvyko, girdėjau, dėl to, kad jam trūko pinigų). Tuo metu jis nuolat kartą ar dukart savaitėje, o protarpiais ir dažniau, jei tik būdavo giedras oras, plaukdavo savo laivo pagalbine valtimi žvejoti. Jis visuomet imdavosi su savim mane ir vieną jauną moriską1 irkluoti; mumis jis būdavo labai patenkintas, o aš, be to, žuvis gaudžiau taip vikriai, kad jis kartais pasiųsdavo mane pažvejoti valgiui su vienu mauru, jo giminaičiu, ir tuo jaunuoliu - morisku (Ispanijos mauras, priėmęs katalikybę) kaip jie jį vadino. Kartą atsitiko, kad vieną visiškai tykų rytą, rnurns išplaukus žvejoti, pakilo toks tirštas rūkas, jog mes nebegalėjome matyti kranto, nors nuo jo nebuvome nutolę nė per pusę lygos (lyga - maždaug 5 km); irdamiesi nežinojome, kur plaukiame; šitaip vargome visą dieną ir naktį, o kitą rytą pamatėme, kad, užuot plaukę į krantą, mes nuplaukėme į jūrą ir dabar buvome mažiausia per dvi lygas nuo kranto. Tačiau mes grįžome laimingai, patyrę nemaža vargo ir matę pavojų, nes iš ryto ėmė pūsti gana smarkus vėjas; o svarbiausia - mes visi buvome labai išalkę. Bet mūsų šeimininkas, šios nelaimės įspėtas, pasiryžo ateityje būti atsargesnis; turėdamas savo žinioje pagrobto mūsų angliškojo . laivo didžiąją valtį, jis nutarė nebeplaukti žvejoti be kompaso ir maisto atsargos. Tad jis įsakė savo laivo staliui, irgi anglų tautybės vergui, įrengti valtyje nedidelę kajutę ar kabiną, tokią kaip barkoje, užpakaly jos paliekant vietos stačiam vairuoti ir sutraukti grotą, o priešakyje - pakankamai erdvės vienam ar dviem žmonėm stovėti ir tvarkyti bures. Kajutė buvo žema, bet labai jauki ir erdva: joje galėdavo miegoti šeimininkas ir vienas ar du vergai; ten buvo taip pat valgomasis stalas ir keletas spintelių sudėti mano pono mėgstamųjų gėralų buteliams, o svarbiausia - sutalpinti duonai, ryžiams ir kavai. Šia valtimi mes dažnai išplaukdavome žvejoti. Ir kadangi aš buvau vikriausias žvejys, tai šeimininkas niekad neplaukdavo be manęs. Kartą jis sumanė išplaukti šia valtimi, norėdamas maloniai laiką praleisti bei pažvejoti su dviem ar trimis vietos kilmingaisiais maurais, kuriais jis ypatingai rūpinosi; todėl iš vakaro į valtį pasiuntė didesne maisto atsargą negu paprastai, ir man įsakė paruošti laive buvusius tris šautuvus, apsirūpinti reikiamu kiekiu parako ir šratų, nes jie buvo nusprendę ne tik žvejoti, bet ir pamedžioti paukščių. Aš paruošiau viską, kaip buvo išakyta, ir kita rytą, švariai iššveitęs valtį, iškėlęs jos vėliavą ir vimpilus ir viską įtaisęs svečių patogumui, laukiau. Tačiau netrukus mano šeimininkas atėjo vienas ir pranešė, kad jo svečiai išvykę kažkokiu netikėtu reikalu, ir įsakė man išplaukti valtimi su vyru ir berniuku kaip paprastai šiek tiek pažvejoti, nes jo draugai pas jį vakarieniausią; jis liepė man, kai tik prižvejosime žuvų, jas tuojau atnešti jam į namus. Aš pažadėjau visa tai atlikti. Tą valandėlę vėl atgijo mano senosios svajonės išsilaisvinti. Dabar aš turėjau savo žinioje nedidelį laivą, ir kai tik nuėjo mano šeimininkas, aš ėmiau ruoštis, bet ne žūklei, o kelionei, nors ir nežinojau, kuria linkme turėsiu kreipti savo laivą: šituo aš ir nesirūpinau, nes juk man buvo gera bet kuri kryptis, kad tik ištrūkčiau iš nelaisvės. Visų pirma aš susigudrinau įkalbėti mane lydintįjį maurą pasiimt į valtį daugiau maisto; aš jam pasakiau, kad mes neturime teisės liesti ten esančių mūsų šeimininko produktų. Jis pritarė ir atnešė į valtį didelį krepšį tenykščių sausainių ir tris ąsočius gėlo vandens. Aš žinojau, kur buvo mano šeimininko dėžė su buteliais, kurie, sprendžiant iš etikečių, buvo pagrobti iš kokio nors anglų laivo, ir, kol mauras buvo ant kranto, pergabenau ją į valtį, kad atrodytų, jog ta dėžė jau anksčiau buvo ten padėta mūsų šeimininkui. Nutempiau į valtį ir didžiulį, kokių penkiasdešimt svarų vaško gabalą, siūlų, virvelių, kirvuką, piūklą ir plaktuką; visa tai vėliau buvo mums labai naudinga, ypatingai vaškas, iš kurio darėme žvakes. Iškrėčiau maurui dar kitą išdaigą, o jis ir čia leidosi lengvai apgaunamas. Jo vardas buvo Izraelis, bet jį vadino Muli arba Moli; tad kreipiausi į jį: - Moli, - tariau aš, - mūsų pono šautuvai yra valtyje; ar negalėtum paimti šiek tiek parako ir šratų? Gal mums pavyks nušauti keletą alkamių (paukščiai, panašūs į mūsų slankas), o aš žinau, kad jo šaudmenų sandėliai yra laive. - Gerai, - atsakė jis, - atnešiu. Ir jis atnešė vieną didelį odinį maišiuką, kuriame buvo pusantro svaro, ar net daugiau, parako, ir antrą - su penkiais šešiais svarais šratų ir trupučiu kulkų, ir visa tai sudėjo į valtį. Be to, didžiojoje kajutėje aš radau truputį savo pono parako ir supyliau jį į vieną dėžėje rastą beveik tuščią butelį, perpylęs iš jo gėrimo likučius į kitą butelį; tuo būdu, apsirūpinęs viskuo, kas mums buvo reikalinga, išplaukėme iš uosto žvejoti. Tvirtovėje, kuri stovėjo ties įėjimu į uostą, buvo žinoma, kas mes esame, ir ten į mus nekreipė dėmesio. Nuplaukę mylią nuo uosto, mes įtraukėme bures ir pradėjome žvejoti. Vėjas pūtė iš šiaurės - šiaurės rytų, priešingai negu aš troškau; mat, jei vėjas būtų pūtęs iš pietų, tai aš būčiau galėjęs tikėtis nuplaukti į Ispanijos pakraščius arba bent pasiekti Kadikso įlanką; tačiau aš buvau pasiryžęs, vis vien kuria kryptimi pūstų vėjas, nusivaryti ko toliau nuo tos baisingos vietos, o visa kita palikti likimui. Kai mes kurį laiką pažvejojome ir nieko nesugavome, - mat, jei žuvys užkliūdavo už kabliuko, aš jų neištraukdavau, kad mauras jų nepamatytų, - aš tariau jam: - Čia nieko nebus; ponas mums nepadėkos už tokią žūklę. Turime plaukti toliau. Jis, nieko pikto nemanydamas, sutiko ir ėmė kelti bures, nes kaip tik sėdėjo valties gale. Laikydamas vairą savo rankose, leidau valčiai nuplaukti dar beveik lygą tolyn, o paskui sustabdžiau ją, tartum ruošdamasis žvejoti; tada, perdavęs vairą berniukui, nuėjau į priekį, kur buvo mauras, ir, apsimesdamas, kad lenkiuosi kažką pakelti užpakaly jo, netikėtai stvėriau jį ranka už juosmens ir nustūmiau per bortą į jūrą. Jis tučtuojau išnėrė, nes plaukiojo kaip kamštis, ir ėmė šaukti mane ir prašyti, kad paimčiau jį atgal, žadėdamas keliauti su manim per visą pasaulį. Jis taip smarkiai plaukė paskui valtį, kad būtų mane labai greitai pasivijęs, nes tepūtė visai silpnas vėjas. Tada aš šokau į kajutę, nutvėriau vieną medžioklinį šautuvą, prisitaikiau į jį ir pasakiau, kad nieko blogo jam nedariau ir nedarysiu, jeigu tik jis paliks mane ramybėje. - Bet, - tariau, - tu plauki pakankamai gerai, kad pasiektum krantą, o jūra rami; tad nerk greičiau į krantą, ir aš nedarysiu tau nieko blogo,- bet jeigu tu artinsiesi prie valties, aš kaip mat peršau- siu tau galvą, nes esu pasiryžęs atgauti laisvę. Tada jis apsisuko ir nuplaukė į krantą; ir aš neabejoju, kad jį lengvai pasiekė, nes buvo puikus plaukikas. Aš galėjau pasiimti šį maurą su savim ir paskandinti berniuką, bet nebuvo galima mauru pasitikėti. Kai jis nuplaukė, aš atsisukau į berniuką, kurį vadino Ksuri, ir tariau jam: - Ksuri, jei tu būsi man ištikimas, aš padarysiu tave žymiu žmogum; bet jei tu nepaglostysi savo veido, pareikšdamas man ištikimybe - tai yra neprisieksi Mahometo ir jo tėvo barzda - tai aš turėsiu ir tave išmesti į jūrą. Berniukas nusišypsojo man į akis ir ėmė taip nuoširdžiai kalbėti, kad aš turėjau juo patikėti; jis prisiekė būsiąs man ištikimas ir keliausiąs su manim nors į pasaulio kraštą. Kol mauras, kuris vis tebeplaukė, galėjo mane matyti, aš kreipiau valtį tiesiai į jūrą ir net plaukiau beveik prieš vėją, kad jie manytų, jog aš nuplaukiau Gibraltaro sąsiaurio link (ir iš tikrųjų, kiekvienas protingas žmogus būtų manęs, kad aš taip darysiu), nes kas galėtų pagalvoti, kad mes plaukiame į pietus, į tą klaikų jūros pakraštį, kur, be abejonės, ištisi pulkai negrų apsuptų mus savo laiveliais ir sunaikintų, kur, jei tiktai išliptume į krantą, mus tuojau suėstų, plėšrieji žvėrys arba dar negailestingesni laukiniai žmonės, Bet vakare, vos tik ėmė temti, aš pakeičiau krypti ir nuvairavau į pietus, krypdamas šiek tiek į rytus, kad per daug nenutolčiau nuo krantų. Visą laiką pūtė stiprokas vėjas, o jūra buvo lygi ir rami, tad aš taip puikiai nuburiavau, jog kitą dieną apie trečią valandą popiet, kai pirmukart priplaukiau arčiau žemės, buvau, tikiuosi, ne mažiau kaip šimtas penkiasdešimt mylių į pietus nuo Salės miesto - visiškai už Maroko imperatoriaus ir bet kurio kito tenykščio karaliaus valdomųjų žemių ribų, nes mes visai nematėme žmonių. Vis dėlto aš taip bijojau maurų, ir tokia baimė mane apimdavo pagalvojus, jog galiu patekti jiems į nagus, kad, vėjui vis palankiai pučiant, aš plaukiau nesustodamas ištisas penkias dienas, nesiryždamas priplaukti prie kranto ar nuleisti inkarą. Po penkių dienų papūtė pietinis vėjas, ir aš nusprendžiau, kad, jeigu kokie laivai mus ir vijosi, tai dabar jie liausis. Todėl ir išdrįsau priplaukti prie kranto, ir nuleidau inkarą nedidelės upės žiotyse. Aš visiškai nežinojau, kur esu - nei kokioje geografinėje platumoje, nei kokiame krašte, nei kokios tautos čia gyvenama, nei kaip vadinasi ši upė. Visai nemačiau ir nenorėjau matyti žmonių; pagrindinis dalykas, kurio troškau, buvo gėlas vanduo. Į šį upelį patekome vakare, pasiryžę, kai tik sutems, plaukti į krantą ir ištirti kraštą. Bet vos visiškai sutemo, išgirdome tokius siaubingus balsus, tokį įvairių, nežinomų mums laukinių žvėrių lojimą, riaumojimą ir staugimą, kad vargšas berniukas vos nenumirė iš baimės ir prašė mane nesikelti į krantą iki išauštant. - Gerai, Ksuri, - tariau, - nesikelsiu; bet, galimas daiktas, dienos metu mes pamatysime žmonių, kurie bus mums tokie pat blogi kaip tie liūtai. - Tada mes pykšt jiems iš šautuvo, - atsakė juokdamasis Ksuri, - ir jie pabėgs. Šiek tiek angliškai kalbėti Ksuri pramoko bendraudamas su mumis, vergais. Aš džiaugiausi, kad berniukas toks linksmas, ir daviau jam gurkšnį degtinės (iš mūsų šeimininko butelių dėžės), norėdamas jį dar padrąsinti. Pagaliau Ksurio patarimas buvo geras, ir aš jo paklausiau. Mes nuleidome savo mažąjį inkarą ir tyliai prastovėjome visą naktį - sakau: prastovėjome, nes mes visiškai nemiegojome - mat, po dviejų ar trijų valandų pamatėme daugybę didžiulių įvairių žvėrių (nežinojome, nė kaip jie vadinasi): jie atbėgdavo į jūros pakrantę, puldavo į vandenį, vartydavęs, ir maudydavos, norėdami atsivėsinti; jie staugė ir riaumojo taip šlykščiai, kaip aš iš tiesų dar niekad nebuvau girdėjęs. Ksuri buvo baisiai išsigandęs, o ir aš iš tikrųjų ne mažiau už jį. Bet mes abu dar labiau išsigandome, kai išgirdome, kad viena tų pabaisų plaukia mūsų valties link. Mes negalėjome jos matyti, bet girdėjome, kaip jis šnopuoja ir prunkščia, ir iš to sprendėme, kad tai esama baisaus, didžiulio ir įsiutusio žvėries. Ksuri tvirtino, jog tai liūtas (mano manymu, tai galėjo būti tiesa) ir šaukė man kelti inkarą ir plaukti šalin. - Ne, Ksuri, - tariau, - mes galime išvynioti lyną, pririšę prie jo plūdę, ir nusistumti į jūrą. Tie žvėrys negalės mūsų taip toli vytis. Vos spėjau tai pasakyti, kai pamačiau tą žvėrį (kas jis bebūtų) dviejų irklų atstume; tai man buvo šiokia tokia staigmena. Tačiau aš tučtuojau šokau į kabinos duris, nutvėriau savo šautuvą ir šoviau į žvėrį, kuris tuojau apsisuko ir nuplaukė atgal į krantą. Neįmanoma aprašyti, koks baisus staugimas ir riaumojimas kilo tiek pakrantėje, tiek ir giliau krašte, kai nuaidėjo šūvis, kurio, turiu pagrindo manyti, tie žvėrys niekada anksčiau nebuvo girdėję. Tai įtikino mane, kad mums negalima išlipti šiame krašte į krantą nakčia; taip pat buvo didelis klausimas, ar galima išdrįsti ir dienos metu keltis į krantą, nes patekti į rankas bet kuriems laukiniams būtų lygiai tiek pat bloga, kaip patekti į nagus liūtams ir tigrams - bent mes vienodai bijojome vienų ir kitų. Bet, šiaip ar taip, mes buvome priversti vienur ar kitur išlipti į krantą pasiieškoti gėlo vandens, nes valtyje jo nebeturėjome nė puslitrio. Visas klausimas buvo, kada ir kur jo gauti. Ksuri pasakė, kad, jei aš leisčiau jį į krantą su vienu ąsočiu, tai jis ištirtų, ar ten yra vandens, ir atneštų man. Aš paklausiau jį, kodėl jis nori eiti - juk galėčiau eiti aš, o jis pasiliktų valtyje. Berniuko atsakyme buvo tiek gilaus jausmo, kad nuo to laiko aš jį visuomet mylėjau. Jis tarė: - Jei laukiniai žmonės ateitų, jie mane suėstų, o jūs nuplauktu- mėt sau. - Gerai, Ksuri, - tariau aš, - mes eisime abudu; ir jei laukiniai žmonės pasirodys, mes juo nušausime. Jie mūsų nė vieno ne- suės. Aš daviau Ksuriui pakrimsti džiūvėsių ir išgerti gurkšnį degtinės iš jau minėtųjų mūsų šeimininko atsargų, ir mes pristūmėme valtį arti kranto, kiek mums tai atrodė reikalinga, o paskui nubridome į sausumą, tepasiimdami su savim tik ginklus ir du ąsočius vandeniui. Aš nedrįsau nueiti taip toli, kad dingtų man iš akių valtis, nes bijojau, jog pergais upe gali atplaukti laukiniai; bet Ksuri, pamatęs maždaug už mylios nuo kranto įdubesną vietą, nužingsniavo į ją; netrukus aš pastebėjau, kad jis bėga į mane. Pamaniau, kad jį vejasi laukiniai ar išgąsdino kokie žvėrys, ir šokau pirmyn, norėdamas jam padėti; bet prisiartinęs prie jo, pamačiau kažką kybantį ant jo pečių; tai buvo jo nušautas žvėrelis, panašus į mūsų kiškį, tik kitokios spalvos ir ilgesnių kojų. Tuo mes buvome labai patenkinti, - žvėrelio mėsa buvo labai skani; bet džiugioji naujiena, kurią vargšas Ksuri atskubėjo man pasakyti, buvo ta, kad jis surado gėlo vandens ir nematė laukinių. Vėliau mes pastebėjome, kad mums nereikia tiek vargti dėl gėlo vandens: paėjėję truputį aukščiau pagal upelį, prie kurio buvome apsistoję, pamatėme, kad čia atoslūgio metu vanduo būdavo visai gėlas, nes potvynio metu jūros vanduo į upelį mažai tepakildavo aukštyn. Mes pripildėme savo ąsočius ir, iškepę nušautą kiškį, su-ruošėme puotą; neaptikę jokių žmogaus pėdsakų toje krašto dalyje, pasiruošėme keliauti toliau. Kadangi aš jau anksčiau vienoje savo kelionėj esu buvęs šiame pakrašty, tai puikiai žinojau, jog Kanarų ir Žaliojo Rago salos yra čia netoli nuo sausažemio. Bet kadangi aš neturėjau instrumentų nustatyti geografinei padėčiai, kurioje mes buvome, ir tiksliai nežinojau ar bent neprisiminiau, kurioje platumoje buvo tos salos, tai neišmaniau, kur reikia jų ieškoti, kurioje vietoje jų kryptimi pasukti į jūrą; priešingu atveju aš dabar būčiau lengvai suradęs kai kurias tų salų. Bet aš tikėjausi, kad, jei varysiuos pakraščiu iki tų vietų, kur prekiauja anglai, tai galėsiu užtikti kokį nors jų laivą, beplaukiojantį kaip paprastai prekybos reikalais, ir tas laivas galės mus pasiimti su savim ir išgelbėti, Mano apskaičiavimu, aš dabar buvau toj vietoj, kuri yra tarp Maroko imperatoriaus ir negrų žemių; tas kraštas visai tuščias ir negyvenamas, išskyrus tik laukinius žvėris; mat, negrai, bijodami maurų, apleido ji ir nusikraustė toliau į pietus, o maurai nusprendė, kad ten neverta gyventi dėl žemės nederlingumo; o iš tikrųjų - ir vieni, ir kiti apleido tą kraštą dėl neišpasakytos daugybės tigrų, liūtų, leopardų ir kitų baisių, ten besiveisiančių žvėrių; maurai tenaudoja tas sritis tik medžioklei ir vyksta medžioti ištisomis armijomis, du ar trys tūkstančiai vyrų išsyk. Tad nenuostabu, kad beveik per šimtą mylių dieną mes tenai matėme tik nykų, negyvenamą kraštą, o nakčia girdėjome tik baisų laukinių žvėrių staugimą ir riaumojimą. Dienos metu porą kartų man pasirodė, kad aš matau viršūnę Te- nerifo kalno, kuris yra Kanarų salose. Aš labai norėjau pamėginti nuplaukti į tą pusę ir pasiekti tas salas; bet, du kartus pamėginęs, priešingų vėjų buvau priverstas sugrįžti, o be to, bangos buvo ma no menkam laiviūkščiui per didelės, tad aš pasiryžau laikytis pir mykščio sumanymo ir plaukti pakraščiu. Po to, kai apleidome aną vietą, kelis kartus buvau priverstas keltis į krantą parsinešti gėlo vandens; viena kartą, tai buvo anksti rytą, mes nuleidome inkarą ties mažyčiu, bet gana aukštu iškyšuliu, o kadangi buvo prasidėjęs potvynis, tai mes laukėme, kol galėsime priplaukti dar arčiau kranto. Ksuri, kuris buvo akylesnis už mane, tyliai šūktelėjo mane ir pasakė, kad būtų geriausia mums atitolti nuo kranto. - Nes, pažiūrėkit, - tarė jis, - štai ten guli baisus siaubūnas ant kalvelės šlaito ir kietai miega. Pažvelgiau ten, kur jis rodė, ir iš tikrųjų pamačiau baisų žvėrį; tai buvo nepaprastai didelis liūtas; jis gulėjo pakrantėj, šešėlyje kalvelės, kuri buvo tokia stati, kad tartum kybojo virš jo. - Ksuri, - tariau, - tu išlipsi į krantą ir nušausi jį. Ksuri atrodė labai nusigandęs ir tarė: - Man nušauti! Jis suės mane vienu kramstelėjimu. Daugiau nieko berniukui nebesakiau, tik liepiau jam tyliai gulėti; paėmiau didžiausiąjį mūsų šautuvą, kuris beveik prilygo muškietai, užtaisiau jį dideliu kiekiu parako ir dviem švino gabalais ir padėjau į šalį; paskui užtaisiau kitą šautuvą dviem kulkom, pagaliau trečiąjį - mat, mes iš viso turėjome tris šautuvus - užtaisiau penkiom mažesnėm kulkom. Tada kaip galėdamas atidžiau ėmiau taikyti pirmuoju šautuvu žvėriui į galva; bet jis gulėjo pakėlęs leteną truputį virš snukio, tad švino gabalai kliudė koją ties keliu ir sulaužė kaulą. Jis iš karto pašoko riaumodamas, bet, kadangi koja buvo sulaužyta, pargriuvo vėl; paskui, pašokęs ant trijų kojų, sustaugė taip baisiai, kaip dar niekad savo gyvenime nebuvau girdėjęs. Truputį nustebau, kad nepataikiau jam į galvą. Bet tučtuojau paėmiau antrąjį šautuvą; ir nors liūtas ėmė trauktis į šalį, aš vėl šoviau, pataikiau į galvą, ir man buvo malonu matyti, kaip jis griuvo ir, silpnai beriaumodamas, gulėjo priešmirtinėse konvulsijose. Tada Ksuri įsidrąsino ir paprašė, kad leisčiau jį į krantą. - Gerai, eik, - tariau aš. Berniukas šoko į vandenį ir, pasiėmęs mažąjį šautuvą į vieną ranką, kita ranka nuplaukė į krantą, priėjo prie žvėries, prikišo prie jo ausies šautuvo vamzdį ir dar kartą peršovė galvą, tuo jį galutinai pribaigdamas. Mums tai buvo tikrai įdomi medžioklė, bet šis žvėris netiko maistui; aš labai gailėjausi išeikvojęs tris parako ir kulkų užtaisus nušauti mums visiškai nenaudingam padarui. Tačiau Ksuri pareiškė pasinaudosiąs tuo žvėrim; atėjęs į valtį, jis paprašė manęs kirvelio. - Kam gi tau jo prireikė, Ksuri? - paklausiau. - Jo galvai nukirsti, - atsakė jis. Bet Ksuri neįstengė nukirsti jo galvos; jis atkirto leteną ir atsinešė ją su savimi; letena buvo nepaprastai didelė. Tada aš pagalvojau, kad žvėries kailis galės mums kai kam praversti, ir nutariau pamėginti nulupti jo odą. Mudu su Ksiiriu nuėjome prie žvėries ir pradėjome darbuotis; Ksuri buvo žymiai geresnis darbininkas už mane, nes aš menkai teišmaniau, kaip reikia odą lupti. Iš tiesų mudu abu sugaišome visą dieną; bet pagaliau mes nutraukėme jo kailį ir išskėtėme ant mūsų kabinos, kur saulė jį per dvi dienas visiškai išdžiovino; vėliau aš tą kailį pasitiesiau miegoti. Po šio sustojimo dešimtį ar dvylika dienų mes plaukėme vis į pietus, taupydami savo žymiai mažėjančią maisto atsargą; į krantą išlipdavome tik pasiimti gėlo vandens. Mano tikslas buvo pasiekti Gambijos ar Senegalo upes - t. y. Žaliojo Rago apylinkes, - kur aš tikėjausi susitiksiąs kokį nors europiečių laivą; o jei nesutikčiau, tai nežinojau kitos išeities, kaip tik plaukli ir ieškoti tų salų arba žūti tarp negrų. Žinojau, kad visi laivai, plaukią iš Europos į Gvinėją ar į Braziliją, ar į Rytų Indiją, vyksta pro tą iškyšulį arba salas; žodžiu tariant, aš sudėjau visas viltis į tą vienintelę išeiti - arba susitikti kurį nors laivą, arba žūti. Savo nutarimo aš laikiausi apie dešimtį dienų; vėliau pastebėjau, kad kraštas yra gyvenamas: praplaukdami dviejose ar trijose vietose matėme krante stovinčius ir į mus spoksančius žmones. Galėjome taip pat įžiūrėti, kad jie buvo juodi ir visiškai nuogi. Kartą aš panorau nuvykti pas juos į krantą. Bet Ksuri, išmintingasis mano patarėjas, sakė: - Neik, neik. Vis dėlto aš ėmiau plaukti arčiau kranto, kad galėčiau su jais pasikalbėti, o jie gerą galą bėgo lygiagrečiai su manim, krantu. Pastebėjau, kad jie visi buvo beginkliai, išskyrus vieną, kuris turėjo ilgą, šmaikštų pagalį; Ksuri sakė, kad tai ietis ir kad jie sugeba ją taikliai ir labai toli mėtyti. Todėl aš laikiaus atokiai ir kaip bemokėdamas kalbėjausi su jais ženklais, o ypač stengiausi ženklais paprašyti ko nors valgyti. Jie pamojo man, kad sustabdyčiau valtį, ir davė suprasti, jog nubėgs atnešti maisto. Tada aš nuleidau savo burę ir sustojau; du iš jų nubėgo į krašto gilumą ir greičiau nei per pusvalandį sugrįžo atgal, atsinešdami du gabalus džiovintos mėsos ir truputį jų šalyje auginamų grūdų, nors mes nežinojome nei kas tai buvo per grūdai, nei kas per mėsa. Tačiau mes mielai sutikome tai priimti; bet čia kilo klausimas, kaip mums šį maistą pasiekti, nes aš nedrįsau lipti pas juos į krantą, o jie lygiai taip pat bijojo mūsų. Bet jie rado visiems patogią išeitį; jie atnešė maistą į pakrantę ir paliko ant žemės, o patys nuėjo šalin ir stovėjo gerokai atstu, kol mes jį nusigabenome į valtį; tada jie vėl priėjo arti mūsų. Mes jiems padėkojome ženklais, nes neturėjome nieko, kuo galėtume atsilyginti. Bet tuoj pat pasitaikė proga puikiai atsiteisti; mat, mums tebeplūduriuojant palei krantą, iš kalnų jūros link atbėgo du didžiuliai žvėrys, vydamiesi vienas kitą baisiai įsiutę (taip mums atrodė). Ar tai patinas vijosi patelę, ar jie žaidė, ar kovėsi, - mes negalėjome pasakyti; mes taip pat nežinojome, ar tai buvo paprastas reiškinys, ar ypatingas atsitikimas; manau, jog tai buvo ypatingas atsilikimas, nes, viena, tie plėšrūs žvėrys dažniausiai pasirodo tik naktimis, antra, mes pastebėjome, kad žmonės labai išsigando, ypač moterys. Žmogus, kuris turėjo ietį, pasiliko, o visi kiti paspruko. Tačiau abu žvėrys lėkė tiesiai į vandenį ir atrodė, kad jie visiškai nemano pulti negrų; jie panėrė į jūrą ir plaukiojo, lyg būtų atbėgę tik pasimaudyti. Pagaliau vienas jų priplaukė gana arti prie valties. Tai buvo man staigmena,- vis dėlto aš jau buvau pasiruošęs jį sutikti, skubiai užtaisiau savo šautuvą ir liepiau Ksuriui užtaisyti likusius du. Kai tik žvėris priplaukė tiek arti, kad mano šūvis galėjo jį pasiekti, aš šoviau, pataikydamas jam tiesiai i galvą. Jis tučtuojau panėrė, bet netrukus vėl iškilo ir ėmė nardyti, tartum grumdamasis dėl gyvybės. Taip iš tikrųjų ir buvo. Jis tuojau metėsi į krantą, bet, kraujuodamas nuo mirtinos žaizdos ir springdamas nuo vandens, nugaišo nepasiekęs kranto. Neįmanoma apsakyti, kaip nustebo tie žmonės, išgirdę mano šautuvo pykštelėjimą ir išvydę ugnį; kai kurie jų vos nenumirė iš baimės ir, siaubo apimti, lyg negyvi parpuolė žemėn. Bet pamatę, kad žvėris užmuštas ir pasinėręs vandeny, ir pastebėję mano ženklus, kuriais kviečiau juos ateiti į pakrantę, jie įsidrąsino, atėjo į pajūrį ir pradėjo ieškoti žvėries. Aš radau jį, pastebėjęs jo krauju nuda-' žytą vandenį; užnėriau ant jo virvę ir padaviau negrams traukti; jie išvilko ji į krantą, ir pasirodė, kad tai būta labai įdomaus leopardo, viso taškuoto ir tikrai nepaprastai gražaus; negrai kėlė rankas į dangų, stebėdamiesi, kuo aš jį galėjau užmušti. Antrasis žvėris, ugnies žybtelėjimo ir šūvio trenksmo išgąsdintas, nuplaukė į krantą ir nubėgo tiesiai į kalnus, iš kurių jie buvo atbėgę; iš didelio atstumo aš negalėjau įžiūrėti, kas tai buvo per žvėris. Tuo tarpu pastebėjau, kad negrai mielai valgytų to žvėries mėsą; tad aš nusprendžiau jiems padovanoti žvėrį ir parodžiau ženklais, jog jie gali jį pasiimti. Už tai jie man buvo labai dėkingi ir tučtuojau ėmėsi doroti jį. Nors ir neturėdami peilių, nusmailintais pagaliukais taip greitai nulupo kaili, daug puikiau, negu mes būtume įstengę nulupti peiliu. Jie pasiūlė man dalį mėsos, bet aš atsisakiau, parodydamas, kad jiems ją dovanoju; bet ženklais paprašiau kailio, kurį jie man labai mielai atidavė, o, be to, dar atnešė daug savo maisto gaminių, kuriuos aš priėmiau, nors jie buvo man nežinomi. Tada ženklais paprašiau vandens ir atkišau vieną lipdavome tik pasiimti gėlo vandens. Mano tikslas buvo pasiekti Gambijos ar Senegalo upes - t. y. Žaliojo Rago apylinkes, - kur aš tikėjausi susitiksiąs kokį nors europiečių laivą; o jei nesutikčiau, tai nežinojau kitos išeities, kaip tik plaukli ir ieškoti tų salų arba žūti tarp negrų. Žinojau, kad visi laivai, plaukią iš Europos į Gvinėją ar į Braziliją, ar į Rytų Indiją, vyksta pro tą iškyšulį arba salas; žodžiu tariant, aš sudėjau visas viltis į tą vienintelę išeiti - arba susitikti kurį nors laivą, arba žūti. Savo nutarimo aš laikiausi apie dešimtį dienų; vėliau pastebėjau, kad kraštas yra gyvenamas: praplaukdami dviejose ar trijose vietose matėme krante stovinčius ir į mus spoksančius žmones. Galėjome taip pat įžiūrėti, kad jie buvo juodi ir visiškai nuogi. Kartą aš panorau nuvykti pas juos į krantą. Bet Ksuri, išmintingasis mano patarėjas, sakė: - Neik, neik. Vis dėlto aš ėmiau plaukti arčiau kranto, kad galėčiau su jais pasikalbėti, o jie gerą galą bėgo lygiagrečiai su manim, krantu. Pastebėjau, kad jie visi buvo beginkliai, išskyrus vieną, kuris turėjo ilgą, šmaikštų pagalį; Ksuri sakė, kad tai ietis ir kad jie sugeba ją taikliai ir labai toli mėtyti. Todėl aš laikiaus atokiai ir kaip bemokėdamas kalbėjausi su jais ženklais, o ypač stengiausi ženklais paprašyti ko nors valgyti. Jie pamojo man, kad sustabdyčiau valtį, ir davė suprasti, jog nubėgs atnešti maisto. Tada aš nuleidau savo burę ir sustojau; du iš jų nubėgo į krašto gilumą ir greičiau nei per pusvalandį sugrįžo atgal, atsinešdami du gabalus džiovintos mėsos ir truputį jų šalyje auginamų grūdų, nors mes nežinojome nei kas tai buvo per grūdai, nei kas per mėsa. Tačiau mes mielai sutikome tai priimti; bet čia kilo klausimas, kaip mums šį maistą pasiekti, nes aš nedrįsau lipti pas juos į krantą, o jie lygiai taip pat bijojo mūsų. Bet jie rado visiems patogią išeitį; jie atnešė maistą į pakrantę ir paliko ant žemės, o patys nuėjo šalin ir stovėjo gerokai atstu, kol mes jį nusigabenome į valtį; tada jie vėl priėjo arti mūsų. Mes jiems padėkojome ženklais, nes neturėjome nieko, kuo galėtume atsilyginti. Bet tuoj pat pasitaikė proga puikiai atsiteisti; mat, mums tebeplūduriuojant palei krantą, iš kalnų jūros link atbėgo du didžiuliai žvėrys, vydamiesi vienas kitą baisiai įsiutę (taip mums atrodė). Ar tai patinas vijosi patelę, ar jie žaidė, ar kovėsi, - mes negalėjome pasakyti; mes taip pat nežinojome, ar tai buvo paprastas reiškinys, ar ypatingas atsitikimas; manau, jog tai buvo ypatingas atsilikimas, nes, viena, tie plėšrūs žvėrys dažniausiai pasirodo tik naktimis, antra, mes pastebėjome, kad žmonės labai išsigando, ypač moterys. Žmogus, kuris turėjo ietį, pasiliko, o visi kiti paspruko. Tačiau abu žvėrys lėkė tiesiai į vandenį ir atrodė, kad jie visiškai nemano pulti negrų; jie panėrė į jūrą ir plaukiojo, lyg būtų atbėgę tik pasimaudyti. Pagaliau vienas jų priplaukė gana arti prie valties. Tai buvo man staigmena,- vis dėlto aš jau buvau pasiruošęs jį sutikti, skubiai užtaisiau savo šautuvą ir liepiau Ksuriui užtaisyti likusius du. Kai tik žvėris priplaukė tiek arti, kad mano šūvis galėjo jį pasiekti, aš šoviau, pataikydamas jam tiesiai i galvą. Jis tučtuojau panėrė, bet netrukus vėl iškilo ir ėmė nardyti, tartum grumdamasis dėl gyvybės. Taip iš tikrųjų ir buvo. Jis tuojau metėsi į krantą, bet, kraujuodamas nuo mirtinos žaizdos ir springdamas nuo vandens, nugaišo nepasiekęs kranto. Neįmanoma apsakyti, kaip nustebo tie žmonės, išgirdę mano šautuvo pykštelėjimą ir išvydę ugnį; kai kurie jų vos nenumirė iš baimės ir, siaubo apimti, lyg negyvi parpuolė žemėn. Bet pamatę, kad žvėris užmuštas ir pasinėręs vandeny, ir pastebėję mano ženklus, kuriais kviečiau juos ateiti į pakrantę, jie įsidrąsino, atėjo į pajūrį ir pradėjo ieškoti žvėries. Aš radau jį, pastebėjęs jo krauju nuda-' žytą vandenį; užnėriau ant jo virvę ir padaviau negrams traukti; jie išvilko ji į krantą, ir pasirodė, kad tai būta labai įdomaus leopardo, viso taškuoto ir tikrai nepaprastai gražaus; negrai kėlė rankas į dangų, stebėdamiesi, kuo aš jį galėjau užmušti. Antrasis žvėris, ugnies žybtelėjimo ir šūvio trenksmo išgąsdintas, nuplaukė į krantą ir nubėgo tiesiai į kalnus, iš kurių jie buvo atbėgę; iš didelio atstumo aš negalėjau įžiūrėti, kas tai buvo per žvėris. Tuo tarpu pastebėjau, kad negrai mielai valgytų to žvėries mėsą; tad aš nusprendžiau jiems padovanoti žvėrį ir parodžiau ženklais, jog jie gali jį pasiimti. Už tai jie man buvo labai dėkingi ir tučtuojau ėmėsi doroti jį. Nors ir neturėdami peilių, nusmailintais pagaliukais taip greitai nulupo kaili, daug puikiau, negu mes būtume įstengę nulupti peiliu. Jie pasiūlė man dalį mėsos, bet aš atsisakiau, parodydamas, kad jiems ją dovanoju; bet ženklais paprašiau kailio, kurį jie man labai mielai atidavė, o, be to, dar atnešė daug savo maisto gaminių, kuriuos aš priėmiau, nors jie buvo man nežinomi. Tada ženklais paprašiau vandens ir atkišau vieną savo ąsočių, apvertęs jį dugnu aukštyn, tuo norėdamas parodyti, kad jis tuščias ir kad aš noriu turėti jį vėl pilną. Jie šūktelėjo kitiems saviškiams; tada atėjo dvi moterys ir atnešė didelį molinį indą, išdegtą, man atrodė, saulėje. Jie kaip ir anksčiau šį indą pastatė pakrantėje, aš pasiunčiau Ksurį į krantą su ąsočiais, ir jis juos visus tris pripildė. Moterys buvo taip pat visiškai nuogos kaip ir vyrai. Dabar buvau apsirūpinęs šaknimis, grūdais, kad ir nežinomais man, ir vandeniu; atsisveikinęs su tais draugiškais negrais, aš leidausi pirmyn ir dar vienuolika dienų nesiartinau prie kranto, kol pamačiau prieš save, už kokių keturių penkių lygų, toli į jūrą nusidriekusį iškyšulį; kadangi jūra buvo labai rami, tai aš leidausi toli į atvirus vandenis, norėdamas tą iškyšulį aplenkti. Pagaliau per kokias dvi lygas nuo kranto, lenkdamas tą vietą, aš aiškiai pamačiau žemę priešingoje jūros pusėje. Tada aš visai teisingai nusprendžiau, kad čia esąs Žaliojo Rago iškyšulys ir šios salos - vadinamosios Žaliojo Rago salos. Tačiau jos buvo labai toli nuo manęs, ir aš negalėjau nuspręsti, kas man daryti, nes, jei mane užkluptų smarkus vėjas, aš, galimas dalykas, nepasiekčiau nei salų, nei kranto. Susidūręs su šia dilema, aš labai susimąsčiau, nuėjau į kabiną ir atsisėdau, palikęs Ksuriui vairą; čia staiga berniukas suriko: - Ponas! Ponas! Laivas su burėm! Naivus berniukas mirtinai persigando, manydamas, kad tai, tur būt, vienas jo šeimininko laivų, pasiųstas mūsų vytis; bet aš gerai žinojau, jog mes jau per toli esame nuplaukę nuo maurų, kad jis galėtų mus pasiekti. Aš iššokau iš kabinos ir tučtuojau pamačiau ne tik laivą, bet ir kieno jis buvo - būtent, portugalų laivas ir, man atrodė, plaukiąs i Gvinėjos pajūrį negrų gaudyti. Bet, ėmęs ste-tbėti jo plaukimo kryptį, aš greitai įsitikinau, kad šis laivas plaukia kažkur kitur ir nė nemano artintis prie kranto. Tada aš pasukau kiek galėdamas statesniu kampu į jūrą, pasiryžęs užkalbinti juos, jei tik bus įmanoma. Pamačiau, kad, net ir iškėlęs visas bures, neįstengsiu užplaukti jiems už akių, ir jie praskries pro šalį pirmiau, negu spėsiu jiems duoti kokį ženklą. Bet tuo momentu, kai aš jau pradėjau nebetekti vilties, jie, atrodo, pamatė mane pro savo žiūronus ir suprato, kad tai turinti būti europiečių valtis, priklausiusi kokiam žuvusiam laivui. Todėl jie sutraukė bures ir leido man priartėti. Tai mane padrąsino. Aš, turėdamas valtyje savo šeimininko vėliavą, ėmiau moti ja, norėdamas parodyti beviltišką savo padėtį, ir iššoviau iš šautuvo. Jie pamatė abu šiuos ženklus; paskiau jie man pasakė, kad pamatė dūmus, bet negirdėjo šūvio, Jie buvo tiek malonūs, kad į šiuos signalus visiškai sutraukė bures ir sustabdė laivą, ir po kokių trijų ketvirčių valandos aš priplaukiau prie jų. Jie paklausė mane, kas aš esu, portugališkai, ispaniškai ir prancūziškai, bet aš nesupratau nė vienos tų kalbų; pagaliau į mane kreipėsi vienas denyje buvęs jūreivis škotas; aš atsakiau jam, kad esu anglas, pabėgęs iš maurų vergijos, iš Salės miesto. Tada jis pakvietė mane į laivą ir labai maloniai priėmė su visu mano turtu. Lengva sau įsivaizduoti, kaip neapsakomai aš džiaugiausi, likęs tuo būdu išgelbėtas iš tokios blogos ir beveik beviltiškos padėties. Aš tučtuojau pasiūliau laivo kapitonui visa, ką turėjau, kaip atpildą už mano išvadavimą; bet jis kilniai man pasakė, jog nieko iš manęs neimsiąs, ir visi daiktai būsią man grąžinti, atvykus į Braziliją. - Aš išgelbėjau jus iš tokios padėties, - tarė jis, - kurioje būdamas aš ir pats džiaugčiausi išgelbėjamas. O tai kiekvienam gali atsitikti. Be to, juk aš nugabensiu jus į Braziliją, kuri yra taip toli nuo jūsų tėvynės, ir jeigu aš atimčiau iš jūsų, ką turite,tai jūs nu-rnirtumėt ten badu, ir aš tik atimčiau jums tą gyvybę, kurią išgelbėjau. Ne, ne, senjore ingleze (pone angle), aš nugabensiu jus ten veltui, o šie daiktai suteiks jums galimybę ten pragyventi ir sumokėti už kelionę atgal į tėviške. Ir lygiai kaip jis buvo geraširdis savo pažadais, taip buvo teisingas juos vykdydamas. Jis įsakė, kad matrosai nedrįstų liesti mano daiktų, pasiėmė viską savo žinion ir, kad galėčiau nuvykęs Brazilijon viską atgauti, išdavė man tikslų daiktų sąrašą, į kurį įtraukė net tris molinius mano ąsočius. Kapitonas, apsižiūrėjęs, kad mano valtis labai gera, pareiškė norįs nupirkti ją savo laivui; paklausė mane, kiek aš už ją norėsiu. Aš pasakiau jam, kad jis buvo man toks dosnus visais atžvilgiais, jog aš negaliu nustatyti tai valčiai jokios kainos, bet palieku šį dalyką visiškai jo nuožiūrai. Tada jis pasakė duosiąs man raštišką pasižadėjimą išmokėti aštuoniasdešimt pezų, kai atvyksime į Braziliją, ir sumokėsiąs daugiau, jeigu man kas nors už ją daugiau pasiūlysiąs. Jis man pasiūlė dar šešiasdešimt pezų už mano berniuką Ksurį; aš su tuo nenoromis tesutikau: nebuvau priešingas tam, kad kapitonas jį sau pasiimtų, bet labai nenorėjau parduoti laisvę to berniuko, kuris taip ištikimai padėjo man pačiam išsilaisvinti. Kai aš išdėsčiau kapitonui savo samprotavimus, jis pripažino juos esant teisingus ir pasiūlė man šį kompromisą: jis įsipareigosiąs grąžinti berniukui laisvę po dešimties metų, jeigu tik šis tapsiąs krikščioniu. Ksuri sakėsi sutinkąs likti su kapitonu, ir aš tada leidau jam berniuką pasiimti. Mūsų kelionė į Braziliją buvo labai sėkminga, ir maždaug po 22 dienų mes atvykome į Todos los Santos, arba Visų Šventųjų, įlanką. Taigi aš dar kartą buvau išgelbėtas iš pačios vargingiausios padėties gyvenime ir turėjau pasvarstyti, ką čia man toliau pradėjus veikti. Aš niekuomet neužmiršiu, kaip kilniai su manim elgėsi kapitonas. Jis nieko nepaėmė už mano kelionę, davė man dvidešimt dukatų už leopardo kailį ir keturiasdešimt dukatų už liūto kailį, kuriuos turėjau savo valtyje, ir tvarkingai grąžino man viską, ką aš turėjau laive; iš tų daiktų jis nupirko, ką tik aš sutikau parduoti, pvz., butelių dėžę, du mano šautuvus, likusia dalį vaško (kita dalis buvo suvartota žvakėms). Žodžiu tariant, aš gavau už savo krovinį iš viso apie du šimtus dvidešimt pezų; su šiuo kapitalu išlipau i. krantą Brazilijoje. Netrukus kapitonas rekomendavo mane vienam garbingam žmogui kaip ir jis pats, turėjusiam vadinamąją indžeino, t. y. plantaciją ir cukraus gamyklą. Pagyvenau su juo kurį laiką ir tuoj patyriau, kaip jie augina cukrines nendres ir kaip gamina cukrų. Pamatęs, kaip gerai gyvena plantatoriai ir kaip greitai jie pralobsta, aš nusprendžiau ir pats tapti plantatorium, jei tik man pavyks gauti leidimą ten įsikurti. Tuo tarpu ėmiau galvoti, kokiu būdu galėčiau atgauti Londone paliktuosius savo pinigus. Įsigijęs Brazilijos pilietybę, už visus savo turimus pinigus nusipirkau plotą neišdirbtos žemės, ir susidariau planą įsirengti plantacijai bei sodybai, atsižvelgdamas į tą sumą pinigų, kuriuos tikėjausi gausiąs iš Anglijos. Turėjau kaimyną - kilusį iš Portugalijos, iš Lisabonos, nors jo tėvai buvo anglai; jo pavardė buvo Uelsas ir jo būklė - labai panaši į mano. Vadinu jį savo kaimynu, nes jo plantacija buvo greta manosios, ir mes sugyvenome labai gražiai. Mano kapitalas buvo mažas, lygiai kaip ir jo; maždaug per dvejus metus mes teauginome javus beveik vien tik sau, maistui. Paskui mes pradėjome turtėti, mūsų ūkiai ėmė tvarkytis; trečiaisiais metais mes jau pasodinome truputį tabako ir paruošėme po didoką sklypą žemės cukrinėms nendrėms ateinančiais metais. Bet mums abiem reikėjo padėjėjų: ir dabar aš supratau aiškiau negu pirma, jog blogai pasielgiau, persiskyręs su savo berniuku Ksuri. Bet deja! Išmintingumu aš niekuomet nepasižymėjau, tad nenuostabu, kad aš ir šį kartą prakišau. Neturėjau kitos išeities, kaip tik tęsti toliau. Buvau pasirinkęs verslą, kuriam neturėjau jokių gabumų ir kuris buvo visiškai priešingas mano svajotam gyvenimui, dėl kurio atsižadėjau savo tėvo namų ir atmečiau visus jo geruosius patarimus. Dar daugiau: aš artėjau dabar į tą aukso vidurį, i tą aukščiausią kuklios buities pakopą, kurią pasirinkti man tėvas anksčiau taip įkalbinėjo; jei būčiau tada pasirinkęs tokį gyvenimą, būčiau tiesiog galėjęs likti namie ir man nebūtų reikėję kęsti vargų, besibastant po pasaulį. Ir aš dažnai sakydavau sau, kad būčiau galėjęs lygiai tą pat pasiekti Anglijoje, tarp savo draugų, užuot keliavęs penkis tūkstančius mylių ir įsikūręs čia tarp svetimųjų ir laukinių, tokioje tolimoje dykynėje, kad negalėjau nieko išgirsti apie tas pasaulio šalis, kuriose man teko anksčiau gyventi. Tai šit kaip aš apgailestaudavau savo dabartine padėtį. Neturėjau nieko, su kuo galėčiau pasikalbėti, išskyrus, retkarčiais, minėtąjį kaimyną; visą darbą man tekdavo pačiam savo rankomis atlikti; ir aš mėgdavau sakyti, kad gyvenu kaip žmogus, išmestas j negyvenamąją salą, kurioje nėra nė gyvos dvasios. Kaip teisingai nubaudė mane likimas, kada vėliau iš tikrųjų nubloškė mane į negyvenamą salą, ir kaip naudinga būtų kiekvienam iš mūsų, lyginant dabartinę savo padėtį su kita, dar blogesne, atsiminti, kad likimas kiekvienu momentu gali viską pakeisti ir akivaizdžiai parodyti, kokie laimingi mes buvome anksčiau! Taip, likimas- pelnytai mane nubaudė, pasmerkęs mane tikrai vienišam gyvenimui nykioje saloje, su kuriuo taip neteisingai aš lyginau tuometinį savo gyvenimą; o tuo tarpu jeigu bučiau turėjęs kantrybės tęsti pradėtąjį darbą toliau, tikriausiai ;būčiau suradęs laimę ir susikrovęs turtus, Tuo metu, kai aš buvau beveik nusprendęs savo plantaciją išplėsti, turėjo išplaukti atgal mano geradarys kapitonas, išgelbėjęs mane iš jūros, - mat, laivas išbuvo ten beveik tris mėnesius, apsirūpindamas kroviniu ir ruošdamasis kelionei; ir kai aš pasakiau jam, kad esu palikęs mažą kapitalą Londone, jis man draugiškai ir nuoširdžiai štai ką patarė: - Senjore ingleze, - tarė jis (mane jis visada taip vadindavo), - duokite man formalų įgaliojimą ir parašykite į Londoną tam asmeniui, kuris turi jūsų pinigus. Parašykite, kad jis ten nupirktų jums tokių prekių, kokių yra pareikalavimas šiame krašte, ir persiųstų jas į Lisaboną mano nurodytuoju adresu; o aš, grįždamas atgal, atvešiu jums tas prekes. Bet kadangi žmones visuomet gali ištikti įvairūs netikėtumai ir nelaimės, tai aš norėčiau, kad jūs duotumėt man įgaliojimą paimti tik vieną šimtą svarų sterlingų, t. y. pusę jūsų kapitalo, - ir terizikuotumėt pradžioje tik tuo; jei šis kapitalas jums grįš su pelnu, tai jūs galėsite ir likusiąją dalį paleisti apyvarton, o jei žus, tai jums liks dar pusė kapitalo, kuriuo galėsite savo ūkį palaikyti. Tai buvo toks geras ir toks draugiškas patarimas, kad nieko geresnio, rodos, ir nesugalvosi, ir man beliko tik vykdyti jį; todėl aš nesvyruodamas paruošiau laišką tai moteriškei, kuriai buvau palikęs saugoti savo pinigus, o taip pat ir įgaliojimą portugalui kapitonui, kaip jis man patarė. Kapitono anglo našlei aš smulkiai aprašiau visus savo nuotykius: kaip pakliuvau į vergiją, kaip išsilaisvinau ir kaip susitikau jūroje su kapitonu portugalu, kaip jis žmoniškai su manim pasielgė; užbaigoje parašiau jai, kokios dabartinės mano gyvenimo sąlygos ir daviau nurodymų dėl mano pinigų. Ir kai šis sąžiningasis kapitonas atplaukė į Lisaboną, jam pavyko per kažkokius anglų pirklius, kuriuos jis ten užtiko, persiųsti vienam pirkliui Londone ne tik įgaliojimą, bet ir smulkiausią mano nuotykių aprašymą; tasai pirklys papasakojo viską našlei; po to jinai ne tik atidavė pinigus, bet ir pasiuntė iš savo pinigų gražią dovaną portugalui kapitonui už jo parodytą man žmoniškumą ir geraširdiškumą. Londono pirklys nupirko už tą šimtą svarų tokių angliškų prekių, kurias jam laišku buvo nurodęs kapitonas, paskui nusiuntė jas tiesiai į Lisaboną, o kapitonas sėkmingai atgabeno jas man į Braziliją. Jis pasirūpino, ir tai be mano nurodymų (nes aš buvau dar toks naujokas šioje srityje, jog man tai neatėjo net į galvą), kad tarp tų prekių būtų įvairių rūšių įrankių, geležies dirbinių ir kitų reikalingų plantacijai dalykų, kurie man buvo labai naudingi. Kai šios prekės atvyko, aš labai nudžiugau ir galvojau, kad dabar štai mano ateitis jau yra aprūpinta. Gerasis mano globėjas kapitonas už tuos penkis svarus, kuriuos jam buvo padovanojusi mano bičiulė, pasamdė ir atvežė man tarną, įsipareigojusį dirbti pas; mane šešerius metus. Kapitonas griežtai atsisakė nuo bet kokio atpildo, ir aš jam vos įsiūliau nedidelį pundą tabako, mano paties rankomis išauginto. Bet ir tai dar ne viskas. Kadangi mano prekės visos buvo anglų pramonės gaminiai, kaip antai: medžiagos, drabužiai ir kiti daiktai, labai pageidaujami ir vertinami šiame krašte, tai man pavyko labai pelningai jas parduoti; galiu pasakyti, kad aš gavau keturis kartus daugiau, negu kad buvo mokėta už mano prekes. Todėl dabar ūkišku atžvilgiu aš toli pralenkiau neturtingą savo kaimyną; pirmiausia, išpardavęs prekes, aš nusipirkau vergą negrą ir pasisamdžiau dar vieną darbininką europietį, be to, kurį kapitonas atvežė man iš Lisabonos. Bet blogam panaudotos materialinės gėrybės dažnai tampa didžiausia mūsų nelaimės priežastimi: kaip tik taip ir buvo su manim. Kitais metais aš labai sėkmingai ūkininkavau savo plantacijoje ir išauginau penkiasdešimt didelių pundų tabako, neskaitant to kiekio, kuri apmainiau su kaimynais ant būtiniausių man daiktų. Tuos penkiasdešimt pundų, kurių kiekvienas svėrė po šimtą svarų, aš rūpestingai aptvarkiau ir sukroviau, laukdamas laivyno sugrįžtant iš Lisabonos. Dabar, kai gerėjo mano reikalai ir didėjo turtas, į galvą man ėmė skverbtis įvairūs neįvykdomi sumanymai bei planai - tokie, kurie dažnai sužlugdo pačius gudriausius pirklius. Jei būčiau ir toliau vertęsis tuo pačiu darbu, būčiau sulaukęs tos laimės, kuriai pasiekti mano tėvas taip rimtai rekomendavo man ramų, nuošalų gyvenimą ir taip protingai nurodinėjo, kad vidutinė padėtis - pati laimingiausioji. Bet manęs laukė kitokia dalia: man pačiam buvo lemta tapti visų savo nelaimių kaltininku. Dar daugiau kartino mano likimą sielvartingi apmąstymai, kuriems liūdnoje savo ateityje aš turėjau pakankamai laiko. Visus tuos vargus aš užsitraukiau, pasiduodamas kvailai savo aistrai bastytis po svetimus kraštus ir pataikaudamas tai aistrai, nors mano gerovė reikalavo, kad eičiau gamtos ir likimo nurodytu tiesiu keliu ir vykdyčiau savo pareigą. Kaip jau kartą pasielgiau, pabėgdamas nuo savo tėvų, taip ir dabar jaučiausi nepatenkintas ir iškeliavau, atsisakiau nuo gražios perspektyvos tapti turtingu ir sėkmingai ūkininkauti savo naujoje plantacijoje, vien tiktai norėdamas patenkinti savo neapgalvotą ir nesuvaldomą užgaidą iškilti greičiau, negu tai leido natūrali dalykų eiga. Taip aš ir vėl įpuoliau į giliausią vargo bedugnę, į kokią žmogus kada nors buvo patekęs ir iš kurios vargu ar galima išeitį gyvam ir sveikam. Dabar smulkiai papasakosiu šią savo nuotykių dalį. Išgyvenęs beveik ketverius metus Brazilijoje, pradėjęs sėkmingai ūkininkauti ; ir turtėti savo plantacijoje, savaime suprantama, aš ne tik pramo-, kau vietos kalbą, bet ir užmezgiau pažinčių bei draugystės ryšių su savo kaimynais plantatoriais, lygiai kaip ir su San-Salvadoro (tai buvo mūsų uostas) pirkliais. Susitikdamas su jais, aš dažnai pasakodavau jiems apie dvi savo keliones į Gvinėjos pakraščius, apie prekiavimo būdą su tenykščiais negrais ir apie tai, kaip lengva ten jūros pakraščiuose už įvairius niekniekius - karolius, žaislus, peilius, žirkles, kirvelius, stikliukus ir pan. - gauti ne tik aukso dulkių, Gvinėjos grūdų, dramblio kaulo ir t. t., bet ir dideliais kiekiais negrų vergų, reikalingų darbams Brazilijoje. Jie visuomet labai atidžiai klausydavosi mano kalbų apie šiuos dalykus, ypač apie negrų pirkimą; anais laikais tai buvo prekybos šaka, kuria ne tik retai buvo verčiamasi, bet tuo užsiiminėti reikėjo Ispanijos ir Portugalijos karalių leidimo, assiento, nes pati negrų prekyba buvo valstybės monopolizuota, todėl negrų būdavo atgabenama nedaug, ir jie būdavo nepaprastai brangūs. Kartą su keliais savo pažįstamais pirkliais ir plantatoriais labai rimtai kalbėjausi apie tuos dalykus; kitą rytą trys iš jų atėjo pas mane ir pasakė, jog jie labai daug galvoję apie tai, ką aš su jais šnekėjau praėjusį vakarą, ir dabar atėję padaryti man slaptą pasiūlymą. Išgavę iš manęs pasižadėjimą laikyti tai paslaptyje, jie pasakė man, kad jie sumanę paruošti laivą į Gvinėją; visi jie turį plantacijas, lygiai kaip ir aš, ir nieko jiems taip netrūkstą, kaip... tarnų. Kadangi šioji prekybos šaka yra suvaržyta, ir jie, sugrįžę į namus, negalės negrų viešai pardavinėti, tad jie tetrokštą padaryti tik vieną reisą, slaptai parsigabenti negrų ir išsidalinti juos savo plantacijose. Žodžiu, visas klausimas esąs tas, ar aš sutiksiąs plaukti su jais kaip laivo superkargo ir vadovauti prekybai Gvinėjos pakrantėse. Jie patikino mane, kad aš gausiąs lygia dalį negrų, neįdedamas į šį reikalą nė skatiko. Reikia pripažinti, tai būtų buvęs viliojantis pasiūlymas, jeigu jis būtų patiektas žmogui, kuriam netenka prižiūrėti savo sodybos ir smarkiai besiplečiančios plantacijos, sudarančios nemažą turtą ir ateityje žadančios gražų pelną. Bet man, tokios plantacijos savininkui, tereikėjo tęsti tai, ką buvau pradėjęs, dar kokius trejus ketverius metus, reikėjo parsisiųsdinti iš Anglijos tą antrąjį šimtą svarų, ir su šiuo mažu priedu mano plantacija būtų verta ne mažiau kaip tris ar keturis tūkstančius svarų sterlingų, ir jos vertė nuolat augtų, - man galvoti apie tokią kelionę buvo didžiausia beprotybė. Bet man likimo buvo nuskirta būti savo laimės žudytoju. Aš negalėjau atsispirti šiam pasiūlymui, lygiai kaip neįstengiau suvaldyti savo pirmųjų įgeidžių bastytis, kai niekais nuėjo mano tėvo gerieji patarimai. Žodžiu, aš pasakiau jiems, kad mielai vyksiu į Gvinėją, jeigu tik jie apsiims man nesant prižiūrėti mano plantaciją, o jeigu mane ištiktų nelaimė - perduoti ją mano nurodytiems asmenims. Jie su visu tuo sutiko ir surašė atitinkamas sutartis, o aš sudariau savo mirties atvejui formalų testamentą, liečiantį mano plantaciją ir visus daiktus. Aš paskyriau universaliu savo turto įpėdiniu laivo kapitoną, kuris išgelbėjo man gyvybę, bet įpareigojau jį pasielgti su mano turtu taip, kaip nurodžiau testamente - pusę mano plantacijos pelno jis turėjo pasilaikyti sau, pusę pasiųsti į Angliją. Trumpai tariant, aš ėmiausi visų priemonių savo turtui apsaugoti ir plantacijai tinkamai išlaikyti. Jei aš pusę tiek proto būčiau panaudojęs savo reikalams apsvarstyti ir apgalvoti, kas darytina ir kas ne, aš tikriausiai niekad nebūčiau apleidęs tokio pelningo verslo, nebūčiau palikęs labai rimtos galimybės pasiturinčiai gyventi ir nebūčiau leidęsis jūrų kelionėn, kurią lydi visiems žinomi pavojai, nekalbant jau apie priežastis, vertusias mane tikėtis ypatingų nelaimių. Bet aš skubėjau ir aklai klausiau savo fantazijos, o ne proto balso. Pagaliau laivas buvo paruoštas, prikrautas tinkamų prekių, viskas padaryta, kaip buvo susitarta su mano kelionės draugais. Aš sėdau į laivą nelemtąją valandą, 1659 m. rugsėjo l d. Tai buvo toji pati diena, kada aš lygiai prieš aštuonerius metus apleidau savo tėvą ir motiną Hulyje, pasipriešindamas jų valiai ir pakenkdamas .. savo paties labui. Mūsų laivas buvo maždaug šimto dvidešimt tonų talpos; jis turėjo šešias patrankas ir keturiolika žmonių įgulos, neskaitant kapitono, jungos ir manęs. Laive neturėjome didelės prekių įkrovos, o vien tik žaislų, kurie tiko mūsų prekybai su negrais - įvairių, karolių, stikliukų, kriauklių ir šiaip niekniekių, ypačiai veidrodėlių, peilių, žirklių, kirvukų ir panašių pigių dalykų. Tą pat dieną, kai aš sėdau į laivą, mes iškėlėme bures šiaurės kryptimi nuo mūsų kranto, norėdami pasukti į Afrikos pakraščius, kai būsime pasiekę dešimtą ar dvyliktą šiaurės platumos laipsnį; atrodo, kad toks buvo įprastas laivų kelias anuomet. Visą laiką, kol plaukėme pagal savo krantus, iki pasiekėme šv. Augustino iškyšulį, buvo labai puikus oras, tik nepaprastai karšta. Paskui pasukome tolyn į jūrą, ir žemė dingo mums iš akių. Nuplaukėme Fernando de Noroncha salos link; pakeitę kryptį iš šiaurės - rytų į šiaurę mes palikome tas salas rytuose. Taip plaukdami, perėjome pusiaują, maždaug po dvylikos dienų ir, pagal paskutinius stebėjimus, buvome 7°22' šiaurės platumoje, kai mus užklupo staigus tornado, arba. sūkuringas viesulas, ir mes nustojome orientuotis padėtyje. Viesulas pradėjo pūsti iš pietryčių, paskiau iš šiaurės vakarų, o pagaliau, įsitaisė pūsti iš šiaurės rytų, ir pūtė su tokia baisia jėga, kad dvylika dienų mes negalėjome nieko kito veikti, kaip tik plaukti pavėjui, kur viesulas gena, kur neša likimas ir įniršusios vėtros mus kreipia. Nėra reikalo nė sakyti, kad per šias dvylika dienų aš kasdien laukiau, jog bangos mane praris; ir iš tiesų niekas laive nesitikėjo išsigelbėti. Šioje vargingoje būklėje, be visų audros baisenybių, mums dar mirė vienas vyras nuo jūrų karštligės, o kitą vyrą ir jungą bangos nuplovė nuo denio. Maždaug dvyliktąją dieną audrai truputį aprimus, kapitonas, kaip galėdamas, nustatė geografinę padėtį ir rado, kad mes esame maždaug vienuoliktame šiaurės platumos laipsnyje, bet kad mus nunešė maždaug per dvidešimt du laipsnius į vakarus nuo šv. Augustino iškyšulio. Taigi jis pamatė, jog mes patekome į Gvinėjos arba šiaurinės Brazilijos pakraščius, už Amazonės upės, netoli Orinoko, paprastai vadinamo Didžiąja Upe. Kapitonas pradėjo tartis su mumis, kuria kryptimi mums plaukti, nes laivas leido vandenį ir buvo gerokai audros apgadintas. Jis manė, kad geriausia grįžti atgal, prie Brazilijos krantų. Aš tam buvau griežtai priešingas. Peržiūrėję su juo Amerikos jūros pakraščių žemėlapius, mes padarėme išvadą, kad ligi Karibų salų neužtiksime jokio gyvenamo krašto. Todėl nutarėme plaukti į Barbadas. Plaukėme atokiau jūra, norėdami išvengti Meksikos įlankos srovės. Mes tikėjomės galėsią tą žygį lengvai atlikti per penkiolika dienų; mat, mes negalėjome leistis į Afrikos krantus, nepataisę savo laivo ir patys neatsigavę. Tuo tikslu mes pakeitėme savo kelionės krypti ir nuplaukėme į šiaurės vakarus ir į vakarus, norėdami pasiekti kokią salą, priklausančią anglams, kur aš tikėjausi gausiąs pagalbos. Bet mums buvo lemta kitaip. Kai pasiekėme 12° 18' platumos, mus užklupo kita audra, nunešė tuo pačiu smarkumu į vakarus ir nubloškė taip toli nuo plaukiojamųjų kelių ir gyvenamųjų vietų, kad, jei ir būtume išsigelbėję nuo šėlstančios jūros, mums grėstų pavojus greičiau likti laukinių suėstiems, negu kada nors sugrįžti į savo tėvynę. Šitokioje beviltiškoje padėtyje, ir vėjui vis dar labai smarkiai pučiant, vienas mūsų vyrų anksti iš ryto sušuko: "Žemė!" Vos spėjome išbėgti iš kajutės pasižvalgyti, kurioje pasaulio dalyje esame, kai laivas atsitrenkė i seklumą, ir, jam sustojus, bangos tučtuojau užgriuvo mus su tokiu įdūkimu, jog mums atrodė, kad mes tuojau visi žūsime. Mes visi turėjome skubiai slėptis saugiuose užkampiuose, norėdami apsisaugoti nuo jūros purslų ir vandens. Kas nėra buvęs panašioje padėtyje, tam nelengva įsivaizduoti ar suprasti, kaip žmonės išsigąsta tokiose aplinkybėse. Mes nežinojome, kur mes esame, prie kokios žemės likom išmesti; ar čia sala, ar žemynas; ar gyvenamas kraštas, ar negyvenamas, ir kadangi vėjas vis baisiai tebešėlo, nors gal kiek ir silpniau negu pirma, mes negalėjome tikėtis, kad laivas po kelių minučių nesuduš į skeveldras, nebent per kokį stebuklą vėjas staiga pakeistų kryptį. Žodžiu tariant, mes sėdėjome, žiūrėdami vienas į kitą ir laukdami kiekvieną akimirką mirties. Vienintelė mūsų paguoda dabar buvo tai, kad, priešingai mūsų būkštavimui, laivas vis dar nesudužo, ir kapitonas pasakė, kad vėjas silpnėja. Nors mes ir manėme, kad vėjas šiek tiek aprimsta, bet laivas buvo taip įsirėžęs į smėlį, kad nebuvo jokios vilties jį iš ten išjudinti, ir mes buvome tikrai baisioje padėtyje. Mums nebeliko nieko kito, kaip tik gelbėti savo gyvybę, kaip kas beįmanė. Prieš audrą laivo užpakaly turėjome valtį, bet ją apdaužė vėtra, trankydama i laivo vairą, o paskiau ji atitrūko ir arba nuskendo, arba liko nublokšta toli į jūrą; taigi nebegalėjome ją savo vilčių paremti. Turėjome dar kitą valtį denyje; bet buvo labai abejotina, ar mums pavyks nuleisti ją į jūrą. Tačiau nebuvo laiko svarstyti: rnes manėme, kad laivas kiekvieną akimirką gali sudužti į šipulius, o kažkas pasakė, kad jis jau įskilęs. Šioje siaubingoje padėtyje mūsų laivo šturmanas nutvėrė valtį ir, likusiųjų vyrų padedamas, nustūmė ją per laivo briauną; mes, visi vienuolika, susėdome į ją ir nuplaukėme, atsidavę likimo ir įsiutusios jūros valiai. Nors vėtra buvo žymiai aprimus, vis dėlto nepaprastai didelės bangos tebesidaužė į krantą, ir galima būtų pasakyti, kad čia tikrai buvo den wild zee (laukinė jūra), kaip sako olandai. Mūsų padėtis buvo tikrai apverktina, nes mes aiškiai matėme, jog bangos perdaug dideles, kad valtis galėtų išsilaikyti, ir supratome, kad mums neišvengiamai teks nuskęsti. Burių iškelti mes rie-galėjome, nes jų visai neturėjom; o jei ir būtume turėję, tai nebūtume galėję nieko su jomis veikti. Mes yrėmės į krantą suspausta širdimi, kaip žmonės, kuriuos veda mirti: mes visi žinojome, kad, vos tik priartėsime prie kranto, bangos sudaužys mūsų valtį į tūkstantį šipuliukų. Vėjo ir srovės nešami, savo pačių rankomis artinome sau galą, iš visų jėgų irdamiesi i krantą. Koks buvo ten krantas - uolotas ar smėlėtas, status ar nuolaidus, - mes nežinojome; vienintelis išsigelbėjimo vilties spindulėlis buvo patekti į kokią nors įlanką ar užvingį, ar upės žiotis, kur, laimingai progai pasitaikius, galėtume įvaryti savo valtį ar įplaukti į vietą, kur žemė saugotų nuo bangų ir būtų kiek ramesnis vanduo. Bet nieko panašaus nepasirodė; juo mes artėjome į krantą, juo žemė atrodė baisesnė negu jūra. Kai mes taip yrėmės., tikriau sakant, buvome nešami bangų kokią pusantros lygos, iš užpakalio atsirito lyg koks kalnas šėlstan-ti banga ir aiškiai paliepė mums laukti coup de grace ( malonės smūgis, kuriuo viduramžiais būdavo pribaigiami mirštamai sužeistieji). Žodžiu tariant, ji puolė mus su tokiu įniršiu, kad iš karto apvertė mūsų valtį, atskyrė mus nuo jos ir vieną nuo kito, nedavusi laiko nė sušukti: "Gelbėkit!", nes visus mus tučtuojau prarijo. Niekas negali aprašyti, koks buvo mano minčių sąmyšis, kai aš panėriau į vandenį. Nors ir labai gerai plaukiau, vis dėlto negalėjau išnerti iš vandens ir vos neuždusau. Tik kai banga, nunešusi mane geroką galą kranto link, pagaliau sudužusi ėmė trauktis atgal ir paliko mane pridususį beveik sausoje žemėje, aš atgavau kvapą. Man dar buvo likę tiek sveikos nuovokos ir oro plaučiuose, kad pastebėjęs, jog atsidūriau arčiau žemės negu tikėjausi, atsikėliau ir, kiek galėdamas greičiau, puoliau bėgti į krantą, kad manęs nepagriebtų kita atsiritusi banga. Bet greitai pastebėjau, kad neįmanoma to išvengti; pamačiau, kad man iš paskos atsirita banga, aukšta kaip kalva ir įsiutusi kaip priešas, su kuriuo neturėjau jėgos ir priemonių kovoti. Man beliko vien, užgniaužus kvapą, stengtis iškilti iš vandens ir plaukti iš visų jėgų į krantą. Labiausiai bijojau, kad banga, nešanti mane į krantą, nenutrauktų manęs su savim, kai ji pradės slinkti atgal į jūrą. Atsiritusi banga palaidojo mane dvidešimties ar trisdešimties pėdų gilumoje, ir aš jutau, kad mane gerą kelio galą didžiulė jėga nepaprastu greičiu nešė į krantą. Bet man pavyko išlaikyti kvapą, ir aš, įtempęs visas jėgas, plaukiau pirmyn. Aš jau vos neuždusau, kai staiga pajutau, kad kylu aukštyn, ir man tučtuojau palengvėjo, kai mano rankos ir galva išniro iš vandens. Nors aš ne ilgiau kaip dvi sekundes teįstengiau išsilaikyti vandens paviršiuje, tačiau aš įkvėpiau oro ir atgavau drąsą. Mane vėl užliejo vanduo, bet šiuokart ne tiek ilgai. Pastebėjęs, kad banga sudužo, ir vanduo plūsta atgal, aš nesidaviau patraukiamas ir veikiai po kojomis pajutau dugną. Kelias akimirkas pastovėjau ramiai, norėdamas atgauti kvapą, kol vanduo nuo rnanęs atslūgo, o paskiau įtempiau kojų raumenis ir iš visų jėgų nubėgau į krantą. Bet ir dabar man nepavyko pasprukti nuo šėlstančių bangų, kurios šniokšdamos mane atsivijo, dar du kartus iškėlė ir nunešė priekin kaip pirma, nes čia krantas buvo labai lėkštas. Paskutinė banga manęs vos nepražudė: panėšėjusi mane priekin kaip pirmiau, ji iškėlė mane arba, teisingiau, trenkė į uolos atbrai-lą, ir tai su tokia jėga, kad aš apalpau; mat, smūgis pataikė man į šoną ir į krūtinę ir visiškai užėmė man kvapą, o jeigu aš ir būčiau tučtuojau pradėjęs kvėpuoti, tai būčiau paspringęs vandeniu; bet aš atsipeikėjau prieš ateinant bangai, ir pamatęs, kad mane tučtuojau, vėl užpils vanduo, nusprendžiau laikytis įsitvėręs į uolos atbrailą, iki banga vėl atslūgs. Kadangi bangos čia nebuvo tokios didelės kaip pirma, tai aš išsilaikiau, iki banga atslūgo, o paskiau vėl leidaus bėgti ir tiek priartėjau prie kranto, kad kita banga, nors ir persirito per mane, vis dėlto rnanęs visiškai neprarijo ir nenusinešė. Vėl puolęs bėgti, pasiekiau sausumą, .kur, didelei savo paguodai, įkopiau į pakrantės uolas ir sudribau ant žolės. Čia jau buvo saugu, jūra negalėjo manęs pasiekti. Manau, kad nėra žodžių išreikšti tam džiaugsmui, kurį pergyvena žmogus, prisikėlęs, galima sakyt, iš paties grabo; ir aš nė kiek nesistebiu, kad, kai piktadarys, kuriam jau užnerta kilpa ant kaklo ir kuris po valandėlės turės būti pakartas, susilaukia bausmės atleidimo, - aš sakau, nesistebiu, kad tokiais atvejais visada esti chirurgas, kuris nuleidžia jam kraujo tą pat valandėlę, kai jam pranešama apie malonę, kad iš džiaugsmo nesprogtų jo širdis: Nes ūmus sielvartas ar džiaugsmas mus pribloškia. Vaikštinėjau krantu, iškėlęs abi rankas į dangų, ir visa savo esybe pasinėriau į mąstymus apie savo išsigelbėjimą; padariau tūkstančius įvairių judesių ir mostų, kurių negaliu aprašyti, galvodamas apie visus savo nuskendusius draugus ir apie tai, kad, be manęs, neišsigelbėjo nė vienas; nes iš tiesų aš jų daugiau nebemačiau ir netgi jokio pėdsako jų neliko, išskyrus tris skrybėles, vieną kepurę. ir du neporinius pusbačius. Įbedžiau akis į seklumoje įstrigusį laivą; jūrų bangos buvo tokios didelės, putos tiško taip aukštai, ir laivas buvo tiek toli, kad vos begalėjau jį matyti; ir aš pagalvojau: "Tai tiesiog stebuklas, kad aš prisikasiau ligi kranto!" Pasiguodęs šiomis mintimis, ėmiau dairytis aplinkui, norėdamas pamatyti, kokioje vietoje atsidūriau ir kas man toliau daryti. Čia mano džiaugsmas tuojau dingo; aš apsižiūrėjau, kad, nors ir išsigelbėjau, bet esu labai sunkioje būklėje: visas peršlapęs, neturiu drabužių pakaito, taip pat nieko valgomo ar geriamo, kuo galėčiau pasistiprinti, ir nematau prieš save nieko kito, kaip tik mirtį iš bado ar nuo plėšriųjų žvėrių. Ypačiai man skaudu buvo tai, kad neturėjau jokio ginklo, kuriuo galėčiau susimedžioti maistui kokį žvėrelį ar gintis nuo grobuonių, kurie bandytų mane užpulti - žodžiu, neturėjau nieko daugiau, kaip tik peilį, pypkę ir truputį tabako dėžutėje. Tai buvo visa mano atsarga. Mane apėmė tokios kankinančios mintys, kad valandėle aš bėginėjau kaip beprotis. Artinosi naktis, ir aš pradėjau sunkia širdimi galvoti, koks bus mano likimas, jei krašte yra plėšrių žvėrių, kurie juk visada nakčia išlenda iš savo urvų ir eina grobio ieškoti. Vienintelė apsisaugojimo priemonė, kurią galėjau sugalvoti, buvo įsilipti i storą, šakotą medį, panašų į pušį, bet dygliuotą, kuris augo netoli manės, ir pratupėti ten visą naktį, o kitą dieną pažiūrėti, kokia mirtimi man teks numirti, nes aš vis dar nemačiau jokių perspektyvų išlikti gyvam. Nuėjau apie ferlongą ( 220 jardų - apie 200 metrų; 1/2 anglų mylios) nuo kranto ieškodamas, bene rasiu kur nors geriamojo vandens, kurio dideliam savo džiaugsmui man ir pavyko užtikti: atsigėręs ir įsidėjęs truputį tabako į burną, norėdamas numalšinti alkį, aš nuėjau prie medžio, įsilipau į jį ir pamėginau taip įsitaisyti, kad miegodamas nenukrisčiau; nusipiovęs trumpą lazdą, lyg kokį baslį, apsigynimui, aš įsirangiau į savo būstą ir, būdamas nepaprastai išvargęs, greitai užmigau; išmiegojau taip puikiai, kaip, manau, maža kas tebūtų galėjęs mano padėtyje miegoti, ir pabudau iš miego toks atsigaivinęs ir žvalus kaip niekuomet. Kai prabudau, buvo jau šviesi diena, dangus giedras, audra aprimus, jūra nebešėlo ir nebebangavo kaip pirmiau. Bet labiausiai mane nustebino tai, jog laivą nakčia jūros potvynis nukėlė nuo seklumos, kurion jis buvo įstrigęs, ir atvarė beveik iki mano minėtosios uolos, į kurią mane bangos buvo taip smarkiai pritrenkusios. Kadangi tai tebuvo per kokią mylią nuo kranto, kuriame aš tūnojau, ir laivas, atrodė, tebesilaikė stačias, aš panorau patekti į denį ir apsirūpinti bent kai kuriais man būtiniausiais dalykais. Kai nusileidau iš savo būsto medyje, aš vėl apsižvalgiau, ir pirmas dalykas, kurį pamačiau, buvo valtis, gulėjusi vėjo ir jūros išmesta į krantą, maždaug per dvi mylias dešinėje. Nuėjau krantu, norėdamas pasiekti valtį, bet priėjau bent pusės mylios pločio įlankėlę, kuri neleido eiti prie valties. Tad aš tuo tarpu grįžau atgal, nes man labiau rūpėjo patekti į laivą, kuriame tikėjausi rasiąs ką nors mano gyvybei palaikyti, Truputį popiet pastebėjau, kad jūra labai rami, o vanduo atoslūgio metu tiek toli pasitraukęs, kad aš galėjau prieiti prie laivo per kokį ketvirtį mylios. Čia vėl mane apėmė liūdesys, nes aiškiai pamačiau, kad jei mes būtume pasilikę laive, tai visi būtume išlikę gyvi ir sveiki, - t. y. būtume sveiki patekę į krantą, ir aš nebūčiau toks nelaimingas ir nebūčiau visiškai apleistas, be jokios paguodos, be draugų kaip dabar. Ašaros pasirodė mano akyse, bet, pagalvojęs, kad jos man nieko nepadės, ryžausi, jei tik bus įmanoma, nusidanginti į laivą. Oras buvo labai karštas; aš nusimečiau savo drabužius ir žengiau į vandenį. Bet kai priplaukiau prie laivo, iškilo nauja kliūtis: kaip įsirangyti į denį? Mat, laivas buvo įsmigęs į dugną ir aukštai išsikišęs iš vandens, ir neturėjau į ką įsikibti. Du kartus apiplaukiau laivą ir antrą kartą pamačiau virvagalį; stebėjaus, kad jo nepamačiau anksčiau; tas virvagalys kybojo nuo foko takelažo ne perdaug aukštai, ir man, kad ir su dideliu vargu, pavyko jį nutverti; ta virve aš įsirioglinau į priekinę laivo dalį. Čia aš pamačiau, kad laivas prakiuręs, ir jo triume daug vandens; bet jis gulėjo taip įsirėžęs i smėlį, o gal į dumblą seklumoje, kad jo vairinis galas buvo aukštai iškilęs, o priekis beveik lietė vandens paviršių. Tuo būdu viename laivo šone visai nebuvo prisisėmę vandens, ir visa, kas tik buvo toje laivo dalyje, buvo sausa; galite būti tikri, kad aš pirmiausia puoliau tyrinėti, kas buvo sugedę ir kas sveika. Visų.pirma įsitikinau, kad maisto atsarga sausa ir vandens nepaliesta; tad, būdamas labai išalkęs, aš nuėjau į maisto atsargos kambarį, prisikroviau i kišenes džiūvėsių ir valgiau juos, ieškodamas kitų daiktų, nes negalėjau ilgai gaišti. Didžioje kajutėje radau šiek tiek romo ir išgėriau geroką gurkšnį; ir iš tiesų man tas gėrimas buvo labai reikalingas pakelti nuotaikai ir pasiruošti tam darbui, kurį turėjau nuveikti. Dabar man reikėjo vien valties, kad galėčiau apsirūpinti daugeliu daiktų, kurie, atrodė, bus man labai reikalingi. Bergždžia buvo ramiai sėdėti ir geisti nepasiekiamų dalykų, ir bėda sužadino mano išradingumą. Laive mes turėjome keletą atliekamų skersinių piūklų ir porą ar trejetą rąstų, taip pat porą atsarginių stiebų. Aš pasiryžau imtis darbo su šia medžiaga, ir numečiau per bortą kur lengvesnių rąstų, surišęs visus juos vieną su kitu virve, kad bangos jų nenuneštų. Kai tat buvo padaryta, aš nulipau laivo šonu, prisitraukiau rąstagalius prie savęs, paskubomis surišau juos iš abiejų galų, kaip bemokėjau, sudarydamas plaustą. Padėjęs viršuje skersai tris ar keturias trumpas lentas, įsitikinau, kad galiu visai gerai vaikščioti tuo plaustu, bet kad jis nepakels jokio didesnio svorio, nes rąstagaliai buvo per lengvi. Tad aš ėmiausi darbo ir staliaus piūklų supiausčiau vieną atsarginį stiebą į tris gabalus ir, gerokai padirbėjęs bei pavargęs, pritvirtinau juos prie savo plausto; viltis apsirūpinti būtinais reikmenimis paskatino mane padaryti tai, ko nebūčiau įstengęs kitomis aplinkybėmis. Mano plaustas buvo dabar pakankamai stiprus, kad galėtų atlaikyti nemažą svorį. Dabar turėjau pagalvoti, kuo jį pakrauti ir kaip apsaugoti nuo jūrų vandens tuos daiktus, kuriuos maniau jame sudėti. Bet apie tai neilgai tegalvojau. Pirmiausia sukroviau ant plausto visas lentas ir dyles, kurias tik galėjau rasti, o paskui, apsvarstęs, ko man labiausiai reikia, aš visų pirrna paėmiau tris jūreivių dėžes, kurias buvau atidaręs ir ištuštinęs, ir nuleidau jas ant plausto. Į pirmą dėžę prikroviau maisto produktų, būtent; duonos, ryžių, tris olandiškus sūrius, penkis gabalus džiovintos ožkienos, kuria mes daugiausia maitinomės, ir negausius Europos grūdų likučius, kuriuos buvome paėmę lesinti paukščiams, gabenamiems su mumis; bet tie paukščiai jau buvo papiauti. Ten buvo likę kiek sumaišytų miežių ir kviečių, bet, dideliam mano nusivylimui, aš vėliau patyriau, kad žiurkės visus juos buvo suėdusios arba sugadinusios. Dėl gėrimo, tai aš radau kelias dėžes butelių, priklausiusių mūsų skiperiui, kuriuose buvo įvairių alkoholinių gėralų, ir be to, dar penkis ar šešis galonus (galonas - 4,5 litro) arako. Juos aš sustačiau plauste laisvai, nes nebuvo reikalo juos dėti į dėžę, o ir vietos ten jiems nebuvo. Kol visa tai dariau, pastebėjau, jog pradėjo kilti potvynis, kad ir labai lėtai, ir dideliam savo sielvartui pamačiau, kaip nupiaukė mano švarkas, marškiniai ir liemenė, kuriuos buvau palikęs ant kranto; mano kelnės buvo lininės ir trumpos, iki kelių, tad aš nuplaukiau į laivą su jomis ir su kojinėmis. Tai privertė mane pasirausti ir paieškoti drabužių; jų radau pakankamai daug, bet tepaėmiau tik tiek, kiek man dabar būtinai buvo reikalinga, nes aš turėjau paimti kitų daiktų, kurie man labiau rūpėjo, ypačiai įrankių, būtinų darbui krante; ir tik ilgokai pasiknisęs, suradau staliaus dėžę, kuri būva man iš tikrųjų tuo metu labai naudingas radinys, vertesnis už. visą laivą, prikrautą aukso. Nuleidau ją į savo laivą neperžiūrėjęs, negaišdamas laiko, nes aš apytikriai žinojau, kas joje buvo. Toliau pasirūpinau paimti kiek šaudmenų ir ginklų. Didžiojoje kajutėje buvo du labai geri medžiokliniai šautuvai ir du pistoletai; pirmiausia juos ir pasiėmiau, taip pat keletą parako ragų, krepšelį šratų ir du senus, surūdijusius kardus. Žinojau, kad laive yra trys statinaitės parako, bet nežinojau, kur mūsų artileristas jas laikė; tačiau, gerokai paieškojęs, radau jas: dvi buvo sausos ir tinkamos, o trečioji sudrėkusi. Sausąsias pasiėmiau į savo plaustą drauge su ginklais; dabar nusprendžiau, kad jau esu pakankamai apsikrovęs, ir pradėjau galvoti, kaip čia man su visais daiktais pasiekus krantą, neturint nei burių, nei irklų, nei vairo, o be to, bent kiek stipresnis vėjo pūstelėjimas juk būtų apvertęs mano plaustą. Trys dalykai mane padrąsino: pirmiausia, jūra buvo lygi ir rami; antra, potvynis kilo, ir vanduo veržėsi į krantą; trečia, dvelkęs leng-vutis vėjelis pūtė irgi žemės kryptimi. Ir taip, radęs du ar tris sulaužytus irklus, priklausiusius valčiai, ir be dėžėje buvusių įrankių užtikęs dar du piūklus, kirvių ir plaktuką, aš pasiėmiau visus tuos daiktus ir išplaukiau į jūrą. Apie mylią, ar maždaug tiek, mano plaustas plaukė labai puikiai, tik aš pastebėjau, kad jis kiek tolsta nuo tos vietos, kurioje aš buvau pirmą kartą išlipęs į krantą. Iš to aš supratau, kad čia turi būti nedidelė vandens srovė, besiveržianti krašto vidun, ir todėl tikėjausi užtiksiąs kokį upelį ar upę, kur man bus patogu priplaukti su savo kroviniu. Kaip įsivaizdavau, taip ir buvo. Prieš mano akis pasirodė nedidelis plyšys krante, ir pamačiau, kad į jį veržiasi stipri potvyniosrovė; tad aš pakreipiau savo plaustą į ten ir stengiaus, kaip mokėdamas, išlaikyti jį srovės viduryje. Bet čia man vos neteko pergyventi antro laivo sudužimo, kuris būtų visiškai palaužęs mano dvasią. Mat, aš visai nepažinau pakrantės, ir mano plaustas užslinko vienu šonu ant seklumos, o kadangi kitas jo šonas laisvai plūduriavo, tai nedaug betrūko, kad visas mano krovinys nuslystų į tą šoną ir įkristų į vandenį. Aš dėjau visas pastangas, atrėmiau nugarą į dėžes, norėdamas išlaikyti jas savo vietoje, bet plausto negalėjau nustumti, kad ir kaip stengiausi. Tad įsiręžęs laikiau dėžes, bijodamas pakeisti poziciją, ir taip išstovėjau arti pusvalandžio, - per tą laiką kylantis vanduo išlygino plaustą; truputį vėliau, vandeniui vis kylant, mano plaustas vėl ėmė plūduriuoti, ir aš pastūmėjau jį savo irklu į vidurį stiprios potvynio srovės, kuri vis nešė mane aukštyn, kol pagaliau atsidūriau mažos upelės žiotyse su aukštais krantais abipus. Aš apsižvalgiau iš abiejų šonų, ieškodamas tinkamos vietos išlipti į krantą: mat, nenorėjau per daug nutolti nuo jūros, nes tikėjausi kada nors pamatyti joje laivą, ir todėl nusprendžiau įsitaisyti kiek galint arčiau jūros kranto. Pagaliau dešiniame upelio krante pastebėjau mažytę įlankėlę, į kurią vargais negalais nuvairavau savo plaustą. Priplaukiau taip arti, kad irklu siekiau dugną ir galėjau plaustą tiesiai ten įstumti. Bet čia vėl vos nepanarinau viso savo krovinio į vandenį: mat, krantas buvo gana status, ir nebuvo kaip išlipti į sausumą. Jei vienas mano plausto galas įsiremtų į krantą ir aukštai iškiltų, tai antrasis nusileistų žemyn, ir mano krovinys vėl atsidurtų pavojuje. Man beliko vien laukti, kol vanduo potvynio metu dar aukščiau pakils, ir laikyti plaustą savo irklu, lyg inkaru, netoli vienos vietos, kur krantas buvo plokščias ir kurį vanduo, mano manymu, turėtų apsemti. Taip ir atsitiko. Kai tik vandens jau buvo pakankamai (mano plaustas buvo maždaug per pėdą pasinėręs), aš nustūmiau jį į tą lygią plotmelę ir ten pritvirtinau jį iš abiejų pusių, įsmeigdamas žemėn du savo sulūžusius irklus. Tuo būdu aš išsilaikiau iki vanduo atslūgo ir paliko mano plaustą ir visą mano krovinį sausame krante. Dabar man rūpėjo apžiūrėti apylinkes ir pasiieškoti tinkamos vietelės, kur galėčiau apsigyventi ir saugiai susidėti savo gėrybes. Vis dar nežinojau, kur esu patekęs: ar čia žemynas, ar sala, gyvenamas kraštas ar negyvenamas; ar čia esama plėšrių žvėrių, ar ne. Maždaug per mylią nuo manęs dunksojo kalva, stati ir aukšta, iškilesnė už kitas kalvas, grandine besitęsiančias nuo jos į šiaurę. Pasiėmiau vieną medžioklinį šautuvą, vieną pistoletą ir vieną ragą parako ir nuėjau žvalgybon. Į tos kalvos viršūnę patekau su dideliu vargu, nugalėjęs daugelį kliūčių, ir tenai man paaiškėjo sielvartingas mano likimas, kad aš esu saloje, iš visų pusių jūros apsuptoje, nes niekur nematyti žemės, išskyrus kelias uolas tolumoje ir dvi saleles, mažesnes už šią, kurios buvo maždaug už trijų lygų į vakarus. Pamačiau taip pat, kad ši sala nedirbama ir, kaip turėjau rimto pagrindo manyti, niekeno negyvenama, išskyrus laukinius žvėris, nors ir jų man visai neteko pastebėti. Užtat mačiau gausybę paukščių, bet nepažinau jų rūšių ir negalėjau, nušovęs keletą, pasakyti, kurie tinka maistui, kurie ne. Grįždamas atgal aš nušoviau stambų paukštį, kuri pamačiau tupint medyje, didelio miško pakrašty. Manau, kad tai buvo pirmasis šūvis, kuris nuaidėjo šiame krašte nuo pat pasaulio sutvėrimo. Vos tiktai iššoviau, iš visų miško kampų pakilo begalės įvairiausių paukščių, kurie išbaidyti rykavo ir klykė kiekvienas savaip, bet nė vienas klyksmas nebuvo panašus į man žinomų paukščių klyksmą. Mano nušautasis paukštis, manau, buvo tam tikros rūšies vanagas, nes jo snapas ir spalva buvo kaip vanago, bet nagus jis turėjo kaip paprasto paukščio; jo mėsa dvokė ir netiko maistui. Padaręs tokius atradimus, aš sugrįžau prie savo plausto ir ėmiausi darbo savo kroviniui pergabenti į krantą; tai man ir užėmė likusiąją dalį dienos. Bet kas daryti nakčia, aš nežinojau; neišmaniau iš tikrųjų, nė kur pasilsėti: ant žemės bijojau gulti, kad manęs nesudraskytų plėšrūs žvėrys, nors, kaip vėliau patyriau, tokiai baimei nebuvo jokio pagrindo. Nužiūrėjęs nakvynei vietą, aš padariau aplink save užtvarą iš dėžių, o vidury šios užtvaros kaip bemokėdamas pasistačiau iš lentų lyg ir pašiūrę. Dėl maisto tai aš vis dar nežinojau, iš kur jo pasirūpinti; be paukščių ir dviejų trijų žvėriukų, panašių į kiškius, išbėgusių iš miško, pasigirdus mano šūviui, nieko daugiau aš nemačiau. Dabar pradėjau galvoti, kaip paimti iš laivo viską, kas ten liko ir kas galėtų man praversti, ypač virves ir bures. Todėl aš pasiryžau antrukart pasiekti laivą, jei tik bus galima. Žinodamas, kad pirmoji pasitaikiusi audra, be abejo, galutinai sudaužys laivą, nusprendžiau atidėti visus kitus reikalus į šalį, kol viską iš jo atsigabensiu, kas tik įmanoma. Tada pasitariau - žinoma, pats su savim - ar man plaukti plaustu; bet tai pasirodė nepraktiška. Tad aš nusprendžiau vykti, kaip ir anksčiau, kai jūra bus nuslūgusi. Taip ir padariau, tik, prieš išeidamas iš savo pašiūrės, aš nusirengiau, ir pasilikau ant savęs vien languotus marškinius, linines kelnes ir lengvus pusbačius. Patekau į laivo denį kaip ir anksčiau ir pasidariau antrąjį plaustą; o įgijęs patyrimo su pirmuoju, šitą pasidariau jau nebe tokį gremėzdišką ir neapkroviau jo taip sunkiai kaip aną. Vis dėlto atsigabenau daug labai naudingų man daiktų. Visų pirma, staliaus sandėliuose aš radau du ar tris maišus įvairių vinių, nedidelį grąžtą, porą tuzinų kirvelių ir, svarbiausia,- tokį naudingą daiktą kaip tekėlas. Surinkau visus tuos daiktus, o drauge ir kelis artileristui priklausiusius dalykus, būtent trejetą geležinių dalbų, dvi statines šautuvinių kulkų, septynias muškietas, dar vieną medžioklinį šautuvą, truputį parako, didelį maišą smulkių šratų ir didelį ritinį skardos. Bet skardos ritinys buvo toks sunkus, kad negalėjau jo pakelti ir per laivo kraštą perrišti. Be šių daiktų, aš dar paėmiau visus vyriškus drabužius, kiek tik jų radau, atsargines priekines bures, hamaką ir patalynių: tą viską sukroviau ant plausto ir, dideliam savo pasitenkinimui, laimingai nugabenau į krantą. Apleidęs sausumą, truputį bijojau, kad kas nors nesuėstų mano maisto atsargų krante; bet sugrįžęs nepastebėjau jokių lankytojų pėdsakų, tik ant vienos mano dėžės tupėjo žvėriukas, panašus į laukinę katę, o man prisiartinus, nubėgo kiek toiiau ir sustojo. Ji tupėjo labai rami, be jokios baimės, ir žiūrėjo man tiesiai į veidą, lyg būtų norėjusi su manim susipažinti. Aš nukreipiau į ją savo šautuvą, bet kadangi ji nesuprato to judesio reikšmės, tai visiškai neišsigando ir nė nemanė pasišalinti. Tada aš numečiau jai gabaliuką sausainio, parodęs tuo didelį savo dosnumą, nes mano maisto atsarga buvo mažutė. Vis dėlto aš numečiau jai truputį. Ji nubėgo prie to gabaliuko, apuostė, suėdė jį ir pasižiūrėjo patenkinta, lyg prašydama daugiau. Bet aš nebegalėjau daugiau jai duoti, ir ji nuėjo sau. Atplukdęs savo antrąjį krovinį į krantą, - parako statines buvau priverstas atidaryti ir paraką pernešti dalimis, nes jos buvo per didelės ir per sunkios, - aš ėmiau gamintis mažą palapinę, panaudodamas bures ir keletą tam tikslui iškirstų baslių. Į šią palapinę aš susinešiau visa, kas gali sugesti nuo saulės ar lietaus, o visas tuščias dėžes ir statines sukroviau ratu aplink palapinę, norėdamas tuo būdu apsaugoti ją nuo bet kokio netikėto žmonių ar žvėrių užpuolimo. Angą į palapinę iš lauko užrioglinau didele skrynia, pastatęs ją šonu, o iš vidaus užsitvėriau lentomis. Ant žemės pasitiesiau patalynę, pasidėjau abu savo pistoletus prie pat galvos, o šautuvą greta savęs ir pirmą kartą patogiai atsiguliau ir labai ramiai išmiegojau visą naktį, nes buvau nepaprastai išvargęs ir nuilsęs, kadangi pereitą naktį mažai miegojau ir visą dieną labai sunkiai dirbau, tiek rinkdamas visus tuos daiktus nuo laivo, tiek plukdydamas juos į krantą. Dabar turėjau didžiausią įvairių daiktų sandėlį, kokio, manau, neturėjo niekas. Bet man vis dar buvo per maža: kol laivas tebestovėjo sveikas toje pat vietoje, aš maniau, kad reikia paimti iš jo visa, kas tik galima. Tad kiekvieną dieną, atoslūgio metu, aš plaukdavau į jo denį ir vis atgabendavau tai šį, tai tą. Pavyzdžiui, trečiukart nuvykęs, atsitempiau tiek virvių, kiek pajėgiau, taip pat visas virveles ir stambius siūlus, kokius tik radau, ir gabalą atsarginio audeklo, skirto, reikalui esant, burėms lopyti; pasiėmiau ir sudrėkusiojo parako statinę; žodžiu tariant, aš parsigabenau visas bures, nuo pirmos iki paskutinės, tiktai aš buvau priverstas supjaustyti jas gabalais ir pasiimti vienu kartu tiek, kiek įstengiau; mat, jos jau nebetiko kaip burės, bet vien tik kaip drobė. Bet dar labiau mane pradžiugino tai, kad pačioje pabaigoje, kai jau buvau padaręs penkias ar šešias tokias keliones ir maniau nieko daugiau nebegalėsiąs rasti laive, dėl ko būtų verta vargti, - aš sakau, po viso to radau didelę statinę su duonos džiūvėsiais, tris didokas romo ar degtinės statinaites, dėžę cukraus ir statinaitę pirmos rūšies miltų. Tai buvo man labai maloni staigmena, nes aš jau nebeturėjau vilties daugiau maisto produktų berasti, nebent tik vandens sugadintų. Džiūvėsius greitai išėmiau iš statinės, dalimis pernešiau ant kelto, įsivyniojęs juos j audeklą. Visa tai laimingai atplukdžiau į krantą. Kitą dieną atlikau dar vieną kelionę: dabar jau buvau apgrobęs laivą ir išgabenęs viską, ką galima pakelti ir išnešti, tad ėmiau doroti lynus; supiaustęs du storuosius lynus ir vieną plonesnį j tokius gabalus, kokius galėjau pakelti, aš paruošiau juos pergabenti į krantą, drauge su visais geležiniais įtaisais, kuriuos tik galėjau paimti; nupiovęs priekinių ir vidurinių burių bomus ir kitką, aš pasidariau didelį plaustą, apkroviau jį visais tais sunkiais daiktais ir nuplaukiau. Bet šį kartą laimė man buvo pavydi. Įplaukęs j mažą įlanką, kur buvo iškelti į krantą visi kiti mano daiktai, aš negalėjau taip patogiai valdyti šio plausto, nes jis buvo labai gremėzdiškas ir perkrautas, ir jis apvirto, o aš su visu savo kroviniu įpuoliau į vandenį. Aš pats nedaug nukentėjau, nes buvau netoli kranto, bet didžioji dalis mano krovinio žuvo, ypač geležis, kuri labai, man būtų pravertusi. Tačiau, vandeniui atslūgus, aš ištempiau į krantą beveik visus lyno gabalus, o taip pat ir dalį geležies. Bet tai man atsiėjo daug vargo, nes graibydamas tuos daiktus, buvau priverstas nerti l vandenį, ir toks darbas mane labai nualsino. Ir po to aš kasdien plaukdavau į laivą ir vis ką nors atsitempdavau. Dabar jau buvau išgyvenęs trylika dienų krante ir vienuolika kartų pabuvojęs laivo denyje; per tą laiką aš parsiplukdžiau viską, ką tik gali atsigabenti pora žmogaus rankų. Esu tikras, kad, jei tik giedra būtų ilgiau trukusi, aš būčiau atsivilkęs gabalas po gabalo visą laivą. Bet ruošdamasis dvyliktąjį kartą vykti į laivą, pastebėjau, kad pradeda kilti vėjas. Vis dėlto atoslūgio metu aš nuplaukiau į laivo denį. Nors man atrodė, kad kajutė jau taip kruopščiai mano išknaisiota, jog ten nieko negalima surasti, vis dėlto aš užtikau spintelę ir viename jos stalčiuje radau tris skustuvus, dideles žirkles, tuziną peilių ir šakučių; kitame stalčiuje radau trisdešimt šešių svarų vertės pinigų, iš dalies Europos, iš dalies Brazilijos monetomis, iš dalies pezais; kai kurios monetos buvo auksinės, kai kurios sidabrinės. Nusišypsojau sau, pamatęs tuos pinigus. - O, šlamšte! - tariau garsiai, - kokia iš tavęs nauda? Tu man visiškai esi bevertis, nevertas netgi, kad tave nuo žemės pakeičiau; vienas tų peilių yra vertesnis už visą šią krūvą. Negaliu tavęs sunaudoti, pasilik kur esi ir eik į jūros dugną, kaip padaras, kurio gyvybės neverta gelbėti. Tačiau apsisvarstęs, aš juos pasiėmiau, susivyniojęs visus į gabalą drobės, ir ėmiau galvoti, kad reiktų pasidirbti plaustą. Bet tuo tarpu dangus apsiniaukė, vėjas pradėjo kilti ir po ketvirčio valandos jau pūtė gana smarkiai nuo kranto į jūrą. Tuojau supratau, kad bergždžia daryti sau plaustą, vėjui pučiant nuo kranto, ir kad man reikia paskubėti išsinešdinti prieš prasidedant potvyniui, nes priešingu atveju galiu visiškai nepasiekti kranto. Tad aš bematant nusileidau į vandenį ir nuplaukiau. Iš dalies dėl mano su savim turimų. daiktų svorio, iš dalies dėl to, kad bangos buvo didelės, nes vėjas labai greitai kilo ir dar prieš prasidedant potvyniui jau virto tikru viesulu, aš vargais negalais perplaukiau ruožą, skyrusį mane nuo pakrantės smėlio. Vėjas kaskart vis stiprėjo ir, prieš prasidedant atoslūgiui, virto tikra audra. Bet aš tuo tarpu jau buvau pasiekęs namus - savo mažąją pala pine, kur gulėjau visai saugus su visu savo turtu. Vėtra baisiai siautėjo visą naktį; o iš ryto, kai pažvelgiau iš palapinės, tik pamanyk, laivo nebebuvo matyti! Truputį nustebau, bet greit nusiraminau pagalvojęs, kad aš bergždžiai negaišau ir neatlyžau, kol viską persigabenau iš laivo, kas tik galėjo man būti naudinga, ir kad ten iš tiesų maža kas beliko, ką būčiau galėjęs dar ištempti, jei būčiau turėjęs daugiau laiko. Dabar lioviausi galvojęs apie laivą ir jame likusius daiktus, te-mąstydamas tik apie tai, kad kai ką iš atlaužų gali bangos išplauti į krantą, ir tikrai daug įvairių gabalų vėliau tuo būdu pateko į krantą; bet iš jų maža teturėjau naudos. Dabar tegalvojau vien tik apie tai, kaip čia man apsisaugojus tiek nuo laukinių, jeigu jie pasirodytų, tiek nuo plėšriųjų žvėrių, ir kokį būstą man pasistatyti - ar išsikasti urvą žemėje, ar statytis palapine žemės paviršiuje. Ir, trumpai kalbant, aš pasiryžau padaryti ir viena, ir antra; gal būt, bus ne pro šalį papasakojus, kuriuo būdu aš tai padariau ir kaip šis mano būstas atrodė. Greitai įsitikinau, kad mano pasirinktoji vieta netinka apsigyventi, iš dalies dėl to, kad tai buvo žema, pelkėta, taigi ir nesveika vieta, prie pat jūros, o ypač dėl to, kad arti nebuvo gėlo vandens Tad aš nusprendžiau susirasti sveikesnę ir patogesnę vietą. Apsvarsčiau kelis dalykus, kurie, mano manymu, buvo man reikalingi. Visų pirma sveika vieta ir gėlas vanduo, kaip ką tik esu minėjęs. Antra, priedanga nuo saulės kaitros. Trečia, apsauga nuo plėšriųjų padarų, vis vien - žmonių ar žvėrių. Ketvirta, reginys į jūrą, kad, jei likimas atsiųstų man kokį laivą, neprarasčiau progos išsivaduoti, nes aš vis dar nenorėjau atsižadėti išsilaisvinimo vilties. Beieškodamas tinkamos vietos, kalvos pašlaitėje užtikau mažą, lygią plotmelę, ties kuria pašlaitė buvo stati kaip namo siena, tad niekas negalėjo manęs užpulti nuo viršaus. Šioje stačioje pašlaitėje buvo įdubimas, nedidelė išgrauža, lyg kokios durys ar urvo anga: bet iš tikrųjų čia nebuvo jokio urvo ar angos į kalvos vidų. Štai čia, lygioje vejoje, esančioje prieš pat įdubimą, aš ir nusprendžiau pasistatyti palapinę. Ši aikštelė turėjo ne daugiau kaip šimtą jardų pločio ir du šimtus ilgio. Ji tiesėsi kaip graži veja prie mano palapinės durų, o toliau netaisyklingomis pakopomis leidosi į pajūrio žemumą. Šis sklypelis buvo šiaurės vakariniame kalvos šone, tad aš buvau ten apsaugotas nuo kaitros, iki saulė visiškai pakrypdavo į vakarus, o tai būna tuose kraštuose tik prieš pat jai nusileidžiant. Prieš imdamasis statytis palapinę, aš išbrėžiau ties tuo įdubimu pusratį, kurio radiusas buvo maždaug dešimties jardų, o diametras - dvidešimties jardų. Tame pusratyje aš sukaliau dvi eiles stiprių ir storų baslių, giliai įvarydamas juos į žemą. Kuolai pusšeštos pėdos kyšojo iš žemės ir viršuje buvo užsmailinti. Abi eilės buvo viena nuo antros ne toliau kaip per šešis inčus ( inčas - 2,5 m). Tada aš paėmiau lyno gabalus, kuriuos buvau supiaustęs laive, ir sudėjau eilėmis tame pusratyje vieną ant kito tarp tų dviejų kuolų eilių iki pat viršaus, o iš vidaus pusės sukaliau kitus kuolus, pustrečios pėdos aukščio, atremdamas juos į pirmuosius, lyg kokias stulpų atsparas; ir ši tvora buvo tokia stipri, kad nei žmonės, nei žvėrys negalėjo pro ją prasilaužti ar per viršų peršokti. Tai man atsiėjo labai daug laiko ir darbo, ypač sunku buvo išpiauti miške baslius, atnešti juos į vietą ir sukalti į žemę. Įėjimą į šitą vietą padariau ne pro kokias duris, bet trumpomis kopėčiomis, kuriomis galima buvo lipti per viršų; šias kopėčias, būdamas viduje, aš įsitraukdavau paskui save. Tuo būdu aš buvau, kaip man atrodė, nuo viso pasaulio visiškai apsitveręs ir įsitvirtinęs ir todėl ramiai miegodavau nakčia, o priešingu atveju nebūčiau buvęs toks ramus, nors vėliau pasirodė, kad visai nebuvo reikalo imtis šių apsisaugojimo priemonių nuo priešų, mano vaizduotės sukurtų. Į šį aptvarą, arba tvirtovę, vargais negalais aš sugabenau visą savo turtą, visą savo maisto atsargą, šaudmenis ir daiktus, apie kuriuos anksčiau esu pasakojęs. Paskui pasidariau didelę palapinę; norėdamas, kad palapinė mane apsaugotų nuo liūčių, labai gausių vieną metų dalį tropiškose šalyse, padariau ją dvigubą, būtent - vieną mažesnę palapinę viduje ir vieną didesnę virš tosios, ir apdengiau išorinę dideliu brezentu, kurį buvau pasiėmęs iš laivo kartu su burėmis. Dabar aš miegodavau jau nebe ant žemės, o laivo šturmano hamake, kuris buvo tikrai labai puikus. Į šią palapinę susinešiau visą savo maisto atsargą ir viską, kas galėtų sugesti nuo drėgmės. Saugiai sukrovęs visą savo turtą, aš aklinai užtaisiau aptvaro angą, kurią iki šiol buvau palikes atvirą, ir įlipdavau vidun ir išlipdavau, kaip jau sakyta, trumpomis kopėtaitėmis. Užtaisęs aptvarą, aš ėmiau rausti urvą šlaito įdubime. Visą iškastą žemę bei akmenis nešiau pro savo palapinę ir kroviau palei tvorą, lyg kokią terasą; tad žemė pakilo ten maždaug per pusantros pėdos; tuo būdu aš pasidariau už pat savo palapinės urvą, kuris atstojo man rūsį. Teko daug dirbti ir sugaišti daug dienų, kol visa tai buvo baigta, ir todėl aš turiu grįžti truputį atgal ir papasakoti apie kai kuriuos kitus dalykus, į kuriuos buvo nukrypusios mano mintys. Atsitiko, kad tuo metu, kai aš tik ką buvau susidaręs planą pasistatyti palapinę ir išsirausti urvą, iš tamsaus, tiršto debesio prapliupo lietus ir staiga tvykstelėjo žaibas, o po to, kaip paprastai, triukšmingai sudundėjo baisus griaustinis. Mane ne tiek nugąsdino žaibas, kiek mintis, kuri švystelėjo mano sąmonėje greičiau už žaibą. "O, mano parakas!" Širdis man apmirė pagalvojus, kad vienas perkūno trenksmas gali sunaikinti visą mano paraką, nuo kurio priklausė ne tik mano apsigynimas, bet ir apsirūpinimas maistu. Daug mažiau gal-voiau apie man pačiam grėsusį pavojų, nors, jei parakas suliepsnotu, aš netgi nespėčiau patirti, kas mane nutrenkė. Tai padarė man tokį įspūdį, kad, kai tik audra praėjo, aš atidėjau į šali visus savo darbus, statybą ir įtvirtinimą, ir ėmiausi gaminti dėžutes ir krepšiukus, norėdamas supilstyti į juos paraką nedideliais kiekiais ir laikyti juos toli vieną nuo kito, manydamas, kad, plykstelėjus vienam parako krepšiukui, nuo jo negalės užsidegti kiti. Atlikau šį darbą maždaug per dvi savaites; manau, kad mano parakas, kuris visas svėrė apie du šimtus keturiasdešimt svarų, buvo suskirstytas bent į šimtą dalių. Dėl sudrėkusios parako statinės aš visai nesibaiminau ir pastačiau ją savo naujame urve, kurį vaizduotėje pavadinau savo virtuve, o visą kitą paraką nedideliais kiekiais suslapsčiau uolų plyšiuose taip, kad jokia drėgmė negalėtų jo pasiekti, ir rūpestingai pasižymėjau vietas, kur jį sukaišiojau. Šių visų darbų protarpiais aš išeidavau bent kartą į dieną su šautuvu, iš dalies norėdamas prasiblaivyti, iš dalies geisdamas ką nors tinkamo maistui nušauti ir kiek galint geriau susipažinti su tos salos augmenija bei gyvūnija. Išėjęs pirmą kartą, tuojau patyriau, kad saloje esama ožkų, ir tai mane labai pradžiugino. Bet tuokart man nepasisekė jų nušauti: jos buvo tokios baikščios, tokios vikrios ir tokios greitos, kad sunkiausias dalykas pasaulyje buvo prie jų prisėlinti. Tačiau aš nenusiminiau dėl to ir neabejojau, kad kartkartėmis, man pavyks vieną kitą nušauti. Netrukus taip ir buvo. Suradęs jų užuolandas, aš ėmiau štai kokiu būdu jų tykoti: pastebėjau, kad jos, pamačiusios mane slėnyje, kai pačios būdavo kalvos viršūnėje, pabėgdavo, nepaprastai išsigandusios; bet jeigu jos ganydavosi slėnyje, o aš būdavau kalvos viršūnėje, tai visiškai nekreipdavo į mane dėmesio; iš čia aš padariau išvadą, kad jų akys yra pritaikytos žiūrėti žemyn, ir jos ne visai gerai mato aukščiau esančius daiktus. Tad vėliau aš laikiausi štai kokio metodo: visų pirma kopdavau į kalvas, kad būčiau aukščiau jų, o tada dažnai tupėdavau puikų taikinį. Pirmuoju šūviu, paleistu į tuos gyvulius, aš nušoviau ožką, kuri turėjo prie savęs mažą žindomą ožiuką, ir tai man buvo labai skaudu. Kai senoji krito, ožiukas stovėjo visiškai ramus, kol aš atėjau ir pakėliau ožką. Maža to: kai nusinešiau ją ant pečių, ožiukas bėgo paskui mane iki pat mano aptvaro; tada aš padėjau ožką, paėmiau į glėbį ožiuką ir perkėliau per savo tvorą, tikėdamasis jį išauginti ir prisijaukinti; bet jis nieko neėdė, tad buvau priverstas ji papiauti ir patsai suvalgyti. Tų dviejų gyvulių mėsos man užteko ilgam, nes valgiau saikingai, stengdamasis kiek galint taupyti savo maisto atsargas, ypač duoną. Dabar, įsirengęs būstą, aš nusprendžiau, kad reikia susirasti vietą ugniakurui ir pasiieškoti kuro. Kaip aš tai padariau, kaip išplėčiau savo urvą ir kokius patogumus jame įsitaisiau - apie visa tai aš plačiau papasakosiu savo vietoje. Bet pirmiausia turiu truputį papasakoti apie save, išdėstyti savo mintis apie gyvenimą, o tų minčių, žinoma, buvo nemaža. Aš labai niūriai vaizdavausi savo padėtį. Audros nublokštas į negyvenamą salą, toli nuo mūsų planuoto kelio, už keleto šimtų lygų nuo laivų plaukiojimo kelių, turėjau rimto pagrindo manyti, jog aš visiškai vienišas baigsiu savo gyvenimą šioje liūdnoje vietovėje, Bet vidujinis balsas visuomet mane drąsindavo. Ypačiai prisimenu vieną tokią dieną. Vaikščiodamas su šautuvu rankoje jūros krantu, aš labai daug galvojau apie dabartinę savo būklę, ir čia protas išdėstė man viską kitoje šviesoje. - Taip, - tarė šis balsas, - tu esi beviltiškoje padėtyje, tai tiesa; bet prašau prisiminti, kur yra kiti tavo draugai? Argi jūsų ne vienuolika susėdo į valtį? Kur yra tie dešimt? Kodėl ne jie išsigelbėjo ir ne tu žuvai? Kodėl tu buvai išskirtas? Ar geriau čia, ar ten? - Ir aš pažvelgiau į jūrą. - Bet kokį blogį reikia vertinti neužmirštant ir to gero, kurs jame glūdi, ir turint galvoje dar blogesnius dalykus, kurie gali mus ištikti. Tada aš ir vėl pagalvojau, kaip gerai esu viskuo apsirūpinęs ir kokia galėjo būti mano padėtis, jei bangos nebūtų nustūmusios laivo (o čia šansai buvo vienas prieš šimtą tūkstančių) nuo tos seklumos, kur jis iš pradžių įstrigo, ir prinešusios jį tiek arti kranto, kad aš spėjau visus tuos daiktus iš jo pasiimti. Kokia būtų mano padėtis, jei aš būčiau turėjęs gyventi saloje tomis pat sąlygomis, kokiomis praleidau čia pirmą naktį, - be pastogės, be maisto ir be jokių įrankių, kuriais galėčiau įsigyti ar pasigaminti būtiniausius man dalykus. Ypač, garsiai samprotavau aš pats su savim, ką būčiau veikas be šautuvo, be šaudmenų, be jokių įrankių, be drabužių, patalo, palapinės, be priemonių kitai kokiai pastogei pasidaryti? O dabar aš turiu viso to pakankamai ir galiu lengvai viskuo apsirūpinti. Aš be baimės žiūriu į ateitį, nes žinau, kad, išsibaigus mano šaudmenims, galėsiu apsieiti ir be šautuvo. Be jokių žymesnių trūkumų gana pakenčiamai galiu leisti savo dienas iki pat mirties, nes iš pat pradžių aš numačiau, kaip apsirūpinsiu tada, kada ne tik mano šaudmenys išsibaigs, bet ir kada pradės blogėti mano sveikata ir jėgos silpti. Prisipažįstu: aš nebuvau pagalvojęs apie tai, kad mano paraką gali sunaikinti vienas perkūno trenksmas, - ir todėl, kaip esu minėjęs, aš taip išsigandau, kai sužaibavo ir sugriaudė. Dabar, pradėdamas liūdną pasakojimą apie vienišą gyvenimą, kokio ligi šiol pasaulyje gal dar niekas nėra girdėjęs, aš pradėsiu nuo pat pradžios ir pasakosiu paeiliui. Mano apskaičiavimu, tai buvo rugsėjo 30 diena, kai aš, kaip esu sakęs, pirmukart įkėliau koją šion baision salon. Vadinasi, atsitiko tai tuomet, kai dienos esti lygios su naktimis; toje gi platumoje (mano apskaičiavimu, aš buvau 9°22' į šiaurę nuo pusiaujo) saulė šį mėnesį spindi beveik stačiai virš galvos. Kai išbuvau saloje dešimtį ar dvylika dienų, man staiga atėjo į galvą mintis, kad aš galiu pasiklysti laiko skaičiavime, neturėdamas kalendoriaus, plunksnos bei rašalo, ir net galiu nebeatskirti šventadienių nuo šiokiadienių. Norėdamas to išvengti, savo peiliu iš-pioviau didžiosiomis raidėmis įrašą stulpe, padaręs iš jo stambų kryžių, ir įbedžiau toje vietoje krante, kur pirmą kartą išlipau į sausumą; įrašas buvo toks: "ČIA IŠLIPAU AŠ Į KRANTĄ 1659 M. RUGSĖJO 30 D." To stulpo šonuose aš kasdieną įpiaudavau savo peiliu rėželį; kiekvienas septintas rėželis būdavo dvigubai ilgesnis už kitus, o kiekvieno mėnesio pirmos dienos rėželis dvigubai ilgesnis už pastaruosius; ir taip aš vedžiau savo kalendorių, ženklindamas tuo būdu dienas, savaites, mėnesius ir metus. Turiu pažymėti, kad tarp daugybės daiktų, kuriuos keliais atvejais atsigabenau iš laivo, kaip esu minėjęs anksčiau, buvo keletas mažesnės vertės dalykėlių, bet man ne mažiau naudingų, apie kuriuos iki šiol nieko nepasakiau, būtent: plunksnos, rašalas ir popierius, kurio kelis pluoštus radau kapitono, šturmano, artileristo ir staliaus daiktuose, trys ar keturi kompasai, keli matematiniai instrumentai, saulės laikrodžiai, žiūronai, žemėlapiai ir laivininkystės knygos; visus tuos daiktus suverčiau krūvon, nebodamas, ar jie man reikalingi, ar ne. Reikia dar paminėti, kad mes turėjome laive šunį ir dvi kates, kurių garsią istoriją man gal bus progos savo vietoje papasakoti, - mat, aš pasiėmiau abi kates su savim; o dėl šuns, tai jis pats nušoko nuo laivo ir nuplaukė į krantą paskui mane tą dieną, kai aš nusistūmiau į žemę su savo pirmuoju kroviniu, ir buvo daugelį metų mano ištikimas tarnas. Visa, ką panorėdavau, jis man atnešdavo ir visur mane lydėdavo; geidžiau vien tik, kad jis kalbėtų su manim, bet to jis nesugebėjo. Kaip jau anksčiau esu minėjęs, radau plunksnų, rašalo ir popieriaus ir nepaprastai taupiai naudojau tuos dalykus; ir aš įrodysiu, kad kol turėjau rašalo, viską labai tiksliai sužymėdavau; bet kai jo nebeliko, aš jau neįstengiau sugalvoti, kaip jo pasigaminti. Šitai sukėlė man mintį, kad man trūksta dar daugelio daiktų, nors ir daug ko buvau prisigabenęs; ir iš tų dalykų pirmasis buvo rašalas; taip pat trūko kastuvo, kauptuko ir žarsteklio, kuriais galėčiau kasti ir purenti žemę; neturėjau adatų, segtukų ir siūlų; dėl baltinių stokos per daug neliūdėjau, nes greitai išmokau nesunkiai ir be jų apsieiti. Neturint įrankių, kiekvienas mano darbas vyko sunkiai, ir praėjo beveik ištisi metai, kol aš baigiau savo pylimą ir apsitveriau būstą. Basliai arba kuolai buvo tokie sunkūs, kad aš vos galėjau juos pakelti, ir man teko daug laiko sugaišti, beplaunant ir beruošiant juos miškuose, o dar daugiau - tempiant į namus; kartais praleisdavau dvi dienas, pjaudamas ir gabendamas į namus vieną tokį stulpą, o trečią dieną - įkasdamas jį į žemę; iš pradžių kaldavau sunkiu medžio gabalu, o paskiau ėmiau naudoti geležinę dalbą; nors ir radau šią išeitį, vis dėlto įkalti tuos stulpus buvo labai sunkus ir nuobodus darbas. Bet tai manęs negąsdino: juk aš pakankamai turėjau laiko ir nenumačiau sau jokio kito darbo, pabaigus šitą, kaip vien tik bastytis po salą, beieškant maisto. Aš kasdien ir bastydavaus. Dabar aš pradėjau rimtai svarstyti savo būklę ir aplinkybes, kuriose buvau priverstas gyventi, ir ėmiau užrašinėti savo mintis - ne tam, kad įamžinčiau jas ir palikčiau kaip pamokymą žmonėms, kurie atsidurs mano padėtyje (nes tokių žmonių vargu ar daug atsirastų), o tiesiog norėdamas žodžiais išreikšti visa, kas mane slėgė ir kankino, ir tuo būdu bent kiek palengvinti sau širdį. Bet kad ir kokie skausmingi buvo mano apmąstymai, mano protas pamažu ėmė įveikti nusivylimus. Aš stengiausi kiek beįmanydamas paguosti save tuo, kad galėjo atsitikti dar blogiau, - ir visai bešališkai susižymėjau kaip debitą ir kreditą mano gyvenimo geruosius privalumus ir kenčiamus vargus; štai kas išėjo: Bloga Esu nublokštas į baisią, apleistą salą, netekęs bet kokios vilties išsigelbėti. Esu išskirtas iš visų žmonių, atskirtas nuo viso pasaulio, pasmerktas skurdui ir vargams. Aš esu atsitolinęs nuo žmonijos, vienišas, ištremtas iš žmonių visuomenės. Neturiu drabužių, kuriais galėčiau prisidengti. Neturiu priemonių apsiginti ar atsispirti prieš bet kokius žmonių ar žvėrių užpuolimus. Nėra nė vieno žmogaus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti ar pasiguosti. Gera Bet aš esu gyvas, nepaskendau kaip visi mano laivo draugai. Bet aš esu taip pat išskirtas iš visų laivo įgulos narių tarpo ir išgelbėtas nuo mirties. Bet aš nenumiriau iš bado ir nežuvau dykumoje, kurioje nėra kuo žmogui gyvybę palaikyti. Bet aš esu karštame klimate, kur, jei ir turėčiau drabužių, vargiai begalėčiau juos dėvėti. Bet aš esu nublokštas j salą, kurioje nematyti laukinių žvėrių, galinčių mane užpulti, kaip esu matęs Afrikos krante; ir kas būtų buvę, jei laivas būtų ten sudužęs? Bet laivą bangos atvarė taip arti kranto, kad pasiėmiau iš ten tiek naudingų daiktų, kiek man reikia pragyvenimui; su jų. pagalba galėsiu apsirūpinti viskuo iki pat gyvenimo pabaigos. Aplamai imant, tai buvo neginčijamas įrodymas, kad pasaulyje vargiai tėra tokia bloga padėtis, kurioje greta neigiamų momentų nebūtų kokių nors teigiamų. IR tebūnie tai mums pamokymas, kurį paremia patekusio į vargingiausią būklę pasaulyje žmogaus patyrimas, kad mes visuomet galime rasti tokioje padėtyje ką nors, kuo galėtume pasiguosti ir atžymėti tai gerų ir blogų ypatybių sąskaitos, kreditinėje pusėje. Truputį apsipratęs su savo būkle ir nustojęs žvalgytis į jūrą, ar nepamatysiu laivo, - aš sakau, atidėjęs į šalį tuos dalykus, ėmiausi darbo, norėdamas įsitaisyti kiek galint patogiau ir kiek įmanydamas-palengvinti sau gyvenimą. Jau esu aprašąs savo būstą, kuri sudarė palapinė prie kalvos šlaito, apsupta stiprių kuolų ir lyno gabalų aptvaru, bet dabar greičiau pavadinčiau jį pylimu, nes aš padariau iš išorinės aptvaro pusės tikrą maždaug dviejų pėdų storio velėnų pylimą, o po kiek laiko - manau, tai buvo po pusantrų metų - aš sustačiau ant jo eilę karčių, atrėmiau jas į kalvos sieną ir apdengiau medžių šakomis bei kitais panašiais daiktais. Tuo būdu visas mano kieme'is atsirado po stogu, ir nebaisūs man buvo lietūs, kurie, kaip esu Jau sakęs, būdavo labai smarkūs kai kuriais metų laikotarpiais. Esu jau minėjęs, kad visą savo turtą sunešiau į šį užtvarą ir į urvą, mano išraustą už palapinės, bet turiu pažymėti, kad pradžioje mano daiktai buvo sujaukti į krūvą, gulėjo be tvarkos, užimdami į visą turimą erdvę. Nebuvo vietos kur pasisukti, tad ir ėmiausi plėsti urvą ir raustis giliau į žemę - mat, čia buvo trapi smiltainių uoliena, kuri lengvai davėsi ardoma, o įsitikinęs, kad man visai negresia plėšrūs žvėrys, ėmiau raustis dešinėje į šoną kalvos viduryje ir, dar kartą pasukęs į dešinę, išsikasiau į lauką ir pasidariau išėjimą už mano aptvaro ribų. Tuo būdu galėjau ne tik išeiti ir įeiti užpakaliniu keliu į savo palapinę ir įsandėlį, bet turėjau dar pakankamai vietos ir savo daiktams susikrauti. O dabar aš ėmiaus gaminti tokius reikalingus daiktus, kokių, atrodė, man labiausiai trūko, pavyzdžiui, kėdę ir stalą; mat, be šių daiktu aš negalėjau džiaugtis nedaugeliu man likusių malonumų - neturėdamas stalo, negalėjau patogiai nei rašyti, nei valgyti. Ir štai aš ėmiausi darbo. Čia turiu pastebėti, jog protas yra matematikos šaltinis ir pagrindas, tad viską matuodamas ir spręsdamas protu ir darydamas iš visų dalykų racionaliausias išvadas, kiekvienas žmogus gali ilgainiui tapti bet kurios mechanikos šakos specialistu. Niekuomet kaip gyvas savo rankose nebuvau turėjęs jokie įrankio, o vis dėlto su laiku, dirbdamas, dėdamas daug pastangą ir pasinaudodamas išradingumu, aš pagaliau pamačiau, kad man nėra nieko, ko nebūčiau galėjęs pasidaryti, ypač turėdamas įrankių. Taigi aš pasidariau daugybę daiktų, net ir įrankių neturėdamas arba naudodamasis vien drožekliu ir kirvuku, nors tų daiktų gal niekas anksčiau tuo būdu taip negamino, įdėdamas tiek vargo. Pavyzdžiui, jei man prireikdavo lentos, tai aš neturėjau kitos išeities, kaip tik burė! Aš žiūrėdavau, žiūrėdavau, kol apraibdavo man akys, o paskui atsisėsdavau ir raudodavau kaip mažas vaikas, per savo kvailumą tik didindamas savo sielvartą. Bet pagaliau, šiek tiek suėmęs save į rankas, įsitaisęs būstą, pasidaręs stalą ir kėdę, sutvarkęs savo mantą, aš pradėjau rašyti dienoraštį, kurio nuorašą čia jums pateikiu, nors jame aprašomi įvykiai skaitytojui jau žinomi iš pirmesniųjų skyrių. Aš jį vedžiau, kol turėjau rašalo, o kai rašalas išsibaigė, buvau priverstas dienoraštį nutraukti. DIENORAŠTIS 1659 m. rugsėjo 30 d. - Aš, vargšas Robinzonas Kruzas, laivui sudužus per baisią audrą atviroje jūroje, patekau į šią nykią, nelaimingą salą, kurią pavadinau Nevilties sala; visi kiti įgulos nariai nuskendo, ir aš pats buvau ant mirties slenksčio. Visą likusią tos dienos dalį praleidau besigrauždamas dėl tų niūriųjų aplinkybių, į kurias patekau, būtent: aš neturėjau nei maisto, nei namų, rūbų, ginklų, nei vietos, kur galėčiau pasislėpti, ir, būdamas be vilties išsigelbėti iš čia, aš regėjau prieš save vien mirtį - man atrodė, kad arba mane sudraskys plėšrūs žvėrys, arba nužudys laukimai, arba aš mirsiu badu, neturėdamas ko valgyti. Atėjus nakčiai, aš įsirangiau į medį, bijodamas plėšriųjų žvėrių; bet miegojau gerai, nors visą naktį lijo. Spalio l d. - Iš ryto labai nustebau pamatęs, kad jūros potvynis buvo nukėlęs laivą nuo seklumos ir pririešęs jį daug arčiau prie kranto. Iš vienos pusės, tai mane guodė, nes, matydamas, kad laivas nėra sudužęs į gabalus, tebesilaiko stačias, tikėjaus, jog, vėjui aprimus, man pavyks patekti į denį ir atsigabenti maisto bei kitų mano pragyvenimui būtinų reikmenų, bet iš antros pusės, tai atnaujino mano sielvartą dėl žuvusių draugų, nes galvojau, kad, jei mes visi būtume likę denyje, mums gal būtų pavykę išgelbėti laivą, ar bent nebūtų visi kiti nuskendę, o jiems išsigelbėjus, mums gal pavyktų pasidaryti iš sulūžusio laivo valtį, kuria galėtume nuplaukti į kokią nors kitą pasaulio vietą. Ilgai tą dieną sielojaus dėl tų dalykų, bet pagaliau, matydamas laivą atsidūrus visai arti sausumos, priėjau smėliu kiek galėdamas arčiau, o paskui nuplaukiau į denį. Šią dieną vis tebelijo, nors vėjo visai nebuvo. Nuo spalio l iki 24 d. - Visas šias dienas vien plaukiojau į laivą ir atgal, norėdamas iš jo paimti visa, kas tik galima, ir atgabenau tai plaustais per jūros potvynius į krantą. Tomis dienomis taip pat daug lijo, nors protarpiais būta ir giedros; bet, atrodo, tai buvo lietingasis laikotarpis. Spalio 20 d. - Apvirtau su savo plaustu ir visais ant jo sukrautais daiktais, bet kadangi tai įvyko seklioje vietoje, o daiktai daugiausia buvo sunkūs, tai daugelį jų, vandeniui atslūgus, atgavau. Spalio 25 d. - Lijo kiaurą naktį ir kiaurą dieną, ir pūtė viesulinga vėtra, kuri sudaužė laivą į šipulius; laivo nebebuvo matyti, išskyrus aplaužytą triumą, ir tai tik atoslūgių metu. Šią dieną praleidau, dangstydamas ir saugodamas mano išgelbėtąsias gėrybes, kad lietus jų nesugadintų. Spalio 26 d. - Beveik visą dieną pravaikščiojau krante, ieškodamas vietos savo būstui įsirengti, nes man labai rūpėjo apsisaugoti nakčia nuo laukinių žvėrių ar žmonių užpuolimo. Prieš naktį aš radau tinkamą vietą po uolos briauna ir nužymėjau pusratį savo stovyklai, kurią pasiryžau sutvirtinti tam tikru pylimu ir siena, padaryta iš dviejų eilių kuolų, viduje išklotų lyno gabalais, o iš lauko velėna. Nuo spalio 26 iki 30 d. - Dirbau labai sunkiai, gabendamas savo turtą į naująjį būstą, nepaisydamas smarkaus lietaus, kuris kliokė beveik visą laiką. Spalio 31 d. - Iš ryto išėjau su šautuvu po salą pasibastyti - maisto pasiieškoti ir krašto ištirti; nušoviau ožką, o jos ožkiukas nusekė paskui mane į namus, bet aš turėjau vėliau jį taip pat nudobti, nes jis nieko neėdė. Lapkričio l d. - Prie pat kalvos pasistačiau palapinę, kiek galint didesnę, įbesdamas joje mietus savo hamakui pakabinti, ir pragulėjau ten pirmąją naktį. Lapkričio 2d. - Surinkau visas dėžes, lentas ir rąstgalius, iš kurių buvau pasidaręs plaustus, ir iš jų susikaliau tvorą aplink savo būstą, truputį į vidų nuo linijos, kurią buvau nužymėjęs savo užtvaros pylimui. Lapkričio 3d, - Išėjau pasibastyti su šautuvu ir nušoviau du paukščius, panašius į antis, kuriu mėsa labai tiko maistui. Po pietų pradėjau dirbti sau stalą. Lapkričio 4d. - Šį rytą nusistačiau dienotvarkę, paskyręs tam tikras valandas fiziniams darbams, medžioklei, miegui ir pramogoms. Štai kokia mano dienotvarkė: kas rytą, jei nelyja, dvi tris valandas vaikščioju su šautuvu, paskiau dirbu maždaug iki vienuoliktos valandos, po to valgau, ką turiu; o nuo dvylikos iki antros gulu pamiegoti, nes tuo laiku ypačiai karšta; vėliau, vakare, aš vėl imuos darbo. Per pastarąsias dvi dienas plūkiausi bedirbdamas stalą: mat, tuomet aš buvau dar labai prastas stalius. Bet laikas ir būtinas reikalas netrukus pavertė mane puikiu meistru. Taip, žinoma, būtų atsitikę ir su kiekvienu kitu, atsidūrusiu mano vietoje. Lapkričio 5d. - Tą dieną išėjau pamedžioti su šautuvu ir šunim ir nušoviau laukinę kate, kurios kailis buvo labai švelnus, bet mėsa niekam tikusi. Kiekvieno nušauto gyvulio kailį nulupdavau ir saugodavau. Grįždamas atgal jūros krantu, mačiau daug jūros paukščių, man nežinomų; bet mane nustebino ir beveik išgąsdino du ar trys jūros veršiai; kol juos stebėjau, gerai nežinodamas, kokie čia padarai, jie suvirto į jūrą, ir šį kartą nuo manęs paspruko. Lapkričio 6d. - Po rytinio pasivaikščiojimo toliau dirbau savo stalą ir pabaigiau jį, nors jis man ir nepatiko; vis dėlto netrukus sugebėjau jį pataisyti. Lapkričio 7d. - Dabar pradėjo nusistovėti giedras oras. 7-tą, 8-tą, 9-tą, 10-tą ir dalį 12-tos dienos (11-tą dieną buvo sekmadienis) vargau, bedirbdamas sau kėdę. Kėdė išėjo gana pakenčiama. Kelis kartus buvau ją išardęs, ir vėl iš naujo dirbau. Ir vis dėlto savo dirbiniu aš nesu patenkintas. Pastaba. - Greitai nustojau šventęs sekmadienius, nes, nustojęs žymėti juos savo stulpe, nebegalėjau sekmadienių atskirti nuo kitų savaitės dienų. Lapkričio 13 d. - Šiandien lijo lietus, kuris nepaprastai atgaivino mane ir atvėsino žemę; bet lietų lydėjo siaubinga perkūnija ir žaibai, kurie mane baisiai išgąsdino, nes bijojau, kad neužsidegtų mano parakas. Kai tik audra praėjo, aš nusprendžiau suskirstyti savo parako atsargą mažais kiekiais, kad tuo būdu išvengčiau sprogimo pavojaus. Lapkričio 14, 15, 16 d. - Visas šias tris dienas dariau mažas keturkampes dėžutes, kurių kiekvienoje galėjo tilpti svaras, daugiausia du svarai parako; sutalpinęs jose paraką, aš sukaišiojau jas į ko saugesnes ir toliau viena nuo kitos esančias vietas. Vakare nušoviau didelį paukštį, tinkamą valgyti, bet nežinau, kaip jis vadinasi. Lapkričio 17 d. - Šiandien pradėjau įausti uolieną už savo palapinės, norėdamas pasidaryti daugiau erdvės ir patogiau susitvarkyti. Pastaba: Trijų daiktų man ypač trūksta darbui: kirtiklio, kastuvo ir karučio. Tad aš nutraukiau savo darbą ir ėmiau galvoti, kuo čia pakeitus trūkstamus daiktus ir kaip pasidarius įrankių. Vietoje kirtiklio aš panaudojau geležinę dalbą, kuri tam maždaug tiko, nors ir buvo labai sunki. Bet man dar labai trūko kastuvo. Jis buvo man taip reikalingas, kad aš iš tiesų be jo nieko negalėjau sėkmingai, dirbti. Bet kaip jį pasidaryti - neišmanau. Lapkričio 18 d. - Kitą dieną, besibastydamas po mišką, radau medį, panašų į tą, kurį Brazilijoje dėl jo nepaprasto kietumo vadina geležiniu medžiu. Vargais negalais, beveik pagadinęs savo kirvį, aš nusikirtau viena toki medį ir vos vos partempiau namo, nes buvo labai sunkus. Kadangi medis buvo nepaprastai kietas, o aš negalėjau panaudoti tobulesnio gamybos būdo, tai daug laiko sugaišau, kol pasidariau iš jo kastuvą, po truputį jį droždamas; rankena išėjo visai tokia, kaip mūsų angliškų kastuvų, tik plačioji dalis neturėjo geležinio apkaustymo ir negalėjo taip ilgai laikytis. Vis dėlto jis man gerokai patarnavo tiems darbams, kuriems turėjau progos ji panaudoti; bet niekad, aš manau, joks kastuvas nebuvo daromas taip ilgai ir tokiu būdu. Aš vis dar nebuvau tinkamai pasiruošęs darbui, nes man trūko pintinės ir karučio. Pintinės jokiu būdu negalėjau pasidaryti, nes neturėjau lanksčių vytelių, iš kurių galima būtų krepšį pinti - bent aš dar tokių neradau. Na, o karutį, tai man atrodė, kad aš galėčiau pasidaryti, išskyrus ratą; jokio supratimo neturėjau, kaip dirbami ratai. Be to, ašiai man buvo reikalingas geležinis virbas, kurio taipogi neturėjau, tad šį sumanymą mečiau. Iš urvo iškasa- rnai žemei nešioti aš pasidariau kažką panašaus į medine geldą, kuria darbininkai nešioja kalkes, padėdami mūrininkams. Geldą buvo lengviau pasidaryti kaip kastuvą; vis dėlto bedirbdamas geldą ir bergždžiai pamėginęs pasidaryti karutį, aš sugaišau ne mažiau kaip keturias darbo dienas - žinoma, išskyrus savo rytmetinius pasivaikščiojimus su šautuvu, kuriuos retai kada praleis davau ir labai retai kada neparsinešdavau namo ko nors tinkamo valgyti, Lapkričio 23 d. - Gamindamasis tuos įrankius, buvau nutraukęs pradėtąjį savo darbą, o dabar, juos baigęs, vėl ėmiausi plėsti ir gilinti savo urvą, dirbdamas kasdien, kiek tik leido mano jėgos ir laikas. Pa'dirbėjęs aštuoniolika dienų, jau galėjau tame urve patogiai sutalpinti visus daiktus, Pastaba. - Per visą šį laiką aš triūsiau, norėdamas padaryti savo landynę tiek erdvią, kad ji man atstotų sandėlį, virtuvę, valgomąjį kambarį ir rūsį. Gyvenau aš vis dar palapinėje, išskyrus tuos protarpius, kai lietinguoju metu taip smarkiai lydavo, kad aš negalėdavau jos viduje sausas išlikti. Tai paskatino mane vėliau ant viso savo kiemelio įtaisyti tam tikrą stogą: nuo kalno šlaito ligi aptvaro aš nutiesiau ilgas kartis, lyg kokias gegnes, kurias apklojau šakomis ir didžiuliais medžių lapais. Gruodžio 10 d. - Aš maniau, kad mano urvas arba rūsys baigtas, kai visai netikėtai (atrodo, kad padariau jį perdaug erdvų) daug žernės nukrito nuo skliautų ir išgriuvo iš vieno šono. Griūtis buvo tokia didelė, kad aš išsigandau, ir ne be pagrindo: jei būčiau patekęs po šia griūtimi, man tikriausiai jau nebereikėtų duobkasio. Po šios nelaimės aš turėjau daug darbo, kol viską sutvarkiau, nes man teko išgabenti nubirusią žemę ir, dar svarbesnis dalykas, reikėjo atremti ir sutvirtinti lubas, kad būčiau tikras, jog daugiau nebeužgrius . Gruodžio 11 d. - Šią diena aš ir praleidau prie tokio darbo: atitempiau du stulpus, pastačiau juos statmenai iki urvo lubų, virš kiekvieno jų įsprausdamas lentą, Šį darbą pabaigiau kitą dieną. Pastatęs dar keletą tokių pat stulpų su lentomis, po kokios savaitės galutinai sutvirtinau skliautus; tuos stulpus sustačiau eilėmis ir tuo būdu savo būstą suskirsčiau atskiromis patalpomis. Gruodžio 17 d. - Nuo šios dienos iki 20-tos aš dirbau lentynas ir kalinėjau vinis į stulpus, kad būtų kur sukabinti viską; dabar aš jau kiek apsitvarkiau savo būste. Gruodžio 20 d, - Susigabenau visus daiktus į urvą ir pradėjau savo būstą apstatinėti baldais. Prikaliau kelias lentas ir pasidariau lyg ir spintelę maisto produktams susidėti; bet mano lentos jau baigiasi. Pasidariau dar vieną stalą. Gruodžio 24 d. - Daug lijo visą naktį ir visą dieną. Negalėjau eiti į lauką. Gruodžio 25 d. - Lijo visą dieną, Gruodžio 26 d. - Nebuvo lietaus, žemė daug vėsesnė negu anksčiau, ir oras malonesnis. Gruodžio 27 d. - Nušoviau ožiuką, o kitą sužeidžiau i koją; man pavyko jį sugauti ir ant virvutės parsivesti namo. Namie jam apraišiojau peršautąją koją. N. B. - Aš gerai prižiūrėjau ožiuką, peršautoji koja jam užgijo ir vėl buvo stipri kaip ir anksčiau; ilgai slaugomas jis prijunko, ganėsi pievukėje, netoli mano būsto, ir niekur nenorėjo bėgti. Tuomet tai pirmukart man kilo sumanymas užsiauginti keletą prijaukintų ožkų, kad turėčiau maisto, kai visai išsibaigs rnano parakas ir šratai. Gruodžio 28, 29, 30 d. - Dideli karščiai ir jokio vėjelio, tad į lauką tegalėjau išeiti tik vakare - maisto pasiieškoti. Šias dienas praleidau tvarkydamas viduje visus savo daiktus. Sausio l d. - Vis dar labai karšta, bet anksti iš ryto ir vėlai vakare aš išėjau su šautuvu, o vidudienį ilsėjausi. Šį vakarą, nuėjęs toliau į slėnius, esančius arčiau salos centro, pamačiau ten daugybę ožkų, bet jos labai baikščios ir prie jų sunku prisėlinti. Vis dėlto nusprendžiau pasiimti savo šunį ir su juo pamėginti jas medžioti. Sausio 2 d. - Šįryt išsivedžiau su savim šunį ir juo užsiundžiau ožkas. Bet mano apsirikta: jos visos atsigręžė į šunį, ir jis puikiai suprato gresiantį pavojų, nes prie jų visai nesiartino. Sausio 3 d. - Pradėjau savo aptvarą arba pylimą; vis dar bijodamas, kad manęs kas neužpultų, aš pasiryžau padaryti ji labai storą ir tvirtą, N. B. - Kadangi šį pylimą esu aprašęs anksčiau, tai tyčia praleidžiu, kas apie jį pasakyta dienoraštyje. Pakaks pastebėjus, kad aš dirbau, išbaiginėjau ir tobulinau jį nuo sausio 31 d. iki balandžio 14 d., nors tas aptvaras ir buvo ne ilgesnis kaip dvidešimt keturių jardų; jis ėjo pusračiu, atsiremdamas abiem galais į šlaitą; nuo vidurio aptvaro ligi šlaito buvo apie aštuoni jardai, ir kaip sykis ties viduriu buvau įtaisęs angą įeiti ir išeiti iš lindynės. Visą šį laiką aš dirbau labai sunkiai, lietus trukdė man daugelį dienų - na, kartais ištisas savaites; bet aš maniau, kad niekad negalėsiu būti visiškai saugus, kol šis pylimas nebus baigtas. Ir vargiai kas patikės, kiek daug darbo teko įdėti, kol ji padariau; ypačiai sunku buvo atsigabenti mietus iš miško ir sukalti juos į žemę, nes aš juos dariau daug didesnius, negu iš tikrųjų reikėjo. Kai toji siena buvo baigta, o iš lauko apjuosta žemės ir velenu pylimu, aš buvau tikras, kad, jei kokie žmonės išliptų čia į krantą, jiems tai neatrodytų panašu į gyvenamąjį būstą. Ir buvo labai gerai, kad aš taip padariau - tai įrodė vienas labai ypatingas atsitikimas, kurį vėliau papasakosiu. Per šį laiką aš kasdien darydavau savo medžioklės žygius į miškus, kai tik lietus man leisdavo, ir tų pasivaikščiojimų metu dažnai atrasdavau šį bei tą man naudingo. Be kitko, aš užtikau tam tikrą rūšį laukinių karvelių, kurie nesuko lizdu kaip giriniai karveliai medžiuose, o kaip naminiai karveliai suko juos uolose; pačiupęs keletą jauniklių, pamėginau juos išauginti ir prisijaukinti; bet užaugę jie nuskrido, gal svarbiausia dėl to, kad aš neturėjau kuo jų lesinti. Po to aš dažnai surasdavau jų lizdus ir pasiimdavau jauniklius, kurių mėsa buvo labai skani. Dabar, besikurdamas savo namų ūkį, pastebėjau, kad man trūksta daugelio daiktų, kurių, kaip pradžioje maniau, aš nesugebėsiu pasidaryti, ir iš tikrųjų kai kurių daiktų aš taip ir neišmokau pasidaryti (pavyzdžiui, statinės). Kaip esu minėjęs, turėjau vieną ar dvi mažas statinaites, bet niekaip neįstengiau jų pavyzdžiu naujos pasidaryti, nors ir daug savaičių tam sugaišau. Aš niekaip negalėjau nei dugnų įdėti, nei taip glaudžiai įsujungti lentelių, kad jos nepraleistų vandens. Tad ir teko mesti šį sumanymą. Toliau, man labai trūko žvakės, nes kai tik sutemdavo, - tai būdavo daugiausia apie septintą valandą, - aš būdavau priverstas eiti gulti. Prisiminiau gabalą vaško, iš kurio darydavaus žvakes afrikinių savo nuotykių metu, bet vaško dabar visai neturėjau. Vienintelė išeitis buvo pasinaudoti nušautos ožkos taukais; tad, išdeginęs saulėje mažą molio dubenėlį ir įtaisęs kanapių dagtį, aš pasidariau lempą, kuri teikdavo man šviesą, kad ir ne tokią skaisčią bei pastovią kaip žvakės. Pačiame mano darbų įkarštyje pasitaikė, kad, rausdamasis po savo daiktus, aš užtikau maišelį, kuris buvo pripiltas grūdų paukščiams lesinti, ne šioje kelionėje, bet anksčiau, tur būt, kai laivas plaukė iš Lisabonos. Grūdų likučiai tame maiše buvo visai žiurkių suėsti, beliko vien tik ašakos ir dulkės, ir norėdamas panaudoti tą maišą kažkuriam kitam tikslui (berods, parakui supilti, kai jį skirsčiau, bijodamas žaibų ar panašiai), aš iškrėčiau tas ašakas ir dulkes viename savo užtvaro kampe, prie pat šlaito. Tai buvo prieš pat ką tik minėtąsias didžiąsias liūtis, kai aš iškrėčiau tas šiukšles, neatkreipęs į jas dėmesio ir netgi pamiršęs, kurioj vietoj išdulkinau maišą; ir štai maždaug po mėnesio pamačiau kelis kažkokius žalius daigus, šaunančius iš žemės. Aš pagalvojau, kad čia koks nors man nematytas augalas, bet labai nustebau ir visiškai apstulbau, kai po kurio laiko pamačiau išplaukiant dešimt ar dvylika varpų puikių žalių miežių, tos pačios rūšies, kaip mūsų europiniai, tikriau pasakius, mūsų angliškieji miežiai. Neįmanoma išreikšti mano apstulbimo ir sąmyšio, kurį sukėlė šis atradimas. . . Ir man pasidarė dar keisčiau, kai greta miežių pamačiau ties uola kelis kitus aukštyn besistiepiančius daigus, kurie pasirodė esą ryžių daigai ir kuriuos aš pažinau, nes gyvendamas Afrikoje dažnai juos matydavau. Aš neabejojau, kad šių javų yra čia ir daugiau. Aš apėjau visą tą saios dalį, kur jau anksčiau esu buvęs, apžiūrinėdamas kiekvieną užkampį, pažvelgdamas po kiekviena uola, norėdamas daugiau daigų užtikti; bet nieko negalėjau rasti. Pagaliau man dingtelėjo, kad aš buvau iškratęs iš maišo vištų lesalą šioje vietoje. Maišelį aš iškračiau kaip tik toje vietoje, kur buvo pavėsis nuo aukštos uolos, ir grūdai tučtuojau sudygo. O jeigu jie būtų buvę paberti kurioje nors kitoje vietoje tuo laiku, tai būtų iškepinusi juos saulė. Skaitytojas gali sau įsivaizduoti, kaip rūpestingai aš nuskyniau tas javų varpas, kai jos nunoko (tai įvyko maždaug birželio pabaigoje). Aš išrankiojau visus grūdelius ir saugiai padėjau. Aš pasiryžau juos visus vėl pasėti, tikėdamasis, jog su laiku turėsiu pakankamą jų kieki ir galėsiu apsirūpinti duona. Bet tik ketvirtaisiais metais aš tegalėjau truputį tų javų skirti valgiui (apie tai aš papasakosiu savo vietoje). Mat, aš netekau visko, ką buvau pasėjęs pirmą kartą: neapskaičiavau tinkamo laiko, pasėjau juos prieš pat sausras, tad daug tu grūdų netgi nesudygo, o kurie sudygo, tai ne laiku. Bet apie tai - savo vietoje. Be miežių, ten buvo, kaip minėjau, dvidešimt ar trisdešimt ryžių daigų, kuriuos saugojau lygiai taip pat rūpestingai ir kurie tiko tam, pačiam reikalui, būtent duonai, arba teisingiau, Valgiui pasigaminti, nes aš nemokėjau jų kepti, teturėjau priemonių tik virti (vėliau sugalvojau ir kaip kepti). Bet dabar grįžkime prie mano dienoraščio. Aš dirbau ypačiai sunkiai tuos tris ar keturis mėnesius, kol pasidariau pylimą, ir balandžio 14 d. aš jį aklinai užtaisiau, įsitaisęs kelią į vidų ne pro duris, bet per pylimą kopėčiomis, kad iš lauko nebūtų matyti jokios mano būsto žymės. Balandžio 16 d. - Pabaigiau kopėčias, jomis užlipdavau ant pylimo, po to užsitraukdavau jas paskui save ir nuleisdavau žemyn i vidų. Dabar buvau visiškai apsitveręs; viduje turėjau pakankamai vietos, o niekas negalėjo patekti pas mane, neperlipęs pylimo. Baigus pylimą, rytojaus dieną visas mano darbas vos nenuėjo niekais iš karto, ir aš pats vos likau gyvas. Atsitiko štai kas: Savo užtvaro viduje, už palapinės, ties anga į urvą, aš kažką veikiau. Staiga mane išgąsdino siaubingas dalykas: pamačiau, kad žemė byra nuo lindynės skliauto ir nuo šlaito man ant galvos, ir du iš mano pastatytųjų urve stulpų baisiai triokštelėjo. Aš labai išsigandau, bet visai nepagalvojau apie tikrąją priežastį - aš vien maniau, kad tai mano urvo skliautas griūva, kaip jau kartą anksčiau jis buvo ėmęs griūti; bijodamas, kad manęs neužverstų žemėmis, nubėgau prie savo kopėčių, o nemanydamas, kad ir ten saugu, perlipau per savo pylimą - bijojau, kad ant manęs neužriedėtų koks gurvolis nuo šlaito. Nulipęs žemėn, aiškiai pajutau, kad tai buvo baisus žemės drebėjimas, nes vieta, kur aš stovėjau, per kokias aštuonias minutes sudrebėjo tris kartus taip smarkiai, kad būtų galėjęs sugriūti ir stipriausias pastatas. Aš mačiau, kaip per pusmylį nuo manęs, pajūry nuo vienos uolos atplyšo viršūnė ir ūžtelėjo jūron su tokiu baisiu trenksmu, kokio aš kaip gyvas nesu girdėjęs. Aš mačiau, kad net jūra buvo to drebėjimo išjudinta, ir manau, kad smūgiai po vandeniu buvo stipresni negu saloje. Tas įvykis mane taip apstulbino, kad aš, niekuomet nepergyvenęs nieko panašaus ir nieko apie tai negirdėjęs, buvau lyg miręs ar pritrenktas; o žemės drebėjimas supykino man širdį, lyg žmogui, jūros blaškomam. Bet krentančios uolos bildesys tuojau pažadino mane iš apstulbimo ir baisiai išgąsdino: aš tada galvojau vien apie tai, kad kalva tuoj ims ir užgrius mano palapinę ir visas mano gėrybes, ir viską iš karto palaidos. Nuo tos minties mano širdis antrukart apmirė. Kai praėjo trečiasis sukrėtimas, ir daugiau drebėjimo kurį laiką nejutau, ėmiau atgauti kiek drąsos, bet tiek neįsidrąsinau, kad galėčiau vėl perlipti per savo pylimą, bijodamas likti gyvas palaidotas, ir ramiai sėdėjau žemėje, labai priblokštas ir nusiminęs, nežinodamas, ką daryti. Taip besėdėdamas pastebėjau, kad ėmė temti ir dangus apsiniaukė lyg prieš lietų. Netrukus vėjas ėmė po truputį kilti, o po kokio pusvalandžio jau pūtė baisiausias viesulas. Jūra staiga ėmė putoti ir virti, krantą grumėdamos daužė bangos, medžiai virto, raunami su šaknimis. Tai buvo baisi audra, ir taip tęsėsi apie tris valandas. Paskui viesulas pradėjo silpti, ir dar po dviejų valandų vėjas visiškai pradingo, ir ėmė labai smarkiai lyti. Visą šį laiką aš sėdėjau žemėje baisiai išsigandęs ir priblokštas., ir staiga man atėjo mintis, kad šis vėjas ir lietus yra žemės drebėjimo pasekmė, o patsai žemės drebėjimas jau praėjęs, ir kad aš galiu išdrįsti vėl įlįsti į savo urvą. Nuo šios minties mano nuotaika ėmė atsigauti, o lietus taip pat padėjo mane Įtikinti, ir aš nuėjau i vidų ir atsisėdau savo palapinėje. Bet lietus buvo toks smarkus, kad atrodė, jog jis priblokš prie žemės mano palapinę, ir aš buvau priverstas eiti į savo urvą, nors ir labai būkštaudamas ir nerimau damas, kad jis man neužgriūtų ant galvos. Šis smarkus lietus privertė mane imtis naujo darbo, būtent - prakirsti skylę pro mano naująjį įtvirtinimą, kad išleisčiau vandenį, kuris priešingu atveju būtų užtvindęs mano rūsį. Kiek laiko pabuvęs savo rūsyje ir nejusdamas naujų žemės sukrėtimų, aš kiek atsigavau. Norėdamas pakelti savo nuotaiką, - o ją iš tiesų labai reikėjo pakelti, - nuėjau į savo mažąjį sandėlį ir išgėriau nedidelį gurkšnį romo (aš visuomet gerdavau tik labai taupiai, žinodamas, kad daugiau negalėsiu to gėralo gauti, kai šis bus išbaigtas). Lietus lijo visą tą naktį ir didelę dalį kitos dienos, tad aš negalėjau išeiti į lauką. Bet aš dabar jau aprimau ir ėmiau galvoti, kas man geriausia daryti. Kadangi šioje saloje pasitaiko žemės drebėjimų, tai nusprendžiau, jog man nebus įmanoma gyventi rūsyje, ir aš turiu pasvarstyti apie tai, kaip pasistatyti atviroje vietoje kokią nedidelę pašiūrę, kurią galėčiau apsupti pylimu kaip ir čia, ir tuo būdu apsisaugoti nuo žvėrių ir žmonių. Aš galvojau, kad, jei liksiu gyventi, kur esu, tikriausiai būsiu kada nors gyvas palaidotas. Šių minčių paveiktas, aš nusprendžiau perkelti palapinę iš tos vietos, kur ji stovėjo, o tai buvo po pat kybančią kalvos uola, kuri,jei tik vėl būtų žemės drebėjimas, tikriausiai užgriūtų mano palapinę. Ir aš praleidau dvi sekančias dienas, balandžio 19 ir 20d.galvodamas, kur ir kaip perkelti savo būstą. Bijodamas, kad manęs gyvo neprarytų, aš negalėjau nakčia ra-:miai miegoti. Bet aš beveik tiek pat bauginaus gulėti lauke, be jokio aptvaro; be to dar, apsidairius ir matant, kaip viskas tvarkingai sudėta, kaip puikiai esu čia apsaugotas nuo visokių pavojų, man sumažėjo noras kraustytis. Aš pagalvojau, kad įsikūrimui naujoje vietoje reikės labai daug laiko, ir todėl aš turiu rizikuoti ir liktis čia, kol pasidarysiu naują būstinę ir taip ją įtvirtinsiu, kad jau bus galima ten persikraustyti. Tad, šitaip pasiryžęs, aš kuriam laikui aprimau, nutariau imtis darbo ir kiek galėdamas greičiau pasistatyti pylimą, šįkart jau apskritą, su mietais, lyno gabalų tvora ir t. t., kaip ir pirma, ir įtaikyti viduje savo palapinę, kai tik pylimas bus baigtas, o tuo tarpu nusprendžiau rizikuoti ir pasilikti čia, kol visa tai. bus padaryta ir paruošta persikraustyti. Tai buvo balandžio 21 d. Balandžio 22 d. - Kitą rytą aš pradėjau svarstyti priemones, kuriomis galėčiau įvykdyti šį savo pasiryžimą, bet buvau labai susirūpinęs dėl įrankių. Turėjau tris didelius kirvius ir daug kirvelių (nes mes gabenome kirvelius prekiauti su indėnais), bet dažnai skaldant ir kapojant kietą medį, jų visų ašmenys ištrupėjo ir atšipo. Nors aš ir turėjau tekėlą, bet vienas negalėjau jo sukti ir kartu savo įrankių galąsti. Ir dėl to aš laužiau sau galvą ne mažiau kaip valstybės vyras, svarstąs kokią nors svarbią politinę problemą, ar teisėjas, sprendžiąs žmogaus gyvybės ar mirties klausimą. Pagaliau aš prisitaisiau prie tekėlo ratą ant diržo, kurį galėjau sukti koja, kad mano abi rankos būtų laisvos. Pastaba. - Niekada nebuvau matęs tokio daikto Anglijoje, o jei ir mačiau, tai nebuvau atkreipęs, dėmesio, kaip jis padarytas, nors vėliau pastebėjau, kad tasai prietaisas ten labai paplitęs. Be to, mano tekėlas buvo labai didelis ir sunkus. Šiai mašinai turėjau paskirti ištisą savaitę darbo, kol galutinai ją užbaigiau. Balandžio 28, 29 d. - Šias dvi dienas ištisai praleidau galąsda-mas savo įrankius; mano tekėlą sukančioji mašina veikė labai gerai. Balandžio 30 d. - -Šiandien apsižiūrėjau, kad baigiasi mano sausainiai. Suskaičiavau, kiek yra jų likę, ir sumažinau savo davinį iki vieno sausainio dienai, nors tai yra ir labai sunku. Gegužės 1d. - Iš ryto, atoslūgio metu pažvelgęs į jūrą, pamačiau krante gulint kažkokį didoką daiktą, panašų į statinę. Priėjęs arčiau, radau nedidelę statinaitę ir du ar tris sudužusio laivo gabalus, kuriuos atvarė į krantą neseniai siautėjęs viesulas. Pasižiūrėjus į pačius laivo grobius, pasirodė, kad jie guli kiek aukščiau iš vandens išsikišę, negu paprastai. Apžiūrėjęs į krantą išmestąją statinę, įsitikinau, kad tai parako statinaitė; bet ji buvo praleidusi vandenį, ir parakas sukietėjęs kaip akmuo. Vis dėlto aš paritau ją kiek toliau nuo kranto ir nuėjau smėliu prie laivo grobių. Priėjęs prie laivo, pamačiau, kad jis yra keistai išjudintas. Priekis, kuris anksčiau buvo nugrimzdęs smėlyje, dabar kyšojo mažiausiai per kokias šešias pėdas, o varinis galas, kuris jau seniau, tik man nustojus lankyti laivą, buvo sulaužytas į gabalus ir bangų atplėštas nuo likusiosios dalies, dabar gulėjo nusviestas į šalį ir apverstas į vieną šoną. Be to, tiek daug smėlio buvo suversta šioje vietoje, kad dabar galėjau atoslūgio metu prieiti prie pat laivo, o anksčiau čia buvo gilu vandens, ir laivą tegalėdavau pasiekti tik nuplaukęs kokį ketvirtį mylios. Iš karto tai mane nustebino, bet greit padariau išvadą, kad tai turėjo būti žemės drebėjimo rezultatas. Ir kadangi toji jėga laivą labiau suaižė negu pirma, tai dabar kasdien į krantą išmesdavo daug daiktų, kuriuos vėjas ir bangos atritindavo į sausumą. Tat visiškai nukreipė mano mintis nuo plano įsikurti naujoje vietoje. Aš daug vargau, ypač tą dieną, mėgindamas kaip nors patekti į laivą; bet pasirodė, kad tai neįvykdoma, nes visas laivo vidus buvo kimšte prikimštas smėlio. Tačiau aš jau buvau išmokęs nenusiminti ir pasiryžau laivą išardyti ir parsitempti atskiromis dalimis, nusprendęs, kad viskas, ką tik įstengsiu iš jo paimti, šiaip ar taip man pravers. Gegužės 3 d. - Pradėjau veikti savo piūklu ir perpjoviau siją, kuri laikė dalį viršutinio denio, o ją perplovęs, išvaliau smėlį iš to šono, kuris kyšojo visų aukščiausiai; bet čia prasidėjo potvynis, ir aš buvau priverstas darbą tuo tarpu nutraukti. Gegužės 4d. - Nuėjau meškerioti, bet nepagavau nė vienos valgomos žuvies. Man šis darbas įgriso, ir jau norėjau eiti, bet, užmetęs paskutiniusyk meškerę, sugavau jauniklį delfiną. Turėjau pasidaręs ilgą meškerę (virvelių išvyniojau iš lyno), bet neturėjau tikrų kabliukų; vis dėlto ir ant tokios savo darbo meškerės dažnai pagaudavau tiek žuvų, kad prisivalgydavau lig valiai; visas jas išdžiovindavau saulėje ir valgydavau džiovintas. Gegužės 5d. - Darbavausi laive, perploviau kitą rąstą ir parsinešiau iš denio tris dideles pušines lentas, kurias surišau drauge ir parplukdžiau į krantą, kai pradėjo kilti potvynis. Gegužės 6d. - Buvau laive, laimėjau keletą geležinių kaiščių ir kitų geležies dirbinių; dirbau labai sunkiai ir grįžau namo labai išvargęs, galvodamas visa tai mesti. Gegužės 7d. - Vėl buvau prie laivo; pastebėjau, kad laivas, man perplovus didžiąsias sijas, pats savaime perlūžo, tad kai kurios jo dalys atrodė išsiklibinusios, ir triumas riogsojo tiek atviras, kad galėjau pažvelgti į jo vidų: jis buvo beveik pilnas vandens ir smėlio. Gegužės 8d. - Nuėjau į laužą ir nusinešiau su savim geležinę dalbą pralaužti deniui, kuris kyšojo dabar visai laisvas nuo vandens ir smėlio. Atplėšiau dvi lentas ir atgabenau jas potvynio metu į krantą. Geležinę dalbą palikau laive kitai dienai. Gegužės 9 d. - Nuėjau į laivą ir dalba prasiskyniau kelią į jo vidų; užtikau keletą statinių ir išjudinau jas dalba, bet nepajėgiau jų pradaužti. Taip pat užtikau angliško švino ritinį ir įstengiau ji pajudinti, bet iškelti negalėjau, nes buvo per sunkus. Gegužės 10, 11, 12, 13, 14 d. - Eidavau kasdien į laivą ir atsigabenau daug statybinės medžiagos bei lentų ir du ar tris šimtus pūdų geležies. Gegužės 15 d. - Nusigabenau du kirvukus, norėdamas pamėginti atkirsti švino ritinio gabalą, įkirsdamas į jį vieną kirvuką ir kaldamas antruoju, bet kadangi ritinys gulėjo per pusantros pėdos vandeny, tai aš negalėjau kaip reikiant užsimoti ir kirvuko gilyn įvaryti. Gegužės 16 d. - Nakčia pūtė labai smarkus vėjas ir laivo grobius bangos dar labiau sudaužė; ilgai užtrukau miške, bešaudydamas karvelius maistui, ir potvynis nebeleido man tą dieną nueiti prie laivo. Gegužės 17 d. - Pastebėjau kelis laivo gabalus, išmestus į krantą labai toli, beveik per dvi mylias nuo manęs, bet nusprendžiau pasižiūrėti, kas tai yra. Priėjęs pamačiau, kad tai laivo priekio gabalas, bet toks sunkus, kad negalėjau jo pakelti. Gegužės 24 d. - Visas tas dienas kasdien plūkiausi laive. Vargais negalais išklibinau dalba daugelį daiktų, tad per pirmą potvynį, smarkesniam vėjui pučiant, pradėjo plūduriuoti kelios statinės ir dvi jūreivių dėžės. Bet vėjas pūtė nuo kranto ir jas nuvarė į jūrą. Užtat šiandien išmetė į krantą kelis rąstgalius ir didelę statine su braziliškos kiaulienos likučiais, tačiau ji buvo sūraus vandens ir smėlio sugadinta. Taip dirbau laivo lauže, kasdien nuo gegužės 25-tos iki birželio 15 dienos, išskyrus tas valandas, kada reikėdavo ieškotis maisto; o maisto ieškodavau vien potvynio metu, kad galėčiau būti pasiruošęs vykti į laužą, kai jūra atslūgsta. Tuo tarpu jau buvau prisirankiojęs tiek rąstų, lentų ir geležinių dalių, kad būčiau galėjęs pasistatyti gerą valtį, jei tik būčiau mokėjęs. Be to, keliais atvejais man pavyko atsikirsti apie centnerį švininės skardos. Birželio 16 d. - Pajūry radau didelį vėžlį. Prieš tai man nepasitaikė čia matyti vėžlių. Bet tai buvo paprastas atsitiktinumas. Iš tikrųjų gi vėžlių čia yra, ir jeigu man būtų pasitaikę atsidurti kitoje šios salos pusėje, tai būčiau suradęs jų šimtais kiekvieną dieną, kaip kad rasdavau vėliau, nors gal būtų tekę brangiai už juos užmokėti. Birželio 17 d. - Tą dieną praleidau, virdamas vėžlį. Jame radau šešiasdešimt kiaušinių; jo mėsa man buvo tuo laiku didžiausias skanėstas ir gardumynas, kokį iik teko gyvenime ragauti, nes nuo to laiko, kai išlipau į krantą šioje baisingoje vietoje, mitau vien ožkų ir paukščių mėsa. Birželio 18 d. - Lijo visą dieną, ir aš tūnojau viduje. Man atrodė, kad lietus šiuo metu buvo vėsus ir jaučiaus kiek sušalęs, kas, kaip žinojau, buvo neįprasta tame geografiniame plotyje. Birželio 19 d. - Sunkiai sirgau, mane krėtė šiurpuliai, lyg oras būtų buvęs šaltas. Birželio 20 d. - Neturėjau ramybės visą naktį, aštrūs galvos skausmai, karščiavau. Birželio 21 d. - Labai blogai jaučiaus. Baisiai bijau įsisirgti: kokia būtų tuomet, mano padėtis be jokios pagalbos! Birželio 22 d. - Kiek sveikesnis, bet mane kankina baisi ligos baimė. Birželio 23 d. - Vėl labai bloga, šalta, krėtė šiurpuliai, paskiau aštrūs galvos skausmai. Birželio 24 d. - Daug geriau. Birželio 25 d. - Karštligė, labai aštri. Priepuolis kamavo mane septynias valandas: tai karšta, tai šalta. Priepuolis užsibaigė išpra-kaitavimu. Birželio 26 d. - Geriau. Neturėdamas mėsos, paėmiau šautuvą, bet pasijutau labai silpnas. Visgi aš nušoviau ožką ir vargais negalais partempiau ją namo, Pabudęs pasijutau kur kas geriau, bet buvau nusilpęs ir nepaprastai ištroškęs. Kadangi neturėjau vandens visoje savo lindynėj, buvau priverstas gulėti iki ryto ir vėl užmigau. išsikepiau gabalą jos ir suvalgiau. Aš būčiau mielai ją išviręs ir pasidaręs buljono, bet neturėjau puodo. Birželio 27 d. - Vėl karštligė ir tokia smarki, kad aš gulėjau lovoje visą dieną ir nei valgiau, nei gėriau. Vos nemiriau iš troškulio, bet buvau tiek silpnas, kad nepajėgiau atsistoti ir pasisemti vandens. Kokias dvi ar tris mvalandas vaitojau ir pagaliau užmigau. Pabudau tik vėlai naktį. Antrukart užmigęs sapnavau šį baisų sapną: Man atrodė, kad sėdžiu ant žemės priešais savo pylimą, toje pat vietoje, kur sėdėjau po žemės drebėjimo, kai šėlo audra, ir staiga regiu - nuo didžiulio, juodo debesies nužengia žemėn žmogus, vi sas apimtas skaisčios, tviskančios liepsnos. Jis taip akinamai spin dėjo, kad aš vos teįstengiau į jį pažvelgti. Jo veidas buvo neapsa komai baisus, žodžiais neįmanoma jo aprašyti. Kai jis palietė kojo mis žemę, man pasirodė, kad žemė sudrebėjo kaip pirmiau, per že mės drebėjimą; ir visas oras, mano išgąsčiui, atrodė tartum pilnas ugnies liežuvių, Vos tik nusileidęs žemėn, jis nužingsniavo į mane su ilga ietimi ar kitu ginklu rankoje, norėdamas mane nužudyti. Ir kai pasiekė pakilesnę vietovę netoliese, jis prabilo į mane, ir aš išgirdau balsą, tokį baisų, kad neįmanoma jo siaubingumo išreikšti. Visa, ką aš galiu pasisakyti supratęs, buvo tai: "Kadangi visi tie dalykai neprivertė tavęs atgailoti, tai tu dabar mirsi." Sulig tais žodžiais jis, kaip man atrodė, iškėlė rankoje laikomą ietį, norėdamas mane nužudyti. Nė vienas, kuris kada nors skaitys šį pasakojimą, nesitikės, kad aš galėčiau aprašyti savo sielos siaubą, to reginio sukeltą. Noriu pasakyti, kad netgi dar tebesapnuodamas, aš pergyvenau tą baisųjį siaubą. Neįmanoma taipgi aprašyti įspūdžio, likusio mano sąmonėje, kai aš pabudau ir pamačiau, kad tai būta vien sapno. Birželio 28 d. - Miegas mane šiek tiek atgaivino, o priepuolis visiškai praėjo, tad aš atsikėliau: ir nors baimė ir siaubas, kuriuos sukėlė mano sapnas, buvo labai dideli, visgi aš .nusprendžiau, kad karštligės priepuolis sugrįš tik kitą dieną ir kad dabar pats laikas pasirūpinti ką nors atsigaivinti ir pasistiprinti, kai sirgsiu. Ir pirmas dalykas, kurį padariau, buvo tai, kad pripyliau didelį, kampuotą butelį vandens ir padėjau jį ant stalo, kad galėčiau pasiekti iš lovos: o norėdamas panaikinti vandens šaldančiąja ir karštį sukeliančiąią ypatybę, aš įpyliau į jį apie ketvirtadalį kvortos romo ir sumaišiau. Tada paėmiau gabalą ožkienos ir išsikepiau žarijose, nors valgyti tegalėjau labai mažai. Išėjau pavaikščioti, bet pasijutau labai nusilpęs; be to, man labai slėgė širdį nusimanymas, kokioj vargingoj būklėj aš esu, ir baimė, kad liga sugris kitą dieną. Vakare pasigaminau vakarienę iš trijų vėžlio kiaušinių, kuriuos išsikepiau pelenuose. Pavalgęs vėl išėjau pavaikščioti, bet pasijutau tiek silpnas, kad vos begalėjau panešti šautuvą (mat, aš niekad neišeidavau be jo); tad paėjėjau tik truputį ir atsisėdau ant žemės, žiūrėdamas į jūrą, kuri buvo tiesiai prieš mane, labai rami ir lygi. Taip besėdint, man kilo įvairių minčių, kaip antai: kas yra ši žemė ir jūra, kurios tiek daug mačiau - iš kur jos kilo; ir kas esu aš, ir tie visi kiti padarai, laukiniai ir prijaukinti; žmonės ir žvėrys - iš kur mes esame? . . Aš atsikėliau susimąstęs ir nuliūdęs, nuėjau atgal į savo užuolandą ir perlipau per savo pylimą, lyg būčiau ėjęs i lovą; bet mane jaudino niūrios mintys, ir aš negalėjau miegoti; tad atsisėdau tamsoje. Kadangi mane labai baimino ligos sugrįžimo grėsmė, man dingtelėjo, kad braziliečiai nevartoja jokių vaistų, o tik tabaką beveik nuo visų ligų. Aš turėjau tabako vienoje dėžėje, visai išdžiovinto ir dar šiek tiek žalio. Atidariau dėžę ir radau, ko ieškojau, būtent tabaką. Nežinojau, kaip mano ligos atveju panaudoti tabaką, o taip pat, ar tai pagelbės ar ne. Padariau su juo kelis bandymus, tikėdamasis, kad vienaip ar kitaip jis turės man pagelbėti. Pirmiausia paėmiau gabalą lapo ir sukramčiau burnoje. Tabakas buvo žalias ir stiprus ir aš nelabai tebuvau prie jo pripratęs, tad jis tiesiog apsvaigino mane. Paskiau įmerkiau tabako į romą ir palaikiau valandą ar dvi, pasiryžau tą dozę išgerti, eidamas gulti. Pagaliau truputį tabako sudeginau ant žarijų ir traukiau nosimi dūmus tol, kol galėjau pakęsti. Šią operaciją aš pakartojau keletą sykių. Jau buvo vėlus metas, ir tabakas, kaip sakiau, buvo taip mane apsvaiginęs, kad aš panorau miego; tad palikau savo lempą degančią rūsyje, jei ko nors man prireiktų nakčia, ir nuėjau į lovą. Prieš atsiguldamas išgėriau romą, į kurį buvau įmerkęs tabako. Tas gėrimas buvo toks stiprus, kad vos begalėjau jį nuryti. Tučtuojau po to nuėjau gulti. Iš karto pajutau, kad mano galva sukasi, bet užmigau kietu miegu, ir mane tepažadino saulė. Tai turėjo būti apie trečia valanda po pietų kitą dieną. Iki šiol iš dalies aš esu tos nuomonės, kad miegojau visą kitą dieną ir naktį ir beveik iki trečios valandos sekančios dienos; nes kitaip nežinau, kuriuo būdu aš būčiau galėjęs praleisti vieną dieną, beskaičiuodamas savaitės dienas, kaip tai paaiškėjo po daugelio metų. Jeigu aš būčiau tą dieną praleidęs todėl, kad kelis kartus perkeliavau per pusiaują, tai būčiau praleidęs daugiau negu vieną dieną,- bet tikras dalykas, kad aš praleidau vieną dieną savo apskaičiavimuose ir niekad nežinojau, kuri tai diena. Tačiau, šiaip ar taip, aš pabudau žymiai žvalesnis ir linksmesnis. Atsikėlęs jaučiaus stipresnis negu pereitą dieną, ir mano skilvis veikė gerai, nes aš jaučiau alkį. Drugys tą dieną manęs jau nebekrėtė, ir nuo to laiko greitai ėmiau sveikti. Tai buvo birželio 29-ji. Birželio 30-ji buvo laiminga man diena. Aš buvau išėjęs pavaikščioti su šautuvu, bet nesistengiau nuklysti perdaug toli. Nušoviau pora jūros paukščių, panašių į laukines žąsis. Parsinešiau juos namo, bet nelabai tebuvau linkęs juos valgyti; suvalgiau tik kiek vėžlio kiaušinių, kurie buvo labai puikus. Šį vakarą aš ir vėl pakartojau vaistus, kurie, kaip manau, padėjo man pereitą dieną, būtent gėriau romo, kuriame mirko tabakas; tik neišgėriau jo tiek daug kaip pirma ir nekramčiau lapų, taip pat netraukiau į krūtinę tabako dūmų. Vis dėlto rytojaus dieną - tai buvo liepos pirmoji - aš ne taip gerai jaučiausi, kaip to tikėjausi: mane krėtė drebulys, nors ir ne taipjau smarkiai. Liepos 2d. - Pakartojau vaistus visais trimis būdais ir padvigubinau antpilo kiekį. Liepos 3d. - Galutinai ir visiškai atsikračiau drugio, nors jėgas pilnai atgavau tik po kelių savaičių. Nuo liepos 4-tos iki 14-tos daugiausia aš vaikščiojau su šautuvu rankoje, bet eidavau netoli, nes po ligos dar nebuvau ,kaip reikiant, sustiprėjęs. Sunku įsivaizduoti, koks tuomet sumenkęs ir nusilpęs aš buvau. Tur būt, niekas ligi šiol nevartojo tabako kaip vaisto nuo drugio. Išbandęs jį ant savo kailio, aš nedrįsčiau niekam jo rekomenduoti: nors jis ir išgydė mane nuo drugio, bet taip mane nusilpnino, kad ilgai dar po to mano nervus ir sąnarius tampydavo mėšlungis. Iš šio dalyko aš taipgi patyriau dar ir tai, kad mano sveikatai pavojingiausias dalykas buvo išeiti į lauką per lietų, ypač gi per lietų su audromis ir viesulais. Kadangi sausojo laikmečio lietūs būdavo beveik visuomet su audromis, tai aš patyriau, kad tasai lietus buvo daug pavojingesnis už, lietų rugsėjo ar spalio mėnesiais. Dabar jau buvau išgyvenęs šioje nelaimingoje saloje daugiau kaip dešimt mėnesių. Bet koks išsigelbėjimas iš šios būklės atrodė man visiškai neįmanomas, ir aš tvirtai tikėjau, kad joks žmogus niekada dar nebuvo iškėlęs kojos šioje vietoje. Dabar, kada aš buvau ramus dėl savo būsto, panorau geriau ištirti salą ir pasižiūrėti, kokių gamtos gėrybių galėčiau rasti, apie kurias dar nieko nežinojau. Liepos 15-tą pradėjau tyrinėti savo salą. Pirmiausia nuėjau į žiotis to upelio, kur, kaip minėjau, atirdavau savo plaustus. Nuėjęs apie dvi mylias aukštyn, pamačiau, kad potvynio vanduo toliau nebepatenka ir kad šis upelis toje vietoje tėra vien labai gero ir gaivaus tekančio vandens šaltinėlis. Bet kadangi tai buvo sausasis laikmetis, vanduo jame vos vos sroveno. Šio šaltinėlio krantais tęsėsi lygios, plačios pievos, prižėlusios žolės, o ties kalvelėmis, aukštėlesnėse vietose, kurių, kaip galima manyti, niekada neapse-mia vanduo, augo daug tabako dideliais ir labai stambiais stiebais. Ten buvo ir daug įvairių kitokių augalų, kurių nepažinojau. Galimas dalykas, jeigu būčiau žinojęs jų ypatybes, būčiau .galėjęs turėti iš jų naudos. Aš ieškojau kasavos šaknies, iš kurios tų sričių indėnai gaminasi sau duonos, bet negalėjau rasti. Mačiau didelius alijošiaus augalus, bet nenuvokiau jų reikšmės. Mačiau daug cukrinių švendrių, bet jos buvo laukinės, ir todėl netinkamos naudoti. Tam kartui pasitenkinau šiais atradimais ir grįžau atgal, mąstydamas, kaip čia man sužinoti atrandamų vaisių ir įvairių augalų teigiamąsias ypatybes, bet negalėjau nieko išgalvoti. Mat, būdamas Brazilijoje, aš taip mažai domėjausi tenykšte gamta, kad mažai ką težinojau apie laukų augalus ir savo skurdžiomis žiniomis beveik negalėjau pasinaudoti dabartinėje sunkioje būklėje. Kitą dieną, liepos 16-tą, nutraukiau vėl tuo pačiu keliu, bet šį kartą nuėjau kiek toliau, ten, kur baigiasi upelis ir pievos, ir prasideda labiau miškinga vietovė. Šioje salos dalyje radau daug įvairių vaisių, o ypač užtikau didelį kiekį arbūzų ir vynuogių. Vynuogienojai buvo apsivynioję aplink medžius, ir jų puikios kekės dabar buvo jau visai išsirpusios. Šis atradimas mane nustebino ir nepaprastai pradžiugino. Tačiau, patyrimo pamokytas, aš valgiau jas labai atsargiai: prisiminiau, kad, kai buvau Berberijos pakrantėje, prisivalgę vynuogių, numirė keli mūsų anglai, buvę ten vergais, susirgę nuo to karštlige ir dizenterija. Bet aš sugalvojau puikų būdą toms vynuogėms panaudoti, būtent sumaniau išdžiovinti jas saulėje ir laikyti, kaip laikomos džiovintos vynuogės, arba razinkos. Aš maniau, kad tai bus, kaip iš tikrųjų ir buvo, labai sveikas ir malonus valgis, kai jau pasibaigs vynuogės. Tą dieną aš negrižau į savo būstą. Tai buvo, tarp kitko, pirmoji naktis, kurią praleidau ne. namie. Naktį griebiausi pirmosios savo sumanytosios apsaugos priemonės ir įsilipau į medį, kur gerai išmiegojau; o kitą rytą tęsiau savo tyrinėjimą; nukeliavau beveik keturias mylias, kiek galėjau spręsti iš slėnio ilgio, eidamas vis į šiaurę; iš abiejų šonų (šiaurės ir pietų) tęsėsi kalvų grandinės. Gale šio kelio priėjau atvirą vietovę, besileidžiančią į vakarus. Mažas gėlo vandens šaltinis, besiveržiąs iš šlaito, tekėjo kita kryptimi - tiesiai į rytus. Visa apylinkė čia taip žaliavo, žydėjo ir kvepėjo, kad atrodė tartum gerai prižiūrimas sodas. Truputį nusileidau į tą žavųjį slėnį, stebėdamas jį su slaptu pasitenkinimu (nors ir susipynusiu su kitomis, skausmingomis, mintimis), galvodamas, kad visa tai mano, kad aš esu neginčytinas viso šio krašto karalius, viešpats ir turiu į jį nuosavybės teisę; ir jei galėčiau formaliai šį reikalą sutvarkyti, jis taptų paveldimu mano giminės turtu, kaip kiekvienas anglų lordo dvaras. Mačiau čionai daugybę kokoso palmių, apelsinų ir citrinų medžių, bet visus laukinius ir retą kurį tevedantį vaisius, bent ne tuo metu. Vis dėlto, žaliosios citrinos, kurių prisirinkau, buvo ne tik malonios valgyti, bet ir labai sveikos. Paskiau aš sumaišiau jų sunką su vandeniu ir tuo būdu pasidariau labai sveiko, vėsaus ir gaivinančio gėrimo. Nusprendžiau rinkti tuos vaisius ir gabenti juos namo. Aš pasiryžau sukrauti atsargą tiek citrinų, tiek vynuogių, kad galėčiau jomis apsirūpinti per lietingąjį laikmetį, kuris dabar, kaip žinojau, artėjo. Tad aš sukroviau didelę krūvą vynuogių vienoje vietoje ir kiek mažesnę kitoje vietoje, ir didelį kauburį citrinų bei apelsinų trečioje. Pasiėmęs po truputį kiekvienos rūšies vaisių su savimi, aš nukeliavau narnų link, pasiryžęs vėl sugrįžti su kokiu maišu, kad galėčiau ir likusiąją dalį parsigabenti namo. Tuo būdu, praleidęs tris dienas šioje kelionėje, aš parėjau namo - taip aš turiu dabar vadinti savo palapinę ir savo urvą. Bet kol aš parėjau, vynuogės sugedo: dėl vaisių didumo ir .sunkaus svorio jos susi traiškė ir buvo maža kam tikusios ar visai nenaudingos; citrinos gi buvo geros, tik aš nedaug jų teparsinešiau. Kitą dieną, o tai buvo 19-ta, aš grįžau, pasidaręs du nedidelius krepšius savo derliui namo parsinešti. .Bet kaip aš nustebau, priėjęs prie savo krūvos vynuogių ir dabar radęs kekes išmėtytas, o sultingas uogas iš dalies suėstas, iš dalies sutryptas. Iš to padariau išvadą, kad čia aplinkui esama kažkokių laukinių gyvūnų, bet kas jie tokie - nežinojau. Pamatęs, kad negalima vynuogių krūvomis krauti ir kad nėra kaip jų maiše parsinešti, nes pirmuoju atveju jas sunaikins kažkokie gyvūnai, o antruoju - jos susitraiškins, aš griebiausi kito būdo: pririnkau didelį kiekį vynuogių kekių ir iškabinėjau jas medžių šakose, kad jos susikonservuotų ir išdžiūtų saulėje; citrinų gi ir apelsinų tiek nusinešiau namo, kiek tik galėjau pakelti. Sugrįžęs iš šios kelionės, su malonumu mąsčiau apie to slėnio derlingumą ir žavumą, apie tai, kad jis apsaugotas nuo audrų, ir padariau išvadą, kad aš pasirinkau savo buveinei blogiausią vietą saloje. Taigi aš ėmiau galvoti apie persikėlimą. Reikėjo tik šiame derlingame slėnyje pasiieškoti tinkamos vietelės ir padaryti ją tokią pat saugią, kaip ir dabartinis mano būstas. Ši mintis ilgai sukosi mano galvoje, ir aš ilgą laiką ypatingai ja žavėjausi, nes mane gundė anos vietos grožis. Bet rūpestingai apsvarstęs šį klausimą ir atsižvelgdamas į tai, kad dabar aš gyvenu jūros akivaizdoj ir turiu bent šiokią tokią viltį išsivaduoti iš čia, aš nutariau atsisakyti nuo šio sumanymo. Tas pat piktas likimas, kuris mane čion atvarė, gali atblokšti į šią pat vietą ir kitų nelaimingų vargšų. Nors ir maža tebuvo galimybių, kad kas nors čįon atplauktų, vis dėlto amžinai užsidaryti tarp kalvų ir girių, salos centre, reiškė sutikti su savo vergija ir išsigelbėjimą iš čia padaryti visai negalimu dalyku. Todėl aš nusprendžiau niekur nesikelti. Tačiau mane taip buvo sužavėjęs tasai slėnis, kad aš praleidau ten visas likusias liepos mėnesio dienas. Nors, geriau apgalvojęs, ir nusprendžiau ten nesikraustyti, vis dėlto pasistačiau ten palapinę ir aptveriau ją stipria dvieile statinių tvora, tokia aukšta, kiek galėjau pasiekti, gerai sukalta, o viduje prikimšta šakų. Čia aš miegodavau labai saugiai, kartais net dvi ar tris naktis, iš eilės, Visada persikeldamas per tvorą kopėčiomis, kaip ir senajame būste. Dabar aš turiu namus ant jūros kranto ir vasarnamį miške, sakydavau aš sau. Su šiuo darbu užtrukau ligi rugpiūčio pradžios. Vos tik baigiau tvorą ir pradėjau naudotis sava darbo vaisiais, kai prasidėjo lietūs ir privertė mane laikytis pirmojo mano būsto. Nors ir buvau čia pasidaręs palapinę kaip aną, aptraukęs ją burės gabalu, vis dėlto čia nebuvo kalvos, kuri mane apsaugotų nuo audrų, nė užpakaly urvo, į kurį galėčiau įlįsti, kai liūtys esti ypatingai smarkios. Maždaug rugpiūčio pradžioje, kaip sakyta, baigiau savo palapinę ir dvi tris dienas ilsėjausi. Rugpiūčio trečiąią pastebėjau, kad vynuogės, kurias iškabinau sakose, buvo visiškai išdžiūvusios - jos virto puikiomis razinkomis. Aš nuėmiau jas nuo medžių ir labai gerai padariau, nes liūtys būtų jas sugadinusios ir aš būčiau netekęs geriausių savo žiemos maisto atsargų: turėjau jų prisidžiovinęs daugiau kaip du šimtus didelių kekių. Vos tik visas jas nuėmiau ir nusinešiau namo į savo rūsį, kai pradėjo lyti. Ir nuo tada, o tai buvo rugpiūčio 14-ta, kone be paliovos lijo kasdien iki spalio vidurio, ir kartais taip smarkiai, kad aš po keletą dienų negalėdavau išeiti į orą iš savo urvo. Šiuo laikotarpiu mane labai nustebino mano šeimos padidėjimas. Kažkur buvo dingusi viena mano katė; nežinojau, ar ji pabėgo nuo manęs, ar nugaišo, ir labai jos gailėjausi. Staiga apie rugpiūčio pabaigą ji grįžo namo su trimis kačiukais! Tai atrodė man juo keisčiau, nes abi mano katės buvo patelės. Tiesa, aš mačiau saloje laukimų katinų ir vieną jų netgi buvau nušovęs, bet maniau, kad jie yra visai skirtingos rūšies negu mūsų, europietiškos, kates; o tuo tarpu atsivestieji kačiukai buvo visai tokie pat, kaip ir jų motina. Iš tų trijų kačiukų paskiau tiek priviso kačių, kad aš buvau priverstas jas naikinti lyg laukinius žvėris ir vyti iš namų. Nuo rugpiūčio 14-tos iki 26-tos dienos lijo be pertraukos, ir aš negalėjau išeiti į lauką, o dabar labai rūpinaus per daug nesušlapti. Šitaip priverstas sėdėti namie, aš pristigau maisto. Išdrįsęs du kartus išeiti, vieną dieną nušoviau ožį, o paskutinę dieną, tai buvo 26-toji, radau labai didelį vėžlį, kuris man buvo tikras skanėstas. Savo valgymą aš šitaip sutvarkiau: pusryčiams valgiau saują vynuogių, pietums gabalą ožienos ar vėžlio mėsos, pakeptos, nes, savo didelei nelaimei, neturėjau indo, kuriame galėčiau ką nors išsivirti ar troškinti; vakarienei - du ar tris vėžlio kiaušinius. Kol taip buvau lietaus kalinamas savo būste, aš kasdien dirbau po dvi tris valandas, plėsdamas savo urvą. Taip bekasant vis į vieną šoną, pasirodė anga už aptvaro ar pylimo. Ši anga man tapo durimis, pro kurias įeidavau ir išeidavau. Bet aš labai nesaugiai jaučiausi, laikydamas ją atvirą, nes pirmiau buvau visiškai užsitvėręs, tuo tarpu dabar maniau, kad mane lengvai gali pasiekti bet koks užpuolikas. Vis dėlto neteko pastebėti čia tokių gyvų padarų, kurių reikėtų bijotis, nes didžiausias gyvulys, kokį iki šiol mačiau saloje, buvo ožys. Rugsėjo 30 d. - Šiandien sulaukiau nelaimingųjų mano išlipimo į krantą metinių. Aš suskaičiavau įrėžąs savo stulpe ir pamačiau, kad krante išgyvenau 365 dienas. Visą šį laiką aš nešvenčiau sekmadienių. Kadangi aš neturėjau jokio religinio jausmo, tai greit nustojau žymėti sekmadienius ilgesne įrėžą stulpe ir apskritai sumaišiau savaitės dienas. Bet dabar, suskaičiavęs dienas, pamačiau, kad esu čia išbuvęs ištisus metus. Tad padalinau juos savaitėmis ir kiekvieną septintą dieną atžymėjau kaip sekmadienį. Vis dėlto, baigęs skaičiuoti, pastebėjau, kad praleidau dieną ar dvi. Netrukus pradėjo man stigti rašalo, tad ėmiau taupiau jį vartoti ir teužrašinėjau vien reikšmingiausius savo gyvenimo įvykius. Dabar aš pradėjau suvokti lietingųjų ir sausųjų laikotarpių taisyklingą atsikartojimą. Aš išmokau juos skirti taip, kad galėjau tinkamai jiems pasiruošti. Betgi tas patyrimas brangiai man kainavo; ir tai, ką aš dabar papasakosiu, buvo vienas iš pačių liūdniausių eksperimentų, kokius tik aš padariau. Esu jau pastebėjęs, kad išsiauginau kelias miežių ir ryžių varpas, kurias užtikau taip netikėtai; manau, jog ten iš viso galėjo būti apie trisdešimt ryžių stiebelių ir apie dvidešimt miežių. Tad aš sukasiau savo mediniu kastuvu sklypeli žemės ir, perskyręs jį į dvi dalis, pasėjau savo grūdus; bet juos besėjant, atsitiktinai man dingtelėjo, kad nereikia jų visų iš karto pasėti, nes nežinojau, kada reikia juos sėti. Taigi aš pasėjau apie du trečdalius savo sėklos, palikęs po saują miežių ir ryžių. Vėliau tai buvo man didelė paguoda, kad šitaip pasielgiau, nes nė vienas mano tuo metu pasėtųjų grūdų neišdygo; mat, po to sekė sausieji mėnesiai, žemės neatgaivino lietus, nebuvo drėgmės, kuri galėtų sudaiginti grūdus, ir grūdai neišdygo. Pastebėjęs, kad mano pirmasis pasėlis neišdygo, aš pasiieškojau drėgnesnį žemės sklypelį kitam bandymui: sukasiau žemės sklypelį greta savo naujosios palapinės ir pasėjau likusią savo sėklos dalį vasario mėnesį, truputį prieš pavasario dienos ir nakties susilygi-nimo metą. Šį pasėlį sudrėkino lietingieji kovo ir balandžio mėnesiai, tad jis išaugo labai puikiai ir davė gerą derlių. Bet kadangi man buvo likus tik dalis sėklos ir aš nedrįsau pasėti visko, ką turėjau. tad galų gale tesurinkau nedaug grūdų: visas mano derlius nesiekė daugiau kaip po pusę peko (peck - prilygsta 3 litrams) kiekvienos rūšies javų. Betgi, atlikęs šį bandymą, aš suvokiau visą reikalą ir dabar tiksliai žinojau, kuris metas tinka sėjai, ir kad aš galiu kasmet tikėtis dviejų sėjų ir dviejų derlių. Šiems ja'vams beaugant, aš padariau mažą atradimą, kurs vėliau man buvo naudingas. Kai tik liūtys pasibaigė ir oras pragiedrėjo (tai įvyko maždaug lapkričio mėnesį), aš aplankiau savo vasarnamį, kur, nors ir nebuvau ten kelis mėnesius, radau viską, kaip buvau palikęs. Mano dviguboji tvora buvo ne tik tvirta ir sveika, bet visi kuolai, kuriems ėmiau netoliese augančius medelius, buvo išleidę ilgas atžalas, lygiai kaip išleidžia gluosniai pirmaisiais metais, kai jiems nukertama viršūnė. Nežinojau, kaip vadinasi tie medžiai, iš kurių padariau tuos mietus. Buvau nustebintas, bet ir labai patenkintas, matydamas tuos jaunus medžius beaugančius; aš juos apgenėjau, kad jie augtų lygiai; ir sunku patikėti, kaip gražiai jie sužėlė per trejus metus. Nors aptvaro apskritimas turėjo apie dvidešimt penkis jardus skersmens, visgi medžiai (šitaip, manau, galiu juos dabar vadinti) greitai apgobė visą tą plotą; jie teikė puikų pavėsį per visą sausąjį laikotarpį. Šis dalykas paskatino mane ryžtis prisikirsti daugiau kuolų ir pasidaryti panašią tvorą pusračiu apie mano pylimą - čia turiu galvoje pirmąjį savo būstą, aš sukaliau tuos baslius dviguba eile, maždaug aštuonių jardų atstume nuo pirmosios mano tvoros; jie tuojau ėmė augti ir sudarė pradžioje puikią mano būsto priedangą, o vėliau patarnavo ir jo gynybai, kaip aš savo vietoje apie tai pa- pasakosiu. Dabar pastebėjau, kad metų laikotarpius aplamai galima paskirs- tyti ne į žiemą ir vasarą kaip Europoje, bet į lietingus ir sausus periodus, kurie paprastai būna šitie: Pusė vasario, kovas, pusė balandžio, Pusė balandžio, gegužis, birželis, liepos, pusė rugpiūčio, - lietinga - saulė būna dienos ir nak ties susilyginimo taške ar arti jo. sausa - saulė į šiaurę nuo pusiaujo. Pusė rugpiučio, - lietinga - saulė vėl sugrįžusi. rugsėjas, pusė spalio sausa - saulė į pietus nuo pusiaujo. Pusė spalio, lapkritys, gruodis, sausis, pusė vasario Lietingasis metas kartais užtrukdavo ilgiau ar trumpiau, žiūrint, kokie vėjai pūsdavo, bet aplamai būdavo taip, kaip čia pastebėjau. Po to, kai ant savo kailio patyriau blogąsias lietaus pasekmes, aš pasistengdavau iš anksto apsirūpinti maistu, kad nereikėtų išeidinėti oran; ir per lietinguosius mėnesius aš stengdavaus sėdėti namie. Tuo laiku susiradau sau daug darbo (ir labai tinkamo tokiu metu), nes turėjau progos pasigaminti daug įvairių daiktų, kuriems padaryti reikėjo sunkaus darbo ir didelės ištvermės; ypač aš mėginau įvairiais būdais pasidaryti pintinę, bet visos šakelės, kurias tam tikslui pasirūpinau, buvo tokios trapios, jog niekam netiko. Dabar pasirodė man labai naudinga, kad, dar būdamas berniukas, aš labai mėgdavau užeidinėti pas krepšiadirbius ir pažiūrėti, kaip jie krepšius pina; o kadangi linkau kaip ir visi berniukai mielu noru padėti dirbti ir atidžiai stebėjau, kaip jie tuos daiktus daro, o kartais ir pats padėdavau, tai aš puikiai žinojau, kaip dirbami krepšiai, ir man dabar tetrūko vien medžiagos. Čia man dingtelėjo, kad šakelės medžių, iš kurių iškirtau savo želiančiuosius kuolus, galėtų būti lygiai lanksčios, kaip karklų, gluosnių ir žilvičių šakelės Anglijoje, ir aš ryžausi pabandyti. Tad kitą dieną aš ir nuėjau į vadinamąjį savo vasarnamį, ir prisi-pioviau daug plonų vytelių. Pasirodė, kad jos puikiausiai tiko mano reikalui. Kitą kartą atėjau su kirveliu, pasiruošęs prisikirsti didesnį jų kiekį, nes jų ten buvo didelė daugybė. Visas tas vyteles aš išdžiovinau savo aptvare. Kai jos jau buvo tinkamos vartojimui, nusigabenau jas į savo rūsį ir čia per ateinantį lietingąjį laikmetį aš nusipyniau daug rėkščių ir pintinių, tinkamų žemei ir kitiems daiktams nešioti ar susidėti kam nors. Nors jos išėjo ir nelabai gražios, vis dėlto puikiai tiko mano reikalui. Vėliau aš tiek jų prisigaminau, kad man niekuomet jų nepritrūkdavo. Ypač aš prisidirbau stiprių, gilių pintinių grūdams susipilti, vietoj maišų, numatydamas tą laiką, kai turėsiu didesnį kiekį grūdų. Nugalėjęs šią sunkenybę ir sugaišęs tam reikalui begalę laiko, aš ėmiau svarstyti, kaip čia pašalinus kitus du trūkumus. Neturėjau jokių indų bet kuriems skysčiams laikyti, išskyrus dvi statinaites, kurios buvo beveik pilnos romo, ir kelis stiklinius butelius, vienus paprastus, o kitus keturkampius (tai buvo dideli, apipinti buteliai) - laikyti vandeniui, alkoholiniams gėrimams ir t.t. Neturėjau netgi puodo bet kam išsivirti, išskyrus vieną didelį katilą, kurį išgelbėjau iš laivo ir kuris buvo per didelis tokiam tikslui, kokiam aš jį norėjau pavartoti, - būtent buljonui išsivirti ir gabaliukui mėsos patroškinti. Antras dalykas, kurį labai norėjau turėti, buvo pypkė, bet neišmaniau, kaip ją pasidaryti; vis dėlto galų gale sugalvojau, kuo ją pakeisti. Visą vasarą, t. y. sausąjį metų laikotarpį, aš kaliau antrą eilę mietų aplink senąją savo sodybą ir pyniau pintines. Bet čia atsirado kitas darbas, kurs atėmė man daugiau laiko, negu maniau skirti. Aš jau anksčiau minėjau, kad labai troškau ištirti visą salą ir kad buvau nukeliavęs upeliu aukštyn iki tos vietos, kur pasistačiau savo "vasarnamį" ir iš kur buvo matyti jūra kitoje salos pusele. Dabar aš pasiryžau nukeliauti skersai visą salą iki jūros kranto aname šone. Paėmęs šautu'vą, kirvelį ir šunį, daugiau parako bei šratų negu paprastai, du sausainius ir didelį gniužulą džiovintų vynuogių, leidausi į kelionę. Kai perėjau slėnį, kuriame stovėjo mano namelis, išvydau vakaruose jūrą. Kadangi buvo labai giedra diena, įžiūrėjau ir žemę tolumoje. Ar tai buvo sala, ar žemynas, negalėjau nuspręsti. Bet ji buvo aukštai iškilusi ir plačiai driekėsi iš vakarų į pietvakarius. Mano spėjimu, ji buvo ne arčiau kaip per penkiolika ar dvidešimt lygų. Negalėjau suprasti, kas čia per žemė, ir spėjau, kad čia turinti būti dalis Amerikos, esanti netoli ispanų valdomųjų sričių. Galimas daiktas, kad ten gyvena laukiniai, ir jeigu aš būčiau ten patekęs, būčiau atsidūręs blogesnėje padėtyje, negu kad buvau dabar. Tad aš lioviausi murinėjęs prieš likimą, kuris viską pakreipia į gera.Tuo būdu aš nuraminau savo jausmus ir nustojau kamavęsis bergždžiais troškimais atsidurti ten. Be to, kiek pagalvojęs šiuo klausimu, aš nusprendžiau, kad jei ši žemė yra ispaniškasis krantas, tai aš tikriausiai anksčiau ar vėliau pamatysiu kokį laivą plaukiant ten ar atgal, vienu ar kitu keliu. Jeigu tai ne ispanų žemės, tuo atveju čia būsiąs laukinių gyvenamas pajūris, driekiąsis tarp ispaniškųjų žemių ir Brazilijos, o tie laukiniai tai tikrai patys blogiausieji, nes jie yra kanibalai arba žmogėdros ir nesvyruodami suėda visus, kas tik patenka jiems į rankas. Šitaip samprotaudamas, aš ėjau sau neskubėdamas pirmyn. Pastebėjau, kad tasai salos šonas, kuriuo dabar žengiau, buvo daug malonesnis negu manasis - žavios, lygios pievos ar savanos, papuoštos žole ir gėlėmis, o tarpais gausu puikių miškelių. Mačiau daugybę papūgų, ir man kilo noras bent vieną pasigauti, kad galėčiau ją prisijaukinti ir išmokyti kalbėti su manim. Kiek pavargęs, aš pasigavau jauną papūgą: numušiau ją pagaliu, pakėliau ir nusinešiau namo. Bet praėjo dar keleri metai, kol man pavyko išmokyti ją kalbėti. Galų gale aš įpratinau ją visai laisvai šaukti mane vardu. Bet su tuo susijęs labai įdomus, nors ir nereikšmingas įvykis, apie kurį papasakosiu savo vietoje. Ši kelionė buvo man nepaprastai įdomi. Žemesnėse vietovėse aš užtikau lapių ir kiškių, bent panašių į kiškius žvėrelių. Aš neišdrįsau valgyti jų mėsos, nors ir nušoviau keletą. Bet man nebuvo ir reikalo, nes mėsos turėjau pakankamai, ir tai labai geros mėsos, ypač šių trijų rūšių - būtent ožkienos, balandžių ir vėžlių ar želvių; jei prie to pridėdavau dar savo vynuoges, tai nė Lidenholo turgus Londone nebūtų galėjęs patiekti geresnių davinių į stalą negu aš, jeigu atsižvelgsime į aplinkybes. Ir nors mano padėtis buvo pakankamai apverktina, visgi aš turėjau rimtą priežastį būti dėkingas likimui, nes man neteko kęsti bado, maisto turėjau labai daug, net ir skanėstų. Šioje kelionėje niekad nenužygiuodavau daugiau kaip apie dvi mylias per dieną tiesiu keliu. Bet aš tiek sukiojaus šen bei ten, ieškodamas įvairių atradimų, kad visuomet sugrįždavau gerokai pavargęs į vietą, kurioje ryždavaus praleisti naktį; o tada aš arba ilsėdavaus medyje, arba apsitverdavau eile į žemę stačiai susmeigt kuolų nuo vieno medžio iki kito ar kaip kitaip, kad joks plėšrus žvėris negalėtų manęs pasiekti, pirma nepažadinęs. Atėjęs i pajūrį, galutinai įsitikinau, kad aš esu įsikūręs blogiausioje salos dalyje. Mat čia pakrantė iš tiesų buvo sėte nusėta vėžliais, tuo tarpu savojoje pusėje užtikau vos tris per pusantrų metų. Čia taipogi buvo begalė įvairiausių paukščių, tarp kitko, ir pingvinų; vieni jų buvo man jau matyti, o kiti ne. Daugelio jų mėsa buvo labai skani. Būčiau galėjęs prišaudyti jų kiek tinkamas, bet aš labai taupiau savo paraką ir šratus: man labiau apsimokėjo nusišauti ožką, nes tada ilgesniam laikui užtenka mėsos. Nors čia ir buvo daug ožkų - daugiau, negu mano salos pusėje - vis dėlto aš daug sunkiau tegalėjau prie jų prisėlinti, nes kraštas buvo lygus ir lėkštas, ir jos pamatydavo mane daug greičiau, negu kada aš būdavau ant kalvų. Prisipažįstu, ši salos dalis buvo daug malonesnė, negu manoji, bet vis dėlto aš nė kiek nebuvau linkęs čion kraustytis. Išgyvenęs savo lizde apie pusantrų metų, aš pripratau prie jo; čiagi aš jaučiausi lyg svetur, ir mane traukė namo. Nukeliavęs pajūriu į rytus apie dvylika mylių, įsmeigiau krante didelį baslį vietai atžymėti ir nusprendžiau šį kartą grįžti atgal, o kitą kartą atlikti kelionę priešinguoju salos šonu, į rytus nuo mano buveinės ir toliau aplinkui, iki pasieksiu įsmeigtąjį kuolą. Bet apie tai savo vietoje. Grįždamas atgal, pasirinkau kitą kelią, manydamas, kad man taip lengva bus žvilgsniu apmesti visą salą, jog negaliu pamesti kelio į savo pirmąjį būstą. Bet pasirodė, kad aš apsirikau, nes, paėjėjęs dvi ar tris mylias, aš pastebėjau, kad leidžiuosi į labai didelį slėnį. Tas slėnys taip buvo apsuptas kalvų, o kalvos taip buvo apaugusios miškais, kad aš tik iš saulės tegalėjau nustatyti kryptį, kur man reikia eiti. Mano nelaimei atsitiko, kad tris ar keturias dienas buvo labai ūkanota, kol aš klaidžiojau po tą slėnį. Negalėdamas matyti saulės, aš klajojau labai blogai nusiteikęs ir pagaliau buvau priverstas susirasti kelią į jūros krantą, susiieškoti savo kuolą ir grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atėjau. Aš ėjau dažnai sustodamas pasilsėti, nes buvo itin karšta, o mano šautuvas, šaudmenys, kirvelis ir kiti daiktai sunkiai svėrė. Šioje kelionėje mano šuo užklupo jauną ožiuką ir pačiupo jį, o aš pribėgau, pagriebiau jį ir išgelbėjau gyvą nuo šuns. Labai norėjau parsivesti ji namo. Aš dažnai svarstydavau, ar nebūtų įmanoma įsigyti vieną ar porą ožiukų ir išsiauginti prijaukintų ožkų kaimene, kuri man patiektu mėsos, kai išsibaigs visa mano parako ir šratu atsarga. Padariau apikaklę tam mažam sutvėrimėliui ir virvele, kurią buvau pasigaminęs iš lyno ir visuomet su savim nešiojausi, aš nusivedžiau jį ir vargais negalais pasiekiau savo vasarnamį. Ten aš jį uždariau ir palikau, nes labai nekantravau ko greičiau grįžti į namus, iš kur buvau išvykęs daugiau kaip prieš mėnesį. Negaliu apsakyti, kaip man buvo malonu sugrįžti į savo gūžtą ir atsigulti savo hamake. Ši nedidelė kelionė, kurioje neturėjau pastovios vietos apsistoti, nė pastogės, buvo man tokia nemaloni, kad, palyginus su tuo, mano nuosavi namai, kaip juos vadinau, atrodė man puiki sodyba. Viskas apie mane atrodė čia taip patogu jog pasiryžau niekuomet daugiau nesitraukti toli nuo namų, kol man bus lemta saloje gyventi. Pasilsėjau čia savaite, norėdamas atsigauti ir sustiprėti po savo ilgosios kelionės. Daug laiko sugaišau, kol padariau narvelį savo papūgai. Mano papūga pasidarė visiškai jauki ir gerai su manim susipažino. Tada pradėjau galvoti apie vargšą ožiuką, kurį buvau uždaręs savo apskritajame aptvarėly. Pasiryžau nueiti ir jį į namus parsivesti arba duoti jam kiek maisto. Tad aš nudrožiau ir radiau jį, kur buvau palikęs - iš tiesų jis negalėjo ištrūkti, - bet. pamačiau, kad jis vos nenugaišęs dėl maisto trūkumo. Nuėjau ir prikirtau medžių šakų ir krūmokšnių, kokių galėjau rasti, ir numečiau jam. Pašėręs pririšau taip, kaip tai buvau padaręs anksčiau, ir nusi-vedžiau. Tačiau išbadėjęs gyvulėlis pasidarė toks jaukus, jog man nebuvo reikalo vesti ji prisirišus: jis sekė paskui mane kaip šuo. Kadangi aš jį nuolat maitinau, jis pasidarė toks meilus ir jaukus, kad nuo to laiko niekados nuo manęs nesitraukė. Dabar jau prasidėjo lietingasis rudens dienos ir nakties susilygi-nimo laikotarpis, ir aš vėl iškilmingai atšvenčiau rugsėjo 30-tąją, nes tai buvo antrosios mano buvimo toje saloje metinės. Dabar jau buvau praleidęs čia dvejus metus ir nebeturėjau jokių vilčių išsivaduoti. Aš dėkingas buvau likimui, kad šioje vienumoje esu laimingesnis, negu kad būčiau visuomenėje ir turėčiau visus pasaulio malonumus. Kaip tik dabar aš pradėjau aiškiai justi, kiek daug laimingesnis buvo mano dabartinis gyvenimas su visomis vargingomis jo aplinkybėmis, negu nedoras, prakeiktas ir bjaurus gyvenimas, kurį aš gyvenau praeityje. Dabar pakito mano skausmai ir džiaugsmai, pakito net mano troškimai, mano polinkiai įgijo kitą skonį ir mano malonumai pasidarė visai skirtingi nuo tų, kuriuos turėjau, kai tik čia atvykau, ir netgi nuo tų, kuriais džiaugiaus per praėjusius dvejus metus. Pirmiau, kai aš vaikštinėdavau ar tai medžiodamas, ar apžiūrinėdamas kraštą, dažnai staiga imdavau graužtis dėl savo būklės, ir mano širdis apmirdavo, kai pagalvodavau, jog esu kalinys, amžinai vandenyno uždarytas negyvenamojoje dykumoje, tarp miškų, kalnų ir dykumų, be vilties iš čia išsigelbėti. Kartais tokios niūrios mintys apimdavo mane, kad aš laužydavau rankas ir verkdavau kaip mažas vaikas. Kartais, metęs darbą, atsisėsdavau, imdavau dūsauti ir valandą ar dvi laikydavau akis į žemę įbedęs. Ir šitokia nuotaika būdavo man skausmingiausia, nes jei aš galėdavau išlieti ašaromis, ką jusdavau širdy, tai skausmas man palengvėdavo. Tad šitokiu būdu ir šitaip nusiteikęs aš pradėjau savo trečiuosius metus. Ir nors aš nevarginsiu skaitytojo tokia smulkia antrųjų metų darbų apyskaita kaip pirmųjų, bet aplamai noriu pastebėti, kad aš retai kada būdavau be darbo. Aš tiksliai buvau nusistatęs savo dienotvarkę ir būtent šitokią: mano žygiai su šautuvu maisto pasiieškoti, kam paprastai sugaišdavau tris valandas kiekvieną rytą, jei tik nelydavo; antra - tvarkymas, džiovinimas, konservavimas ir virimas to, ką aš nušaudavau ar sugaudavau. Šie reikalai užimdavo didesnę dalį dienos. Čia turiu pažymėti, kad nuo vidurdienio, kai saulė būdavo zenite, užstodavo tokia kaitra, kad būdavo neįmanoma net pajudėti. Taigi darbui belikdavo maždaug keturios valandos vakare. Kartais aš sukeisdavau savo medžioklės ir darbo valandas ir dirbdavau iš ryto, o eidavau su šautuvu į laukus vakare. Dirbti man buvo nepaprastai sunku ir gaišu, nes man trūko įrankių, trūko pagalbininkų, trūko įgudimo. Pavyzdžiui, aš ištisas keturiasdešimt dvi dienas dirbau lentą ilgai lentynai, kurios man reikėjo rūsyje, o tuo tarpu du lentų piovėjai su savo įrankiais ir ožiu išpiau-tų šešias tokias lentas per pusdienį. Man teko šitaip dirbti: reikėjo nusikirsti didelį medį, nes mano lenta turėjo būti plati. Šį medį kirtau tris dienas, o dar dvi genėjau šakas ir paverčiau jį ilgu rąstu. Neapsakomai daug tašydamas, aš atskėliau tiek skiedrų iš abiejų šonų, kad pagaliau jis pasidarė tiek lengvas, jog įstengiau jį pajudinti; tada apverčiau jį ir nulyginau vieną šoną nuo vieno galo iki kito, kol pasidarė plokščias kaip lenta; tada apverčiau ir piaustinėjau antrą pusę, iki lenta liko kokių trijų inčų storio ir lygi iš abiejų pusių. Skaitytojas gali suprasti, kaip nuvargdavo mano rankos šitaip bedirbant; bet darbas ir kantrybė padėjo man įveikti tai ir daugelį kitų dalykų. Šį įvykį atskirai pažymiu, tik norėdamas parodyti, kodėl tiek daug laiko reikėjo sugaišti tokiam mažam darbui - būtent, kad tai, kas visai lengva padaryti, turint įrankius, reikalavo labai sunkaus darbo ir nepaprastai daug laiko, kai turėjau tai atlikti vien rankomis. Bet, nežiūrint to, kantrumu ir darbu aš įveikiau daugelį kliūčių ir įstengiau pasigaminti viską, ko reikalavo aplinkybės. Lapkričio ir gruodžio mėnesiais aš laukiau savo miežių ir ryžių derliaus. Užsėtasis sklypas buvo nedidelis, nes, kaip esu sakęs, dėl kaitros man prapuolė visas pirmųjų metų derlius, ir abiejų rūšių sėklos turėjau ne daugiau kaip po pusę peko. Šį kartą mano derlius žadėjo būti labai geras. Bet staiga pastebėjau, kad man gresia pavojus vėl jo netekti, nes javus naikina įvairūs priešai, nuo kurių sunku apsisaugoti. Visų pirma tai buvo ožkos ir laukiniai žvėreliai, mano pavadinti kiškiais, kurie, pajutę diegų saldumą, tupinėjo tarp jų dieną naktį ir nugrauždavo želmenis taip trumpai, kad jie negalėjo spėti išleisti stiebų. Nuo jų aš nemačiau kitos priemonės, kaip tik aptverti sklypą tvora. Gerokai privargau, kol tat padariau, juo labiau, kad reikėjo skubėti. Bet kadangi mano javų laukas buvo labai mažas, tai aš jį puikiausiai aptveriau maždaug per tris savaites. Dieną aš baidžiau tuos žvėrelius šūviais (nušoviau jų keletą), o nakčiai pririšdavau prie tvoros šunį, kuris lodavo kiaurą naktį. Tad netrukus priešai apleido tą vietą, ir javai puikiai išaugo, išbu- jojo ir ėmė greitai nokti. Bet kaip žvėreliai kenkė man, kol dar javai žaliavo, taip dabar paukščiai grėsė viską sunaikinti, kai jau išplaukė varpos. Kartą nuėjęs pasižiūrėti, kaip javai auga, pamačiau, kad aplink mano sklypą sukinėjasi pulkai įvairių paukščių, kurie tik ir laukia, kada aš pasitrauksiu. Aš tučtuojau pykštelėjau į juos, nes visuomet turėdavau su savim šautuvą. Vos tik iššoviau, tuoj tiesiai iš pačių javų, pakilo ištisas debesėlis paukščių, kurių visai nebuvau pastebėjęs. Ne juokais tuo susirūpinau, nes numačiau, jog per keletą dienų jie sunaikins visas mano viltis - aš turėsiu mirti badu ir niekad negalėsiu susilaukti jokio derliaus. Nežinojau kas man dabar daryti. Visgi aš pasiryžau ginti savo javus, nors man reiktų dieną naktį juos saugoti. Visų pirma aš įbridau į juos, norėdamas pažiūrėti, kokie nuostoliai buvo ligi šiol padaryti. Pamačiau, kad jau daug sugadinta, bet kadangi grūdai dar buvo visai žali, nuostolis nebūtų toks žymus, kad tik pasisektų išsaugoti tai, kas dar liko. Aš užsitaisiau šautuvą ir apsimečiau einąs šalin (pastebėjau vagišius, betupinčius medžiuose aplink mane ir belaukiančius, kad. aš pasitraukčiau). Ir iš tiesų, vos tik aš kiek paėjėjau ir dingau jiems iš akių, jie pradėjo vėl vienas po kito leistis į javus. Mane tai tiek supykdė, kad aš netekau kantrybės ir nelaukiau, kol daugiau jų atskris. Aš žinojau, kad kiekvienas grūdas, kurį jie dabar sulesa, reikš man, galima sakyti peko dydžio kepalą ateityje. Priėjės prie tvoros, aš vėl iššoviau ir nudėjau tris paukščius. To man. kaip tik ir reikėjo. Aš paėmiau juos ir pasielgiau su jais, kaip Anglijoj elgiamasi su nepataisomais vagimis: pakoriau juos kitiems pagąsdinti. Beveik neįmanoma aprašyti, kaip nuostabiai paveikė ši priemonė: paukščiai ne tik nebepuldavo javų, bet vengė netgi rodytis toje salos dalyje, bent aš niekad jų nemačiau per visą tą laiką, kol ten kybojo ant įsmaigo mano baidyklės. Lengva įsivaizduoti, kaip aš tuo džiaugiaus. Gruodžio mėnesio pabaigoj - tai metas, kada nuimamas antrasis derlius - aš nusikirtau savo javus. Man labai .trūko tam reikalui dalgio arba. pjautuvo. Kaip bemokėdamas aš pasidariau panašų įrankį iš vieno plačiųjų kardų arba stulgių, kurį buvau pasiėmęs iš laivo tarp kitų ginklų. Bet kadangi pirmasis mano derlius buvo negausus, jį nesunku buvo suvalyti. Turiu pastebėti, kad derliu aš suvaliau savotiškai: nupioviau vien varpas ir jas nusinešiau didelėje pintinėje, kurią buvau nusipynes, o paskiau sutryniau delnais. Užbaigęs šį darbą, pamačiau, kad iš pusės peko sėklos turiu dabar beveik du bušelius (apie 36 litrus) ryžių ir daugiau kaip pustrečio bušelio miežių - reikia pažymėti, kad taip tik spėjau, nes tuo laiku neturėjau jokiojsaiko. Visgi šitai buvo man didelis padrąsinimas: turėjau vilti, kad ilgainiui galėsiu apsirūpinti duona. Bet čia aš vėl susidūriau su sunkumais. Kaip sumalti grūdus arba paversti juos miltais? Kaip nusijoi.i miltus? Kaip pasigaminti iš jų tešlos? Kaip pagaliau iš tešlos išsikepti duonos? To visko aš nemokėjau. Veikiamas šių kliūčių ir trokšdamas turėti ko didesnę grūdų atsarga, aš pasiryžau visai neliesti šių grūdų, bet pasilikti juos sėklai, kad ilgainiui galėčiau turėti šių grūdų pakankamai ir apsirūpinti duona. Visas savo mintis ir visas darbo valandas paskyriau šiam didžiajam tikslui. Teisingai galima pasakyti, kad dabar aš dirbau savo duonai. Šiek tiek nuostabu, ir aš manau, kad nedaug žmonių pagalvoja apie tai, kiek reikia atlikti įvairių smulkių darbų, kol pasigamini paprasčiausią mūsų mitybos dalyką - duoną. Gyvendamas visiškai laukinėje būklėje, šį dalyką kasdien aš jutau vis ryškiau ir ryškiau, net po to, kai gavau pirmąją saują miežių ir ryžių, taip netikėtai išdygusių ties mano namais. Visų pirma aš neturėjau plūgo žemei išarti, nė kastuvo jai sukasti. Na, šią pastarąją kliūtį aš įveikiau, pasidaręs medinį kastuvą, kaip esu tai pažymėjęs aukščiau. Koks įrankis, toks ir darbas! Tą kastuvą aš dariau daug dienų, bet kadangi jis buvo neapkaustytas geležim, tai greit susidėvėjo. Be to, ir dirbti su juo buvo sunkiau, ir pats sukasimas išeidavo blogesnis. Tačiau aš nekreipiau į tai dėmesio ir kantriai dirbau. Pasėjęs javus, neturėjau akėčių. Teko vietoj akėčių valkioti po dirvą sunkią šaką, kuri ne tiek akėjo, kiek draskė žemės paviršių. O kiek įvairiausių darbų man teko nuveikti, kol augo ir noko mano javai. Reikėjo juos aptverti, saugoti, paskui nukirsti, išdžiovinti ir parsigabenti namo, iškulti (t. y. trinti varpas rankom, kad atsiskirtų pelai nuo grūdų). Toliau man trūko malūno grūdams sumalti, sietų miltams nusijoti, mielių ir druskos tešlai užminkyti ir krosnies duonai iškepti. Ir visgi aš apsiėjau be visų šitų dalykų, kaip tai pamatys skaitytojas. Turėti duonos man buvo neįkainojama dovana ir malonumas. Dėl visų tų trūkumų mano darbas buvo sunkus ir nuobodus, bet juk nebuvo kitos išeities. Pagal savo dienotvarkę šiems darbams kasdien skyriau po keletą valandų. O kadangi aš pasiryžau nevartoti grūdų duonai, kol turėsiu didesnę jų atsargą, tai per sekančius šešis mėnesius aš, įtempęs visas pastangas ir savo sumanumą, dariausi įrankius, reikalingus pasigaminti duonai. Bet iš pradžių reikėjo paruošti sėjai didesnį sklypą žemės, nes dabar turėjau sėklų, kuriomis galėjau užsėti daugiau kaip akrą (akras - maždaug pusė hektaro). Pirmiausia pasidariau kastuvą, kuriam sugaišau apie savaitę. Tasai kastuvas iš tiesų gana liūdnai atrodė, buvo labai sunkus, ir juo dirbant reikėjo dvigubai daugiau vargti. Bet aš visa tai įveikiau ir užsėjau du didelius, lygius žemės sklypus netoli namų, aptveriau juos strikuoliais iš to medžio, kuris taip lengvai prigyja. Tad aš žinojau, kad po metų laiko turėsiu gyvatvorę, kurią mažai tereikės taisyti. Šis darbas buvo ne visai menkas, ir jam sugaišau ne mažiau kaip tris mėnesius, nes tuo laikotarpiu dažniausiai lydavo, ir aš negalėdavau išeiti laukan. Kai lydavo, ir aš, negalėdamas išeiti, dirbdavau viduje, stengda vausi sudaryti sau pramogą su papūga ir šnekindavau ją. Greitai ji jau žinojo savo vardą, o vėliau išmoko ir gana garsiai ištarti jį, "Poli" - tai buvo pirmas žodis, kurį išgirdau šioje saloje, taip sakant, iš svetimų lūpų. Sis dalykas tačiau nebuvo mario tikrasis darbas, o tik šiaip laiko paįvairinimas bedirbant. Mat, dabar, kaip esu sakęs, turėjau didelį uždavinį: ilgą laiką galvojau, kaip čia vienaip ar kitaip pasigaminus molinių puodų. Man jie buvo iš tiesų labai reikalingi, bet aš vis nežinojau, kuriuo būdu jų pasidaryti. Aš neabejojau, kad jei tik susirasčiau tinkamo molio, įstengčiau nulipdyti šiokį tokį puodą. Kadangi čia labai karštas klimatas, tai išdeginčiau jį saulėje. Tad aš pasiryžau nulipdyti keletą didelių puodų, kuriuose galima būtų laikyti grūdus, miltus ir t.t. Skaitytojas, tur būt, imtų manęs gailėtis ar greičiau juoktis iš manęs, jei papasakočiau, kaip nevykusiai aš užminkiau molio tešlą; kokius keistus, gremėzdiškus, biaurius indus aš nulipdžiau; kiek daug jų sutrupėjo ir kiek daug suskilo, nes molis nebuvo pakankamai elastiškas; kiek daug jų susprogo nuo saulės, nes juos perdaug skubiai pastačiau saulėje; ir kiek daug subyrėjo į gabalus, prisilietus prie jų rankomis, tiek prieš, tiek ir po džiovinimo. Gana pasakius, kad po dviejų mėnesių nenuilstamo darbo, kai aš pagaliau suradau tinkamo molio, parsinešiau jo namo ir ėmiau dirbti, man išėjo tik du biaurūs moliniai indai. Kai mano puodai gerai išdžiūvo ir sukietėjo saulėje, aš juos labai atsargiai pakėliau ir įstačiau i dvi dideles karklų pintines, kurias tam reikalui buvau nupynęs. Tarpus tarp puodų ir pintinių prikim-šau miežinių ir ryžinių šiaudų. Kad. tie puodai neatidrėktų, ketinau juose laikyti sausus grūdus, o gal ir miltus, kai jų turėsiu. Nors mano stambieji moliniai gaminiai išėjo nevykę, bet užtat žymiai geriau nusisekė smulkieji indai: apskriti puodukai, plokščios lėkštės, ąsotėliai ir dubenėliai ir panašūs daikteliai: saulės kaitra visus juos pakankamai kietai išdegdavo. Bet svarbiausias mano tikslas vis dar buvo nepasiektas: man reikėjo puodo, kuris nepraleistų skysčio ir atlaikytų ugnį, o tam reikalui nė vienas šių indų netiko. Bet štai vieną kartą sukūriau gana didelę ugnį mėsai kepti. Kai mėsa iškepė, norėjau užgesinti ją ir tarp žarijų radau vieno mano sudužusio molinio indo šukę, ugnyje taip kietai išdegusią kaip akmuo ir tokia raudoną kaip plyta. Tai pamatęs, maloniai nustebau ir tariau sau, kad jeigu šukė taip sukietėjo ugnyje, tai tikriausiai ir šiuos mano indus galima išdegti ugnyje. Tai mane privertė pasvarstyti, kokiu būdu aš galėčiau išdegti ugnyje keletą puodų. Aš neturėjau nuovokos apie krosnį, kokią naudoja puodininkai puodams degti arba jiems švinu išglaistyti, nors ir turėjau tam reikalui švino. Aš paėmiau tris didelius ąsočius ir du ar tris puodus, sudėjau juos vieną ant kito ir apkroviau iš visų pusių malkomis, o po apačia irgi padėjau gerą kauburį malkų. Aš dėjau į ugnį iš viršaus ir iš šonų vis naujo kuro, kol pamačiau, kad viduje esantieji puodai raudonai įkaitę ir anaiptol nesuskilę. Palikau juos pastovėti ugnyje dar penkias ar šešias valandas. Pamačiau, kad vienas jų, nors ir nesuskilo, bet pradeda tirpti. Mat, smėlis, kuris buvo sumaišytas su moliu, tirpo nuo didžiulės kaitros ir būtų pavirtęs stiklu, jei būčiau ir toliau tokią kaitrą palaikes. Tad aš palaipsniui mažinau ugnį, kol puodų raudonoji spalva pradėjo blykšti. Aš sėdėjau prie jų visą naktį, kad ugnis visai neišgestų, ir iš ryto turėjau tris labai gerus - nenoriu sakyti, gražius - ąsočius ir du kitus molinius puodus, taip kietai išdegusius, kad geriau negalima ir norėti, o vienas jų buvo puikiai nužvilgintas sutirpusio smėlio. Nėra reikalo sakyti, kad po šio bandymo man nebetrūko jokių molinių indų. Bet čia turiu pažymėti, kad jų forma buvo labai netaisyklinga. Netenka tuo stebėtis. Juk aš lipdžiau juos tokiu būdu, kaip vaikas lipdo iš purvo riestainius arba kaip kepa pyragus moterys, nemokančios tešlos užminkyti. Niekas niekuomet taip nesidžiaugė tokiu menku dalyku kaip aš, pamatęs, jog padariau molinį indą, atsparų ugniai. Vos turėjau kantrybės palaukti, kol jie atšalo. Tuoj pastačiau vieną jų su vandeniu ant ugnies, norėdamas išsivirti mėsos, kas man puikiai pavyko. Iš gabalo ožkienos aš išsiviriau labai gero buljono, nors man trūko avižinių miltų ir kitokių priedų, kad jis išeitų dar geresnis. Tolimesnis mano rūpestis buvo pasidaryti akmeninį grūstuvą, kuriame galėčiau sutrinti ar sugrūsti kiek grūdų, nes apie tokį sudėtingą meno kūrinį kaip malūnas nebuvo ko ir galvoti, turint tik porą rankų. Norėdamas šį trūkumą užpildyti, aš nežinojau, ko griebtis. Akmenskaldžio darbas buvo man taip pat svetimas, kaip ir visi kiti amatai. Be to, aš neturėjau tam reikalui įrankių. Daugelį dienų, praleidau, ieškodamas stambaus akmens, pakankamai didelio, kad jame būtų galima padaryti duburį ir paversti jį piesta. Radau tik vientisą uolą, kuriai atkirsti neturėjau įrankių. Be to, šioje saloje uolos nebuvo pakankamai kietos. Visos jos buvo iš smėlėto, trapaus akmens, kuris neišlaikytų sunkaus grūdiklio spaudimo ir kuriame, betrinant grūdus, atsirastų smėlio. Tad, .sugaišęs gerokai laiko, beieškodamas akmens, atsižadėjau piestos ir ryžaus pasiieškoti kieto medžio. Jį radau daug lengviau. Išsirinkęs vieną stuobrį, tokį dideli, kad vos begalėjau jį pajudinti, aš visų pirma aptašiau jį kirviu. Paskiau išdeginau jame įdubimą, kaip Brazilijos indėnai, darydami savo luotelius. Po to nutašiau didelį, sunkų grūdiklį iš geležinio medžio. Visa tai atidėjau ligi būsimojo derliaus, kada aš tikėjaus sumalti arba, teisingiau sakant, sugrūsti dalį savo grūdų į miltus ir išsikepti iš jų duonos. Toliau daug vargo man sudarė, kol pasidariau rėtį ar sietą miltams nusijoti ir jiems atskirti nuo sėlenų ir pelų. Be tų dalykų aš negalėjau pasigaminti duonos. Tai buvo labai sunkus darbas: neturėjau tam reikalui tinklo ar retos drobės, pro kurią galima prasijoti miltus. Ilgus mėnesius iš tiesų nežinojau, kas man daryti. Baltinių man beliko vieni tik skudurai. Turėjau ožkų plaukų, bet nežinojau, kaip juos verpti ar austi. O jeigu ir žinočiau, neturėjau tam darbui reikiamų įrankių. Pagaliau prisiminiau, jog tarp išgelbėtų iš laivo jūrininkų drabužių būta kelių perkelinių skarelių kaklui apvynioti. Iš kelių tų skarelių pasidariau tris mažus, bet visai tinkamus rėčius. Jie man tarnavo kelerius metus. Dabar reikėjo pagalvoti, kaip aš kepsiu duoną, kai turėsiu grūdų. Visų pirma, aš neturėjau mielių. Kadangi nežinojau, kuo jas pakeisti, tad lioviausi dėl to laužęs sau galvą. Bet su krosnimi iš tiesų turėjau daug vargo. Pagaliau ir čia radau išeitį; pasigaminau keletą labai plačių, bet negiliu molinių indų; jie turėjo apie dvi pėdas skersmens, bet buvo ne gilesni kaip devynių inčų. Šiuos indus aš išdeginau ugnyje, kaip tai buvau padaręs su kitais, ir atidėjau į šalį. Kai norėjau kepti, susikūriau didelę ugnį savo ugniakure, kurį buvau išgrindęs keliomis ketvirtainėmis (jeigu tik galima jas vadinti ketvirtainėmis), mano paties pasigamintomis plytomis. Kai jau malkos sudegė ir pavirto žarijomis, aš jas išžarsčiau po ugniakurą, ir taip palikau, kol mano židinys įkaito. Tada nužėriau visas žarijas į šalį ir sudėjau savo duonos kepalus, o iš viršaus apdengiau juos moliniu dubeniu ir apžėriau tą dubenį žarijomis. Mano miežiniai kepalai iškepė puikiai, kaip geriausioje pasaulio krosnyje. Netrukus išmokau kepti paplotėlius iš ryžių ir pudingus ir tapau tikru kepėju. Nekepiau tik kimštinių pyragų, nes neturėjau ko į juos kimšti, išskyrus paukštieną ir ožkieną. Nėra ko stebėtis, kad šie darbai užėmė bevelk visus trečiuosius mano gyvenimo metus saloje, nes reikia pastebėti, kad protarpiais tarp šių darbų aš turėjau savo naują derlių suvalyti ir kitus laukų darbus nudirbti. Aš nuskabiau savo javams varpas, kai jos nunoko, sukroviau jas didelėse pintinėse ir parnešiau namo. Jos gulėjo ten tol, kol susiradau laiko joms ištrinti. Kulti aš negalėjau, nes neturėjau nei klojimo, nei spragilo. Didėjant mano grūdų atsargai, man prireikė ir talpesnės klėties. Dabar turėjau apie dvidešimtį bušelių miežių, o ryžių tiek pat ar daugiau. Taigi dabar pradėjau juos laisvai vartoti, nes mano sausainiai jau seniai buvo pasibaigę. Be to, aš apskaičiavau, kiek man reikia grūdų visiems metams, ir pasiryžau sėti tik kartą per metus. Pasirodė, kad keturiasdešimt bušelių miežių ir ryžių man pilnai pakanka per metus. Tad aš ryžaus kasmet sėti tik tiek javų, kiek buvau pasėjęs paskutinį kartą, tikėdamasis, kad tokio kiekio pilnai pakaks apsirūpinti duona ir kitkuo. Bedirbdamas aš nuolat prisimindavau žemę, kurią buvau matęs anoje salos pusėje, ir man kildavo slapti troškimai nusidanginti ten, nes vaizdavausi, kad ten yra gyvenamas. kraštas, ir turėjau vilčių kaip nors ištrūkti iš čia. Bet aš nepagalvodavau apie tai, kokie pavojai man gresia. Aš manydavau, kad galiu patekti i rankas laukiniams ir gal tokiems, kurie blogesni už Afrikos liūtus ir tigrus. O jeigu aš kartą patekčiau jiems i nagus, tikriausiai mane jie nužudytų, o gal net suėsiu: mat, buvau girdėjęs, kad Karibų pakrančių gyventojai esą kanibalai arba žmogėdros, ir pagal geografini ploti žinojau, jog esu netoli tų krantų. Jeigu jie ir nebūtų žmogėdros, tai vis dėlto jie galėtų nužudyti mane kaip ir daugelį europiečių, kurie patekdavo jiems į nagus, net kai jų būdavo dešimt ar dvidešimt drauge. Juo blogiau būtų man, kuris tebuvau vienas ir menkai tegalėjau prieš juos spirtis. Apie visus tuos dalykus, sakau, turėjau gerai pagalvoti ir ne kartą juos vėliau svarsčiau, bet tada aš nebijojau nieko: mano galvoje nuolat sukosi mintis, kaip patekti į aną tolimą krantą. Štai kada aš pasigedau savo berniuko Ksuri ir ilgosios valties su bure, kuria buvau nuplaukęs daugiau kaip tūkstantį mylių Afrikos pakraščiais! Bet tuščias dalykas apgailestauti. Aš nusprendžiau nueiti ir apžiūrėti mūsų laivo valtį" kuri, kaip sakiau, buvo audros nublokšta toli į krantą, kai mes pirmą kartą ja išplaukėm. Ji gulėjo ne visai pirmykštėje vietoje: vėjo ir bangų ji buvo apversta dugnu aukštyn ties stačia, smėlėta pakrante, ir aplink ją nebebuvo vandens. Jei aš būčiau turėjęs žmonių, kurie ją sutaisytų ir nuleistu i vandenį, ta valtis dar būtų buvusi visai tinkama, ir aš būčiau galėjęs ja gana lengvai nuplaukti atgal į Braziliją. Bet tam per maža buvo dviejų rankų. Aš nenumačiau, kad išjudinti šią valtį man yra toks pat nepakeliamas uždavinys kaip pajudinti visą sala. Visgi aš nuėjau i mišką ir prisikirtau karčių, ir nusigabenau visa tai prie valties. Aš guodžiau save mintimi, kad jei tik įstengsiu valtį atversti, man lengva bus pataisyti jos sužalojimus, ir ji bus labai puiki valtis, ir aš lengvai galėsiu išplaukti į jūrą. Iš tiesų, aš netaupiau savo jėgų šiam bergždžiam darbui, sugaišęs apie tris ar keturias savaites. Pagaliau, pamatęs, kad mano silpnomis jėgomis neįmanoma ją apversti, aš ėmiau kasti po ja smėlį, stengdamasis su karčių pagalba padaryti taip, kad ji pati krisdama apsiverktų. Bet visos mano pastangos man nepavyko, ir aš buvau priverstas šį darbą mesti. Vis dėlto mano troškimas patekti į žemyną dėl šios nesėkmės greičiau sustiprėjo negu susilpnėjo. Šis dalykas ilgainiui įžiebė man mintį pasigaminti luotelį arba pergą, tokį, kokį šių sričių čiabuviai netgi be įrankių pasidaro iš storo medžio kamieno. Aš maniau, kad tai ne tik įmanoma, bet ir lengva, ir nepaprastai džiuginau save mintimis apie tai, kad tokį luotelį pasidarysiu, ypačiai turėdamas tam reikalui daug patogesnių priemonių negu negrai ar indėnai, bet aš neatkreipiau dėmesio į ypatingas sunkenybes, kurios man labiau kliudė negu indėnams, būtent: kaip nustumti luotą į vandenį, kai jis bus padarytas. O tai man buvo daug sunkiau įveikiama kliūtis, negu įrankių trūkumas jiems. Sakysim, aš susirasiu miške didelį medį, su dideliu vargu jį nukirsiu, savo įrankiais nukaposiu ir aptašysiu jį luoto pavidalo, o vidų išduobsiu arba išdeginsiu, žodžiu, paversiu tą medžio stuobrį tikra valtimi. Kas man iš to, jeigu aš negalėčiau nustumti savo valties į vandenį ir turėčiau palikti ją miške? Žinoma, jeigu aš bent kiek būčiau pamąstęs apie savo padėtį, imdamasis daryti valtį, būčiau turėjęs tučtuojau pasvarstyti apie tai, kaip aš nuleisiu ją į jūrą. Bet aš taip degiau troškimu keliauti per jūrą, kad visiškai nė karto nepagalvojau, kaip nukelsiu valtį nuo sausumos, nors man daug lengviau buvo nuplaukti jūromis keturiasdešimt penkias mylias, negu nutempti ją žeme keturiasdešimt penkis sieksnius, kurie skyrė ją nuo vandens. Aš puoliaus dirbti tą valtį kaip kvailys, didžiausias kvailys, kokiu tik kada buvo žmogus, turįs sveiką protą. Džiaugiausi savo sumanymu, nepagalvodamas, ar pajėgsiu jį įvykdyti. Negalima sakyti, kad valties nuleidimo sunkumas nebūtų man dažnai atėjęs į galvą, bet aš save kiekvienusyk padrąsindavau šitokiu kvailu atsakymu: "Na, pirmiausia padarykime luotą, o kai jis bus baigtas, esu tikras, kad rasiu vieną ar kitą būdą jį nuleisti j vandenį." Tai buvo labai neprotingas elgesys, bet mano įkaitusi vaizduotė nedavė man ramybės, ir aš ėmiausi darbo. Nukirtau kedrą. Jis buvo penkių pėdų ir penkių inčų skersmens apačioje ties kelmu, dvi dešimt dviejų pėdų aukštyje - keturių pėdų vienuolikos inčų; to liau jis kiek plonėjo ir šakojosi. Vargais negalais nukirtau tą medį. Dvidešimt dienų aš kirtau patį kelmą. Dar keturiolika dienų vargau, kol nugenėjau šakas ir atkirtau plačiai išsikerojusią viršūnę. Po to sugaišau ištisą mėnesį, kol nutašiau ir stuobrį, suteikdamas jam valties pavidalą. Dar apie tris mėnesius sugaišau, kol išduobiau vidų ir padariau tikrą valtį. Visa tai aš atlikau be ugnies, vien mediniu kūju bei kaltu. Nepaprastai daug darbo įdėjau, kol pagaliau padariau puikiausią pergą, kuris lengvai galėjo pakelti dvidešimt šešis žmones, taigi galėjo pakelti mane ir visą mano krovinį. Pabaigęs šį darbą, aš nepaprastai juo džiaugiausi. Vaitis tikrai buvo žymiai didesnė, negu mano matytieji čiabuvių pergai, padaryti iš vieno kamieno. Užtat kiek ji man atsiėjo vargo! Dabar beliko ją nuleisti į vadenį. Ir jei būčiau nugabenęs ją į vandenį, aš nė kiek neabejoju, kad būčiau pradėjęs beprotiškiausią ir beviliškiausią kelionę, kokią kada nors kas buvo mėginęs atlikti. Bet visos mano pastangos nuleisti ją į vandenį pasibaigė niekais. Valtis gulėjo tik per šimtą jardų nuo vandens. Bet pirmas nepatogumas buvo tas, kad kelias į upelį buvo prieš kalną. Šiai kliūčiai nugalėti aš pasiryžau nukasti žemės kauburį ir padaryti tam tikrą nuolaidumą. Tą aš ir pradėjau ir tai man atsiėjo nepaprastai daug vargo. Tačiau kas gailisi pastangų, jei numato savo išsivadavimo galimybę? Kai įveikiau šią kliūtį, reikalas vis dar nėjo pirmyn: aš negalėjau pajudinti savo pergo, kaip anuomet negalėjau pajudinti valties. Tada aš atmatavau žemės nuotolį ir pasiryžau prakasti doką ar perkasą vandeniui iki valties atvesti, nes mačiau, kad neįstengiu laivo į vandenį nudanginti. Aš pradėjau šį darbą, bet apskaičiavęs, kaip giliai, kaip plačiai reiktų kasti, pamačiau, kad man reikėtų dešimties ar dvylikos metų, iki tą darbą nuveikčiau: krantas buvo toks aukštas, kad aukščiausioje vietoje perkasas turėtų būti dvidešimties pėdų gilumo. Tad pagaliau, kad ir labai nenoromis, mečiau ir šį mėginimą. Tai mane labai nuliūdino, ir dabar aš supratau, nors ir per vėlai, kaip kvaila pradėti darbą, neapskaičiavus, kiek jis kaštuos, ir ne-numačius, ar įstengsime tą darbą privesti ligi galo. Taip besidarbuojant, sukako ketveri metai, kai gyvenu šioje saloje. Aš nutolau nuo visų pasaulio nedorybių; čia aš neturėjau nei kūno geidulių, nei akių pagundų, nei gyvenimo blizgučų. Nebuvo man ko geisti, nes turėjau viską, kuo tik galėjau dabar naudotis. Aš buvau visų tų stambiųjų plotų savininkas; galėjau pasivadinti karaliumi ar imperatoriumi viso to krašto, kuris man priklausė. Aš neturėjau konkurentų; neturėjau varžovo, kurs ginčytų mano valdžią ar norėtų drauge su manim valdyti. Galėjau prikrauti ištisus laivus grūdų, bet iš to nebūtų man jokios naudos, ir aš sėjau tik tiek, kiek man reikia. Turėjau daugybę vėžlių arba želvių, bet man užtekdavo retkarčiais užmušus vieną iš jų. Turėjau tiek statybai tinkamų medžių, kad galėjau pasistatyti laivyną. Turėjau tiek vynuogių, kad visą laivyną galėčiau prikrauti vyno ir džiovintų vynuogių. Bet aš teikiau vertės tik tam, ką galėjau sunaudoti. Aš buvau sotus, turėjau, kiek man reikėjo, tad kam trokšti daugiau? Jei aš susimedžiodavau daugiau mėsos, negu galiu suvalgyti, ją turėdavo suėsti šuo arba kirminai. Jei pasėčiau daugiau javų, negu galėčiau suvalgyti, jie turėtų sugesti. Medžiai, kuriuos aš nukirtau, gulėjo ir puvo žemėje. Aš galėjau panaudoti juos vien kurui, o ir to man reikėdavo tik maistui pasigaminti. Tuo būdu prigimtis ir patyrimas pamokė mane, kad visos pasaulio gėrybės tik tiek yra naudingos, kiek jos tenkina mūsų reikalus, ir mūsų sukrautieji turtai tik tiek mums teikia malonumo, kiek mes galime jais pasinaudoti, ne daugiau. Pats godžiausias pasaulyje šykštuolis būtų pasigydęs iš savo ydos, jei būtų atsidūręs mano padėtyje, nes aš turėjau visko be skaičiaus daugiau, negu man reikėjo. Aš nieko negeidžiau, išskyrus daiktus, kurių neturėjau, o tai tebuvo niekniekiai, nors iš tiesų man labai naudingi. Aš turėjau, kaip esu jau anksčiau pažymėjęs, krūvelę pinigų, tiek auksinių, tiek sidabrinių monetų, viso apie trisdešimt šešis svarus sterlingų. Deja, štai ten gulėjo tas biaurus, menkas ir nenaudingas šlamštas; neturėjau ką su juo veikti; ir aš dažnai galvodavau pats sau, kad būčiau visą saują jų atidavęs už dvyliką tuzinu tabako pypkių ar už rankines girnas savo grūdams susimalti! Kur tau! Aš būčiau visus juos atidavęs už šešių pensų vertės sėtinių ir morkų sėklų saujelę iš Anglijos, ar už saują žirnių ir pupų, ar už butelį rašalo. Šiaip ar taip, aš neturėjau iš jų nė mažiausio pelno ar naudos, ir jie gulėjo taip stalčiuje, ir nuo drėgmės apsitraukdavo žalėsiais per lietinguosius laikotarpius. Jei mano stalčius būtų pilnas deimantų, būtų lygiai tas pat, ir jie neturėtų man jokios vertės, nes niekam negalėčiau jų panaudoti. Dabar aš tiek fiziniu, tiek moraliniu atžvilgiu gyvenau daug lengviau negu pradžioje. Aš išmokau žiūrėti daugiau į savo padėties šviesiąją pusę, o mažiau į tamsiąją, ir galvoti daugiau apie tai, ką turėjau, negu apie tai, ko man trūko. Tai suteikė man tokio vidujinio džiaugsmo, kokio nė apibudinti nemoku. Šį dalyką čia pažymiu, norėdamas atkreipti dėmesį tų nepatenkintų žmonių, kurie jiegeli ramiai sau džiaugtis tuo, ką jie turi, nes jie mato ir geidžia to, ko jie neturi. Dar kita mintis buvo man labai naudinga ir neabejotinai ji būtų naudinga kiekvienam, kuris kada patektų į tokį pat vargą kaip aš. Aš palyginau savo dabartinę padėtį su tokia, kokią aš pradžioje tikėjaus būsiant, kokia ji tikriausiai ir būtų buvusi, jei bangos nebūtų atplukdžiusios laivo arčiau kranto, kur aš ne tik galėjau jį pasiekti, bet ir, savo laimei ir išsigelbėjimui, atsigabenti i krantą viską, ką jame radau. Be šito, man trūktų įrankių darbui, ginklų apsigynimui ir parako bei šratų maistui susirasti. Praleidau ištisas valandas, galiu sakyti, ištisas dienas, vaizduodamas sau pačiomis gyviausiomis spalvomis, kaip man būtų tekę elgtis, jei nieko nebūčiau gavęs iš laivo; kaip aš nebūčiau galėjęs susirasti jokio maisto, išskyrus žuvis ir vėžlius ir kad dar anksčiau, negu man būtų pavykę jų rasti, būčiau turėjęs žūti; galvojau, kad aš būčiau gyvenęs, jei nebūčiau žuvęs, kaip tikras laukinis; jei kuriuo nors būdu užmuščiau ožį ar paukštį, aš neturėčiau jokių priemonių jiems perskrosti ar odai nulupti ir viduriams išimti, bet turėčiau draskyti savo dantimis ir plėšyti nagais kaip žvėris. Po šitokių mąstymų aš supratau, koks geras man buvo likimas, ir aš buvau labai dėkingas jam už savo dabartinę būklę su visomis jos sunkenybėmis ir nelaimėmis. Ir šiuos savo samprotavimus aš patariu apsvarstyti tiems, kurie nelaimėje linkę sakyti: "Argi yra koks skausmas, kuris prilygtų manajam?" Tegul jie pagalvoja, kaip daug blogesnė yra kai kurių žmonių padėtis ir kaip daug blogesnė galėtų būti jų būklė, jei likimas lemtų kitaip. Dabar jau buvau išbuvęs čia tokį ilgą laiką, kad daugelis daiktų, kuriuos pasiėmiau į krantą savo reikalams, buvo arba beveik visai suvartoti, arba visiškai sunešioti ir baigiami naudoti. Mano rašalas, kaip jau pastebėjau, buvo jau seniai išsibaigęs, išskyrus labai nežymų kiekį, kurį po truputį atskiesdavau vandeniu, kol jis pasidarė toks blyškus, kad vos palikdavo juodą žymę popieriuje. Kol jo užteko, naudojau jį, žymėdamas tas mėnesio dienas, kuriomis man kas reikšmingesnio atsitikdavo, o visų pirma, apskaičiuodamas praėjusį laiką. Aš prisimenu, kad tada atkreipiau dėmesį į keistą įvairių mane ištikusių lemtingų įvykių datų supuolima; jei aš bučiau linkęs prietaringai skirstyti dienas į nelaimingas ir laimingas, turėčiau pagrindo stebėtis šiuo sutapimu. Pirmiausia, aš pastebėjau, kad tą pat dieną, kai ištrūkau iš savo tėvo ir draugų ir pabėgau i Hulį, pasiryžęs išplaukti į jūrą, tą pat dieną vėliau mane pagrobė Salės miesto karo laivas ir pavertė vergu. Tą pat metų dieną, kurią išsigelbėjau iš sudužusio laivo Jarmuto sąsiauryje, tą pat metų dieną vėliau aš pabėgau valtimi iš Salės miesto. Tą pat metų dieną, kurią aš gimiau, - būtent rugsėjo 30 - tą pat dieną aš stebuklingai išsigelbėjau dvidešimt šešeriais metais vėliau, kai buvau išmestas į krantą šioje saloje, taigi mano nedorasis gyvenimas ir mano vienišasis gyvenimas abu prasidėjo tą pat dieną. Kitas dalykas, kuris man išsibaigė, buvo duona - čia turiu galvoje iš laivo atsigabentuosius sausainius. Juos aš nepaprastai taupiau, per pusantrų metų teleisdamas sau suvalgyti ne daugiau kaip vieną sausainį per dieną. Ir visgi aš išbuvau visiškai be duonos beveik metus, kol įsigijau nuosavų javų. Aš turėjau pagrindo būti dėkingas likimui ir už tai: juk galėjau likti visai be duonos, ir beveik stebuklingai aš jds gavau. Mano drabužiai taip pat pradėjo smarkiai irti. Baltinių ilgokai visai neturėjau, išskyrus kelis languotus marškinius, kuriuos radau kitų jūrininkų dėžėse ir kuriuos aš rūpestingai saugojau, nes dažnai negalėdavau dėvėti kitokių rūbų kaip tik marškinius. Man buvo labai pravartu, kad aš tarp vyrų drapanų radau laive beveik tris tuzinus marškinių. Dar buvo keletas storų jūreiviškų apsiaustų, bet dėvėti jų negalėjau, nes jie buvo per šilti. Nors, teisybę sakant, oras buvo tiek karštas, jog drabužių nė nereikėjo dėvėti; vis dėlto aš negalėjau vaikščioti visiškai nuogas - man buvo gėda; aš negalėdavau net pagalvoti apie tai, nors buvau visiškai vienas, ir niekas manęs negalėjo matyti. Kita priežastis, dėl kurios negalėjau visai nuogas vaikščioti, buvo ta, kad nuogas būdamas aš nepakeldavau saulės kaitros. Tropiškos saulės spinduliai dažnai nudegindavo man odą, o tuo tarpu, kai būdavau apsivilkęs marškiniais, po jais susidarydavo tam tikras oro traukimas, ir man būdavo žymiai vėsiau. Taip pat aš niekad negalėjau įprasti vaikščioti saulės kaitroje be kepurės ar skrybėlės: kiekvienukart, kai išeidavau be skrybėlės, man tuojau imdavo skaudėti galvą; kai tik užsidėdavau skrybėlę, skausmas tuojau praeidavo. Šitokiomis aplinkybėmis aš ėmiau galvoti, kaip čia sutvarkius tuos kelis skudurus, kuriuos vadinau drabužiais. Aš buvau sunešiojęs visas turimąsias liemenes, ir dabar man teko pabandyti pasisiūdinti švarką iš pas mane buvusių jūreiviškų apsiaustų ir iš kitos mano turimosios medžiagos. Tad aš ėmiausi siuvėjo amato arba, tikriau sakant, lopytojo, nes mano darbas tikrai buvo vertas pasigailėjimo. Visgi man pavyko pasisiūdinti dvi ar tris liemenes, kurios, maniau, patarnaus man ilgesnį laiką. Mano mėginimai pasidaryti kojų apdangalą, ar kelnes, tuo tarpu baigėsi labai liūdnai. Esu pažymėjęs, kad aš išsaugojau visų savo sumedžiotųjų gyvulių kailius (čia turiu galvoje keturkojus). Kiekvieną kailį, ištempęs ant pagalių, džiovinau saulėje. Todėl kai kurie jų buvo dabar taip sudžiūvę ir kieti, jog maža kam tiko. Bet kiti, atrodo, buvo visai geri. Pirmiausia pasisiūdinau iš jų didelę kepurę plaukais į viršų, kad lietus neperlytų. Kepurė man taip nusisekė, kad paskiau aš pasisiūdinau iš tų kailių visą kostiumą, t. y. liemene ir trumpas kelnes iki kelių. Abu tie siuviniai karojo laisvai, nes jie man labiau buvo reikalingi dėl vėsumo, o ne dėl šilumos. Negaliu praleisti nepastebėjęs, kad juos aš prastai pasisiūdinau, nes jei aš buvau blogas stalius, tai juo blogesnis buvau siuvėjas. Vis dėlto jie buvo tokie, kad galėjau jais puikiausiai naudotis. Ir jei aš būdavau lauke, o imdavo lyti, tai drėgmę sulaikydavo mano kepurės ir liemenės į viršų išversti plaukai, ir aš išlikdavau visai sausas. Po to aš daug vargau ir sugaišau daug laiko, kol pasidariau lietsargį. Man tokio dalyko tikrai labai trūko, ir aš labai norėjau jį pasigaminti. Aš buvau matęs, kaip juos daro Brazilijoje, kur jie labai naudingi per esančias ten dideles kaitras; o kaitros čia, kiek pastebėjau, nė kiek nemažesnės, nes čia būta dar arčiau pusiaujo. Be to, kadangi man reikdavo daug buvoti ore, lietsargis buvo man labai naudingas daiktas tiek nuo kaitrų, tiek nuo liūčių. Jį bedarydamas, aš be galo daug vargau ir sugaišau nemaža laiko, kol man pavyko pagaminti kažką panašaus į jį (du tris kartus turėjau, išmesti sugadintą medžiagą ir dirbti iš naujo). Pagaliau pasidirbau tokį, kurs man neblogai tiko. Didžiausia sunkenybė, su kuria susidūriau, buvo suglausti lietsargį. Lengvai galėjau padaryti jį išskėstą, bet tuo atveju nebūtų galima jo suglausti ir jį tektų nešioti iškeltą virš galvos, o tai man netiko. Vis dėlto pagaliau pasigaminau tokį, kokio norėjau, ir aptraukiau jį kailiu, plaukais į viršų, taigi nuo jo lietus tekėjo, lyg nuo pašiūrės stogo, o nuo saulės jis taip puikiai saugojo, kad aš drąsiai galėjau vaikščioti ir karščiausiu metu. Kai man jo nebereikėdavo, aš galėdavau jį suglausti ir nešiotis po pažastimi. Taip aš sau gyvenau gana patogiai, mano dvasia buvo visai nurimusi, ir aš pats visiškai atsidaviau likimui. Sekantieji penkeri metai, kiek prisimenu, praėjo be kokių ypatingų įvykių. Mano gyvenimas slinko po senovei, tyliai ir ramiai, toje pat vietoje kaip ir anksčiau. Be pagrindinių dalykų, kuriais buvau užsiėmęs, būtent, be savo kasmetinių darbų, sėjant miežius bei ryžius ir džiovinant vynuoges (jų aš laikydavau tik tiek, kad užtektų vieniems metams), be šių savo kasmetinių darbų ir kasdienio užsiėmimo - medžioklės, aš turėjau atlikti dar vieną darbą, būtent pasigaminti luotą. Šį kartą aš jį ne tik užbaigiau, bet ir nuleidau į vandenį: iškasiau šešių pėdų pločio ir keturių gylio kanalą, kuriuo nuvariau luotą į upelį, esantį beveik už pusės mylios. Pirmosios valties, kuri buvo tokia nepaprastai didelė, taip ir nepajėgiau nustumti iki vandens ar vandenį iki jos atvesti, ir turėjau palikti ją, kur buvo, kaip įspėjimą, kad kitą kartą reikia būti pro-tingesniam. Ir iš tiesų, kitą kartą, kad ir negalėjau rasti tinkamo medžio, augančio tokioje vietoje, į kurią galėčiau atvesti vandenį iš arčiau negu iš už pusmylio, bet dabar suderinau jos dydį ir sunkumą su savo jėgomis. Matydamas, jog mano sumanymas šį kartą yra įgyvendinamas, aš pasiryžau privesti jį ligi galo. Beveik dvejus metus plušėjau prie naujos valties, bet nesigailėjau savo triūso: tikėjausi galų gale turėti luotelį, kuriuo galėsiu išplaukti į jūrą. Tačiau, nors mano mažasis pergas buvo baigtas, bet jo dydis visiškai netiko pirmykščiam mano planui - čia turiu galvoje ketinimą nuplaukti į žemyną, esantį keturiasdešimt mylių atstu nuo salos. Tuo būdu mano luotelio mažumas prisidėjo prie šio plano sužlugimo, ir dabar aš apie jį nebegalvojau. Bet kadangi aš turėjau pergą, tai susidariau kitą planą, būtent sumaniau apiplaukti salą. Mat, kartą aš jau buvau nukeliavęs sausuma anapus salos (apie tai esu jau rašęs), ir toje nedidelėje kelionėje padaryti atradimai labai paskatino mane pamatyti ir kitas pakrančių vietas. Dabar, įsitaisęs luotelį, aš galvojau vien apie šitą kelionę. Tam tikslui įtaisiau savo luotelyje nedidelį stiebą ir atitinkamas bures iš sandėly gulėjusių laivo burių, kurių turėjau didelę atsarga. Šitaip paruošęs ir išbandęs savo luotelį, aš įsitikinau, kad juo bus galima puikiai buriuoti. Tada padariau dvi dėžes abiejuose savo luotelio galuose susidėti maistui, įvairiems reikalingiems daiktams, šaudmenims, kad visa tai išliktų sausa, nepaliesta lietaus ir bangų purslų. Luotelio viduje aš išpioviau siaurą lovelį savo šautuvui pasidėti, pritaisęs užkabinamą lentelę, kad jis nesušlaptų. Luotelio užpakalyje, pakilime, įtaisiau taipgi ir savo lietsargį, lyg kokį stiebą, kad kyšotų virš mano galvos ir saugotų mane nuo saulės kaitros kaip denio stogelis. Kartkartėmis aš vis darydavau mažas išvykas į jūrą, bet niekada toli nenuplaukdavau ir neatitoldavau nuo upeliuko. Bet pagaliau, geisdamas pamatyti savo mažosios karalystės ribas, aš ryžausi leistis į savo žygį aplink salą ir tam tikslui aprūpinau savo luotą maistu kelionei, įdėjęs du tuzinus miežinių bandelių (tikriau sakant, paplotėlių), molinį puodą, pilną džiovintų ryžių (šio maisto aš daug valgydavau), nedidelį butelį romo ir pusę ožio; pasiėmiau ir parako, kad galėčiau pamedžioti, o iš rūbų - du didelius apsiaustus, kuriuos, kaip minėjau anksčiau, buvau atsigabenęs iš laivo. Vieną paėmiau pasikloti, kitą užsikloti nakčia. Tai buvo šeštųjų mano viešpatavimo arba mano nelaisvės (kaip jums patinka) metų lapkričio šeštoji diena, kai aš išplaukiau į šią kelionę. Užtrukau joje daug ilgiau negu tikėjausi. Mat, nors pati sala nebuvo labai didelė, visgi, kai aš atplaukiau į rytinę jos pusę, pamačiau virtinę uolų, besidriekiančių per kokias dvi lygas į jūrą. Kai kurios jų kyšojo iš vandens, kai kurios tūnojo po vandeniu, o už jų buvo smėlio sekluma, besitęsianti dar kokį pusmylį. Taigi aš buvau priverstas nuplaukti toli į jūrą, norėdamas aplenkti tą iškyšulį. Kai tik pamačiau tas uolas, buvau beatsisakąs nuo savo žygio ir begrįžtąs atgal, nes nežinojau, kaip toli man gali tekti leistis į jūrą, ir ypač abejojau, ar iš viso galėsiu sugrįžti atgal. Tad aš išmečiau inkarą; mat, turėjau įsirengęs tam tikrą inkarą, padarytą iš sulaužyto kablio, kurį atsigabenau iš laivo. Pritvirtinęs savo valtį, pasiėmiau šautuvą, nuėjau į krantą ir užlipau ant kalnelio, nuo kurio buvo matyti visa ta uolų grandinė, ir ryžausi pamėginti ją apiplaukti. Stebėdamas jūrą iš tos kalvos, kurioje stovėjau, pamačiau smarkią, sūkuriuojančią jūros srovę, kuri tekėjo į rytus ir artėjo prie to iškyšulio. Aš juo labiau ją įsidėmėjau, nes pamačiau, kad, patekęs į ją, galiu būti jos nublokštas į jūrą ir nebeįstengsiu parplaukti atgal į salą. Ir iš tikrųjų, jei aš nebūčiau visų pirma įsilipęs į tą kalvą, aš manau, kad taip ir būtų atsitikę, nes ta pati srovė tekėjo ir iš kitos salos pusės, tik ji prasidėjo toliau nuo kranto. Pamačiau, kad ir prie pat kranto esama smarkių sūkurių; tad jei mėginčiau išvengti anos srovės, patekčiau tiesiog į sūkurius. Ten ištūnojau dvi dienas, nes vėjas pūtė gana smarkiai iš pietryčių, o tai buvo kaip tik priešinga kryptis minėtai srovei, ir todėl jis sukėlė gana dideles bangas ties iškyšuliu. Dėl tų bangų man nebuvo saugu laikytis arti kranto, o dėl tos srovės buvo pavojinga leistis tolyn. Trečiąją dieną iš ryto, vėjui nakčia aptilus, jūra buvo rami, ir aš išdrįsau leistis į kelią. Bet tas mano žygis gali būti pamoka visiems skubantiems ir neišmanantiems buriuotojams. Vos priplaukiau iškyšulį, būdamas tik per valties ilgį nuo kranto, atsidūriau didelėje gelmėje ir srovėje, kuri krito, lyg vanduo nuo malūno rato. Ji nusinešė mano luotelį su savimi taip smarkiai, kad aš vos beįstengiau laikytis tos srovės pakraštyje. Mane traukė vis toliau ir toliau nuo priešingos srovės, kuri liko man iš kairės. Nedvelkė joks vėjelis, kuris man padėtų. Visa, ką aš įstengiau savo irklais padaryti, nieko nereiškė. Ir dabar aš jau laikiau save žuvusiu: mat, kadangi srovės tekėjo abipus salos, aš žinojau, kad už kelių lygų jos turi susijungti, ir aš tada būsiu pražuvęs. O tuo tarpu aš nemačiau jokios galimybės šito išvengti. Taigi aš nesitikėjau nieko kito, kaip tik pražūties - ne nuo jūros bangų, nes jūra buvo visai rami, bet iš bado. Tiesa, aš buvau radęs krante vėžlį, tokį didelį, kad vos galėjau pakelti, ir buvau įstūmęs jį į luotą; turėjau didelį ąsotį gėlo vandens; bet ką visa tai reikštų, jei srovė mane nutrauktų į platųjį vandenyną, kur tikriausiai bent per tūkstantį lygų nebuvo krantų, nei žemyno, nei salos. Ir dabar aš pamačiau, kaip lengva likimui pačią vargingiausią, žmogaus būklę paversti žymiai blogesne. Dabar aš žvelgiau atgal į savo vienišą, nykią salą lyg į maloniausią vietą pasaulyje ir visa savo širdimi troškau vėl ten atsidurti. Aš aistringai ištiesiau į ją rankas. - O laimingoji dykyne, - sušukau, - aš niekada tavęs nebepamatysiu! O, aš nelaimingasis, - tariau, - kurgi aš vykstu? Tada aš pradėjau sau prikaišioti, kad buvau toks nedėkingas ir nusiskųsdavau savo vienišąja padėtimi. Ką dabar aš duočiau, kad tik kaip nors vėl atsidurčiau krante? Mes niekada teisingai nesuvokiame savo būklės, kol ją mums pagaliau atskleidžia iškilą jos priešingumai, ir išmokstame įvertinti tai, kuo naudojamės tik tada, kai to netenkame. Vargu ar galima įsivaizduoti, kokia baimė buvo mane apėmusi, kai srovė nutraukė mane tolyn nuo mano brangiosios salos (nes tokia ji man dabar atrodė) beveik per šešias mylias | vandenyno erdves, ir aš buvau visiškai nusiminęs, nebeturėdamas vilties kada nors į ją sugrįžti. Vis dėlto aš smarkiai yriaus, kol pagaliau beveik išseko mano jėgos, ir kiek galėdamas stengiaus savo luotelį nukreipti į šiaurę - tai yra į tą srovės šoną, kuriame buvo sūkuriai. Ir štai maždaug apie pietus, kai saulė perėjo aukščiausiąjį tašką, rnan pasirodė, kad dvelktelėjo į veidą lengvas vėjelis iš pietryčių. Tai kiek pakėlė mano nuotaiką, ypač po pusvalandžio, kai ėmė pūsti visai silpnas vėjelis. Šiuo metu aš jau buvau atsidūręs baisiai toli nuo salos, ir jei būtų pasirodę debesys ar užėjęs ūkanotas oras, aš būčiau turėjęs žūti dar ir dėl kitos priežasties: aš neturėjau kompaso savo luotelyje ir nebūčiau žinojęs, kaip nuvairuoti atgal į savo salą, jei būčiau išleidęs ją iš akių. Bet, mano laimei, diena buvo saulėta, aš vėl pasistačiau stiebą ir išskėčiau bures, stengdamasis laikytis kiek galint labiau į šiaurę, kad tik išplaukčiau iš srovės. Kai tik mano luotas ėmė plaukti pavėjui, skersai srovės, pamačiau, kad vanduo pasidarė skaidresnis. Iš to supratau, jog pasikeitė srovė, nes kur srovė smarkiai tekėjo, vanduo buvo drumstas, o dabar, matydamas vandenį skaidrėjant, įsitikinau, kad srovė silpnėja. Ir iš tikrųjų rytuose, už kokio pusmylio, greitai išvydau uola, į kurias daužėsi putotos bangos. Aš pastebėjau, kad tos uolos skelia srove pusiau ir kad pagrindinė jos dalis teka labiau į pietus, palikdama uolas šiaurės rytuose, o kita dalis, atsimušusi i uolas, grįžta atgal ir sudaro stiprius sūkurius, kurie labai smarkiai veržiasi vėl į šiaurės vakarus. Tie, kurie žino, ką reiškia susilaukti bausmės atleidimo, stovint ant kartuvių pakopos, ar išsigelbėti nuo plėšikų, ką tik norėjusių, juos nužudyti, ar kurie buvo panašioje beviltiškoje padėtyje, gali suprasti, koks nepaprastas mane apėmė džiaugsmas ir su kokiu pasitenkinimu aš nukreipiau luotą j tuos sūkurius, ir kaip linksmai plaukiau pavėjui, išskleidęs bures. Ši srovė nunešė mane apie lygą atgal, vėl tiesiai į salą, bet maždaug dviem lygom labiau į šiaurę negu pirmoji srovė, kuri iš karto buvo mane pastvėrusi, todėl prie salos dabar aš priartėjau ties šiaurine jos pakrante, tai yra iš priešingos pusės, negu kad buvau išplaukęs. Tos srovės nešamas nuplaukęs kiek daugiau kaip lygą, pastebėjau, kad ji silpsta ir valties nebeneša tolyn. Dabar patyriau, kad, būdamas tarp dviejų didžiųjų srovių, būtent: pietinės, kuri mane nusinešė tolyn, ir šiaurinės, kuri tekėjo per kokią lygą į kitą pusę, - būdamas tarp tų dviejų sroviu, pastebėjau, kad vanduo ties sala visai ramus ir niekur neteka; vėjelis tebebuvo man palankus, ir aš vis vairavau tiesiai į salą, nors dabar plaukiau jau nebe taip greilai. Apie ketvirtą valandą popiet, būdamas maždaug per lygą atstu nuo salos, pamačiau, kad toji uolų grandinė, besitęsianti į pietus ir tenlink kreipianti srovę, yra mano nelaimių priežastis ir sudaro priešingą srovę, tekančią į šiaure; aš pastebėjau, kad ši srovė labai stipri, bet ji neteka ta kryptimi, kuria man reikia plaukti, t. y. į vakarus, bet veržiasi beveik tiesiai į šiaurę. Tačiau, nešamas stip-raus vėjo, aš perplaukiau skersai šių srovių, slinkdamas į šiaurės vakarus, o maždaug po valandos priplaukiau per mylią nuo kranto; jūra čia buvo rami, ir aš greit pasiekiau žemę. Išlipęs ant kranto, amžinai atsižadėjau minčių gelbėtis iš salos valtimi. Pasistiprinęs tokiu maistu, kokį turėjau, įtraukiau savo luotelį arti kranto į mažą įlankėlę, kurią pastebėjau po keliais medžiais, ir atsiguliau pamiegoti, nes kelionėje visiškai išsisėmiau, pavargau nuo irklavimo. Laužiau sau galvą, kuriuo keliu man grįžti į namus valtimi. Tiek daug buvau rizikavęs ir prisikentęs baimės, kad nebenorėjau bandyti grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atplaukiau. O kas galėtų būti kitoje salos pusėje (čia turiu galvoje vakarinį jos šoną), aš nežinojau ir nebenorėjau rizikuoti. Todėl ryto metą nusprendžiau plaukti toliau į vakarus pakraščiu ir paieškoti kokio upelio, kuriame galėčiau saugiai palikti luotą, o kai prireiks, vėl jį pasiimti. Maždaug už trijų mylių, plaukdamas palei krantą, aš užtikau labai gražią įlanką apie mylios ilgio, kuri ėjo vis siauryn ir užsibaigė mažo upeliūkščio žiotimis. Čia aš radau savo luotui labai patogų uostą, lyg mažą doką, tyčia jam padarytą. Įplaukęs į jį ir gerai pritvirtinęs savo luotą, nuėjau į krantą apsižvalgyti ir pasižiūrėti, kur esu. Greitai pastebėjau, kad aš tik truputį tepraplaukiau tą vietą, kur buvau atėjęs anksčiau, kai pėsčiomis keliavau tuo krantu. Pasiėmęs iš luoto tik savo šautuvą ir skėtį, nes buvo baisiai karšta, aš leidaus pėsčias į žygi. Po mano nelaimingo plaukiojimo ši kelionė atrodė man gana maloni. Vakarop aš pasiekiau savo senąją pašiūrę, kur radau viską taip, kaip buvau palikęs. Aš rūpestingai ją tvarkiau, nes tai buvo, kaip jau esu minėjęs, mano vasarnamis. Aš perlipau per užtvarą ir atsiguliau paunksnėje, norėdamas duoti savo sąnariams pailsėti. Buvau labai išvargęs ir greitai užmigau. Bet spręskite, jei galite, jūs, kurie skaitote mano istoriją, kaip aš turėjau būti nustebęs, kai mane iš miego pažadino balsas, kelis kartus pašaukęs mane vardu: - Robinai, Robinai, Robinai Kruzai; vargše Robinai Kruzai! Kur tu esi, Robinai Kruzai? Kur tu esi? Kur tu buvai? Išvargęs nuo irklavimo ir nuo ėjimo, aš taip kietai miegojau, kad ne iš karto pabudau; man atrodė, kad aš girdžiu šį balsą pro miegus. Bet kai balsas vis kartojo: "Robinai Kruzai! Robinai Kruzai!", aš pagaliau visai pabudau ir iš karto baisiai nusigandau ir pašokau, nepaprastai sumišęs. Bet vos tik atvėręs akis, pamačiau savo Poli, tupinčią ant tvoros, ir tučtuojau supratau, kad tai ji man kalbėjo, nes kaip tik tokiu graudžiu balsu aš buvau įpratęs jai kalbėti tuos žodžius. Ji taip puikiai juos išmoko ir dažnai nutūpdavo man ant piršto, prikišdavo snapą prie pat mano veido ir šaukdavo: - Vargše Robinai Kruzai, kur tu esi? Kur tu buvai? Kaip tu čia patekai? - ir kitus panašius žodžius, kuriuos buvau ją išmokęs. Nors ir žinojau, kad tai papūga ir kad niekas kitas negali kalbinti manęs, aš ilgai dar negalėjau atsigosti. Pirmiausia, mane nustebino tai, kaip šis padaras galėjo čia patekti ir kodėl jis buvo kaip tik šioje vietoje, o ne kur kitur. Bet įsitikinęs, kad tai geroji mano Poli, aš nurimau, ištiesiau ranką ir pašaukiau Poli vardu, o draugiškasis sutvėrimas atskrido pas mane, atsitūpė ant nykščio, kaip buvo įpratęs daryti, ir toliau man kalbėjo: - Vargše Robinai Kruzai! Kaip tu čia patekai? Kur tu buvai? - visiškai taip, lyg jis nepaprastai džiaugtųsi, mane matydamas, todėl aš jį parsinešiau namo. Man dabar ilgam dingo noras plaukioti po jūrą, ir aš turėjau pakankamai darbo namie, tad galėjau ramiai sėdėti ir galvoti apie išgyventą pavojų. Žinoma, gera būtų turėti luotą šioje salos pusėje; bet neišmaniau, kaip čia jį aplinkui atsivaryti. Keliauti rytiniu pakraščiu dabar bijojau: širdis man apmirdavo ir kraujas sustingdavo gyslose, vien pagalvojus apie tai. Vakariniai salos krantai man buvo visai nežinomi; bet galimas daiktas, kad srovė ir ten tokia pat smarki, tad aš galėčiau susidurti su tuo pačiu pavojumi: srovė ir vėl galėtų mane nunešti toli nuo salos, kaip jau kartą buvo nubloš-kusi. Turėdamas tai omeny, aš nutariau tuo tarpu verčiau apsieiti be luoto, nors jis man ir atsiėjo tiek daug mėnesių darbo ir dar antra tiek, kol įstengiau jį nuleisti į jūrą. Šitaip nusiteikęs, aš išgyvenau beveik metus - gyvenau labai ramiai, nuošaliai, kaip jūs tai galite sau įsivaizduoti. Aš buvau apsipratęs su savo būkle ir jaučiausi laimingas. Man trūko tik žmonių draugystės. Šituo laiku aš tobulai išmokau visų amatų, kokie tik buvo reikalingi mano gyvenime, ir manau, jog būčiau galėjęs tapti puikiausiu dailide, ypač jei atsižvelgsime į tai, kaip maža teturėjau įrankių. Didelę pažangą aš padariau ir puodų gamyboje, žiesdamas juos įsu rato pagalba. Toks darbo būdas buvo daug lengvesnis ir geresnis, nes puodai dabar išeidavo apskriti ir taisyklingos formos, o anksčiau jie būdavo tikrai biaurūs pasižiūrėti. Bet man atrodo, kad aš niekad taip nesidžiaugiau savo darbu ir nesidžiaugiau savo išradimais, kaip tada, kai man pavyko pasidaryti pypkę. Ir nors ji buvo labai nedaili, iš molio išdeginta, kaip ir kiti mano moliniai dirbiniai, bet kadangi ji buvo kieta ir tvirta ir ja galima buvo traukti dūmus, tai aš nepaprastai ja džiaugiausi, nes visada buvau įpratęs rūkyti. Tiesa, laive buvo pypkių, bet pradžioje aš pamiršau jas, nežinodamas, kad saloje yra tabako, o paskiau, iš naujo apieškojęs laivą, jau nebegalėjau užtikti jokių pypkių. Taip pat daug geriau išmokau pinti iš vytelių pintines ir nusi-pyniau daugybę įvairiausių pintinių. Nors ir nebuvo jos labai dailios, bet puikiai tiko visokiems daiktams susidėti arba namo parsinešti. Pavyzdžiui, jei aš nušaudavau laukuose ožką, tai galėjau ją medyje pakabinti, nulupti odą, išimti vidurius, supiaustyti į gabalus, ir, susidėjęs į pintinę, parsinešti namo. Tas pat ir su vėžliu. Galėjau jį išskrosti, išimti kiaušinius, išpiauti porą gabalų mėsos, kiek man reikėjo, ir su krepšiu parsinešti namo, o visa kita palikti. Dideles, gilias pintines naudodavau grūdams supilti; išdžiūvusius grūdus visada sutrindavau, išvalydavau ir laikydavau pintinėse. Dabar apsižiūrėjau, kad mano parakas žymiai sumažėjo. Tai buvo neatitaisomas trūkumas. Aš rimtai ėmiau galvoti, ką man reikės daryti, kai nebeturėsiu parako, kitaip sakant, kuriuo būdu aš susimedžiosiu ožkų. Kaip jau buvo minėta, trečiaisiais metais, begyvendamas šioje saloje, sugavau ir prisijaukinau jauniklę ožkytę. Aš vis tikėjaus pasigausiąs dar ir ožiuką, bet vis nepasitaikė. Taip mano ožkytė ir paseno, nesusilaukusi vaikų. Paskiau ji nugaišo iš senatvės, nes širdis neleido man pjauti ją. Bet dabar, gyvendamas čia jau vienuoliktus metus ir paraką baigdamas, aš rimtai ėmiau galvoti, ar nebūtų galima spąstais ar kilpomis sugauti kelias ožkas gyvas; ypač aš norėjau sučiupti ožkingą. patelę. Pristačiau kilpų įvairiose vietose. Manau, kad ne kartą jos ten, buvo įkliuvusios, bet mano virvutės buvo nestiprios (vielos neturėjau), tad savo kilpas visada rasdavau sutraukytas, o jaukus su-ėstus. Pagaliau aš nusprendžiau išbandyti vilkduobę. Iškasiau žemėje keletą gilių duobių tose vietose, kur buvau pastebėjęs ožkas ganantis, tas duobes uždengiau pinučiais ir apmečiau žeme. Kelis kartus pamečiau ten miežių ir ryžių varpų. Greitai įsitikinau, kad ožkos buvo atėjusios ir suėdė varpas; radau ir jų pėdsakus. Pagaliau aš įrengiau trejus spąstus vieną naktį; kitą rytą atėjęs, pamačiau, kad jie tebėra neįgriuvę, o jaukai vis dėlto suėsti, dingę. Tat labai mane nuliūdino, bet vis dėlto nenusiminiau: kiek kitaip įtaisiau savo spąstus (nenoriu per daug varginti skaitytojo, aprašinėdamas visokias smulkmenas) ir vieną rytą, nuėjęs apžiūrėti savo spąstų, vienoje duobėje radau didelį seną ožį, o kitoje tris jauniklius - vieną ožiuką ir dvi ožkytes. Nežinojau, ką padaryti su senuoju ožiu: jis buvo toks įdūkęs, kad aš nedrįsau nusileisti pas jį į duobę ištempti jį iš ten gyvą,. Būčiau galėjęs jį nudobti, bet nemačiau reikalo. Tad aš pakėliau pinučius ir jį išleidau. Ožys iššoko ir nubėgo lyg patrakęs. Man tuomet dar neatėjo į galvą tai, ką paskiau patyriau, būtent, kad badas gali net liūtą nuramdyti. Jei aš būčiau palikęs ten tą ožį tris ar keturias dienas be maisto, o paskiau nunešęs jam truputį vandens atsigerti ir vėliau kiek javų, jis būtų taip prijunkęs kaip ir tie ožiukai. Ožkos aplamai yra labai protingi gyvuliai, ir jas lengva prisijaukinti, jei tik su jomis gerai elgies. Taigi tąsyk aš jį paleidau, nesugalvojęs, kaip čia geriau su juo padarius. Paskui nuėjau prie tų trijų ožiukų, ištraukiau juos vieną po kito iš duobės, prisirišau juos prie virvės ir vargais negalais parsitempiau namo. Gana ilgai negalėjau pripratinti ožiukų ėsti. Kartą aš jiems numečiau keletą žalių varpų; jie susigundė ir po to pamažu įjunko viską ėsti. Ir štai aš sumaniau prisiauginti jų ištisą kaimenę, apsvarstęs, kad tai yra vienintelis būdas apsirūpinti mėsa, kai jau nebeturėsiu parako ir šratų. Bet tada man dingtelėjo mintis, kad aš turiu atskirti prijaukintas ožkas nuo laukinių, nes kitaip jos visada virs laukinėmis, kai tik užaugs. Kad taip neatsitiktų, vienintelė priemonė - aptverti žemės sklypą stipria strikuolių ar žiogrių tvora ir laikyti ten ožkas, kad viduje esančiosios negalėtų išsilaužti, o laukuose besiganančios - į vidų įsiveržti. Buvo nelengvas darbas įsitaisyti tokį aptvarą vienai porai rankų. Bet suprasdamas, jog yra būtina tai padaryti, aš griebiaus darbo ir visų pirma susiieškojau tinkamą žemės sklypą, būtent tokį, kur ožkos turėtų žolės, vandens ir priedangą nuo saulės. Žmonės, kurie nusivokia apie tokius aptvarus, manys, kad aš buvau labai mažai išradingas, pasirinkdamas tam tikslui vietą, - tai buvo atviras pievų ar savanų (taip mūsų žmonės vakarų kolonijose jas vadina) plotas, kuriame tryško du ar trys gėlo vandens šaltinėliai, o viename gale tas sklypas buvo labai miškingas. Aš sakau, kad žmonės šypsosis iš mano sumanymo, kai pasakysiu, jog pradėjau tverti tokį žemės sklypą, kad aplinkui tvora būtų buvusi mažiausiai dviejų mylių ilgio. Šis sumanymas buvo beprotiškas svarbiausia ne dėl tvoros ilgumo: jei sklypas turėtų ir dešimtį mylių aplinkui, man būtų užtekę laiko jį aptverti. Bet man neatėjo į galvą, kad mano ožkos tokiame dideliame plote bus tokios pat laukinės, kaip ir laisvai ganydamosi visoje saloje, ir aš niekad negalėčiau jų pagauti. Jau buvau pradėjęs tą tvorą ir nutvėręs, manau, kokią penkiasdešimt jardų, kai man dingtelėjo ši mintis. Tada aš tučtuojau pertraukiau darbą ir pradžiai nusprendžiau aptverti sklypą kokių pusantro šimto jardų ilgio ir šimto jardų pločio, tame sklype galėtų tilpti tiek ožkų, kiek tik aš artimiausiu laiku galėčiau susigauti, o mano bandai didėjant, aš galėjau padidinti savo aptvertąjį sklypą. Čia buvo protingai pasielgta, ir aš drąsiai ėmiausi darbo. Pirmąjį sklypą aš tvėriau apie tris mėnesius; o kol tai padariau, aš laikiau pririšęs tuos tris ožiukus geriausiose to sklypo dalyse ir laikydavau juos kiek galint arčiau savęs, kad jie prie manęs priprastų. Labai dažnai aš atnešdavau jiems keletą miežių varpų ar ryžių saują ir maitindavau juos iš rankų, todėl, kai mano aptvaras buvo baigtas, ir aš juos paleidau, jie visur sekiodavo paskui mane aptvare ir mekendavo, prašydami saujos javų. Maždaug po pusantrų metų aš turėjau dvylika ožkų sykiu su jaunikliais; o dar po dvejų metų aš turėjau keturiasdešimt tris, neskaitant daugelio tų, kurias pasipjoviau maistui. Ilgainiui aš aptveriau penkis atskirus žemės sklypus ožkoms ganytis; įtaisiau ten mažus užkaboriukus, į kuriuos įvarydavau ožkas, norėdamas kurią pasigauti. Visi šie aptvarai buvo sujungti vienas su kitu vartais. Dabar aš ne tik turėjau ožkienos, kuria galėjau maitintis, kai tik panorėdavau, bet taip pat ir pieno. Apie šį dalyką, tiesą sakant, pradžioje visai nepagalvojau, ir kai jis man atėjo į galvą, tai buvo man maloni staigmena. Dabar aš įsitaisiau savo pieno ūkį ir kartais turėdavau galoną (galonas - 4,1 litro) ar du galonus pieno per dieną. Ir kadangi gamta, kuri suteikia maisto kiekvienai būtybei, taip pat ją ir pamoko, kaip tuo maistu naudotis, taip ir aš, nors niekada nebuvau melžes karvės, o juo labiau ožkos, ir nebuvau matęs, kaip daro sviestą ar sūrį, pagaliau, kad ir po daugelio mėginimų bei nepasisekimų, išmokau visai lengvai ir greitai pasigaminti sviesto bei sūrių, ir paskiau man jų niekada nebetrūkdavo. Net stoikas būtų nusišypsojęs, jei būtų pamatęs mane ir mano mažą šeimą pietaujant. Ten sėdėjo mano didenybė, visos salos kunigaikštis ir valdovas. Visiškai mano valdžioje buvo visų mano pavaldinių gyvybės: aš galėjau pakarti, nužudyti, suteikti laisvę ir ją atimti; ir mano valdinių tarpe nebuvo maištininkų. Kad kas pamatytų, kaip aš pietaudavau, lyg koks karalius, visiškai vienas, savo tarnų apsuptas! Poli, tartum ji būtų mano favoritė, buvo vienintelis asmuo, kuriam buvo leista su manimi kalbėti. Mano šuo - kuris dabar buvo jau labai nusenęs ir sukvailėjęs ir nebuvo suradęs į save panašių padarų, kad galėtų savo giminę išplėsti - visada sėdėdavo mano dešinėje; dvi katės, - viena vienoje stalo pusėje, kita antroje, - laukdamos kartkartėmis kąsnio iš mano rankos, kaip ypatingos malonės ženklo. Bet tai nebuvo tos dvi katės, kurias aš pradžioje atsigabenau į krantą, nes anos abi jau buvo nugaišusios ir mano paties rankomis palaidotos netoli mano būsto; viena iš jų buvo susiporavus su nežinia kokiu padaru ir atsivedė kačiukų, iš kurių aš išsiauginau ir prisijaukinau tas dvi kates, o kitos bėginėjo laukinės po miškus, ir pagaliau tapo kenksmingos: dažnai ateidavo į namus ir apiplėš-davo mane, kol galų gale aš buvau priverstas jas šaudyti ir nemažai jų užmušiau. Ilgainiui jos nustojo mane lankiusios. Taip aš ir gyvenau visko pertekęs. Negalima sakyti, kad man ko nors būtų trūkę, išskyrus žmonių draugystę; bet po kiek laiko ir šito gero aš patyriau lig valiai. Kaip jau esu pažymėjęs, aš kiek nekantravau, negalėdamas naudotis savo luoteliu, nors ir labai nenorėjau vėl rizikuoti. Todėl kartais aš sėdėdavau, galvodamas apie įvairias priemones, kaip čia man jį atsigabenus aplink salą, o kitais atvejais būdavau visai patenkintas ir be jo. Bet kažkoks keistas nerimas vertė mane nueiti į tą salos iškyšulį, kur, paskutinį kartą besibastydamas, buvau užsilipęs į kalvą pasižiūrėti, kaip atrodo krantai aplink salą ir kaip teka srovės. Šis noras kasdien stiprėjo, ir pagaliau aš ryžausi nukeliauti į ten pėsčias, eidamas pakrante. Taip aš ir padariau. Bet jei kas nors Anglijoje būtų sutikęs tokį žmogų, koks aš buvau, jis būtų arba labai išsigandęs, arba tai būtų privertę jį gerokai nusikvatoti. . Ir dažnai sustodamas į save pasižiūrėti, galėdavau vien nusišypsoti, pagalvojęs, kaip atrodytų, jei keliaučiau per Jorkšyrą su šitokia apranga ir šitaip apsitaisęs. Būkite malonūs ir pasidomėkite mano apdaru. Ant mano galvos pūpsojo didelė, aukšta, beformė kepurė iš ožkos kailio su nukarusiu užpakaly galu, kuris saugojo mane nuo saulės, o per lietų neleisdavo vandeniui varvėti už apykaklės. Mat, karštame klimate niekas nėra taip kenksminga, kaip lietus, patekęs po drabužiais. Dėvėjau trumpą ožkų kailių švarką, kurio skvernai man siekė iki pusės šlaunų; avėjau trumpomis, iki kelių, iš tos pat medžiagos pasigamintomis kelnėmis - jos buvo iš seno ožio kailio, kurio ilgi gaurai man kadarojo iki pusės blauzdų. Kojinių ir batų .aš neturėjau, bet buvau pasidaręs porą kažkokių įtaisų, nežinau, kaip juos pavadinti, panašių į pusbačius, kuriuos užsimaudavau ant kojų ir susirišdavau abipus blauzdų, nelyginant kokias getras, bet jie atrodė labai barbariškai, - taip, tiesą sakant, atrodė ir visos kitos mano drapanos. Buvau susijuosęs plačiu ožkų odos diržu, kurį vietoj sagties sutraukdavau dviem tokiais pat dirželiais, o iš abiejų diržo šonų turėjau tam tikras makšteles, kuriose vietoj kardo ir durtuvo vienoj pusėj kybojo piūklelis, o kitoj kirvukas. Per petį buvau užsidėjęs kitą diržą, ne tokį platų, pritvirtintą tuo pat būdu; jo gale, po kairiąja ranka, karojo dvi mašnos, taip pat iš ožkų kailių pagamintos, kurių vienoje buvo parakas, o antroje šratai. Ant nugaros nešiausi krepšį, ant peties šautuvą; o virš galvos laikiau didelį, negražų skėtį, nedailiai padarytą iš ožkų kailių, bet jis buvo vienas iš reikalingiausių daiktų, kuriuos nešiojausi; už jį svarbesnis tebuvo tik šautuvas. Mano veido spalva, tiesą sakant, nebuvo tiek panaši į mulato, kiek galima buvo tikėtis iš žmogaus, kuris tuo visiškai ne sirūpino ir gyveno devyniolika laipsnių nuo pusiaujo. Barzdą sykį aš buvau užsiauginęs maždaug ketvirčio jardo ilgumo, bet turėdamas pakankamai žirklių ir skustuvų, aš ją nusikirpau visai trumpai ir tepalikau vien ūsus; ūsus išsiauginau didelius, mahometoniškus, kokius Salės mieste buvau matęs turkus nešiojant (maurai tokių ūsų neturėdavo). Nepasakysiu, kad tie mano ūsai būtų buvę tiek ilgi, jog būčiau galėjęs prie jų prisirišti skrybėlę, bet vis dėlto jie buvo gana ilgi ir taip atrodė, kad Anglijoje tokiais ūsais gąsdintų mažus vaikus. Bet visa tai tik tarp kitko. Maža tebuvo saloje žiūrovų, kurie būtų galėję manim stebėtis, tad ar ne vis tiek, kaip aš atrodžiau. Šitaip apsitaisęs, aš leidaus į naują kelionę ir išbuvau penkias ar šešias dienas. Pradžioje keliavau jūros pakrante, tiesiai į tą vietą, kur pirmukart nuleidau savo luotelio inkarą: norėjau užkopti ant kalvos ir apžiūrėti vietovę. Neturėdamas dabar valties, kuria reikėtų rūpintis, aš nuėjau sausuma trumpesniu keliu į tą pat aukštumą, kurioje anksčiau esu buvęs; iš ten pasižiūrėjęs į tįsančią uolų grandinę, kurią anuokart buvau priverstas apiplaukti savo luoteliu, nustebau pamatęs, kad jūra visai lygi ir rami! Jokių raibulių, jokio tekėjimo, jokios srovės, nei ten, nei kitoje kurioje vietoje. Laužiau sau galvą, negalėdamas to suprasti, ir nusprendžiau stebėti kurį laiką jūrą, norėdamas įsitikinti, ar kartais potvyniai ir atoslūgiai nesukelia tų srovių. Netrukus supratau, kaip čia buvo - tą srovę turėjo sukelti iš vakarų prasidedąs atoslūgis, prie kurio prisidėdavo kurios didelės upės vandens tėkmė, o pagal tai, ar vėjas pūsdavo stipriau, ar iš šiaurės, srovė priartėdavo ar nutoldavo nuo kranto. Pabuvęs toje apylinkėje ligi vakaro, aš vėl įkopiau į uolą ir, prasidėjus atoslūgiui, vėl aiškiai pamačiau srovę kaip ir tada, tik šįkart ji tekėjo toliau, per kokią pusę lygos nuo kranto, o anąkart ji bėgo palei pat krantą ir nutvėrė mane ir mano luotelį - kitu atveju to nebūtų atsitikę. Šitas stebėjimas įtikino mane, kad tereikia vien pasekti potvynius ir atoslūgius, ir tada galėčiau visai lengvai apvaryti savo luoteli aplink salą. Bet kai ėmiau mąstyti apie to dalyko įvykdymą praktikoje, mane apėmė tokia baimė, prisiminus pavojus, kuriuos teko patirti, kad aš negalėdavau ramiai apie tai pagalvoti. Tad, priešingai, aš pasiryžau kitą dalyką padaryti: tai buvo saugiau, nors ir var gingiau, būtent - nusprendžiau pasidirbti kitą pergą arba luotelį ir tada laikyti vieną vienoje salos pusėje, kitą - antroje. Kaip jau žino skaitytojas, dabar saloje aš turėjau dvi plantacijas, jei taip galiu jas pavadinti: vieną - mano mažą tvirtovę arba palapinę su pylimu ties uola ir užpakaly esančiu urvu, kurį dabar buvau išplėtęs į kelias patalpas arba rūsius, sujungtus tarpusavyje. Vienas rūsys, kuris buvo sausiausias ir erdviausias ir turėjo duris už pylimo, tai yra už tos vietos, kur mano pylimas susidūrė su uola, visas buvo pristatytas molinių puodų, apie kuriuos aš jau esu pasakojęs; jame buvo ir keturiolika ar penkiolika didelių pintinių, kurių kiekvienoje tilpo penki šeši bušeliai; tose pintinėse aš laikiau savo maisto atsargą, ypač grūdus, vienose grynus grūdus, savo rankomis ištrintus iš varpų, o kitose - varpas. Mano pylimas, kaip sakyta, buvo padarytas iš ilgų mietų, kurie sužaliavo kaip medžiai ir per tą laiką užaugo tokie dideli ir taip išsiskėtė, kad niekas negalėtų pro juos įžiūrėti jokio gyvenamo būsto. Netoli šios mano sodybos, pakalnėje, žemesnėje vietoje, buvo du mano javų sklypai, kuriuos aš visą laiką rūpestingai dirbdavau ir apsėdavau ir iš kurių, laikui atėjus, reguliariai gaudavau derlių; o jei tik man kada prireiktų daugiau javų, greta buvo daugiau tokios pat sėjai tinkamos žemės. Be to, aš turėjau dar vasarvietę ir ten pat visai dailią plantaciją; čia buvo mano nedidelis vasarnamis, kaip aš jį vadinau. Kopėčios visada stovėdavo viduje. Mano įsmeigtieji aplink vasarnamį mietai dabar išaugo stipriais ir aukštais medžiais. Aš nuolat juos pakirp-dayau, kad jie suželtų tankūs ir vešlūs ir teiktų malonesnį pavėsį; jie taip ir sužėlė, kaip to norėjau. Viduje šio aptvaro visada stovėdavo mano palapinė, kurią sudarė gabalas burių, ištemptas ant įkastų tam tikslui baslių; po šia palapine turėjau įsitaisęs guolį iš ožkų kailių, uždengtų antklode, pasiimta iš laivo; o apsiklodavau dideliu jūreivišku apsiaustu. Kai man atsitikdavo išvykti iš savo pagrindinės būstinės, aš gyvendavau čia, savo vasarnamy. Greta šitos sodybos buvo aptvarai mano galvijams, tai yra ožkoms. Man teko neapsakomai daug vargti, kol aptveriau tuos sklypus. Aš taip bijojau, kad ožkos nepralaužtų tvoros, jog nuolat stiprinau ją naujais kuolais ir nurimau tik tada, kai tvoroje neliko nė mažiausios spragos; paskiau, kai kuoliukai prigijo ir sužėlė, o tai atsitiko per artimiausią lietingąjį laikmetį, aptvaras pasidarė toks stiprus, lyg koks pylimas, netgi stipresnis už bet kokį pylimą. Visa tai rodo, kad aš netinginiavau ir negailėjau vargo, stengdamasis susikurti patogų ir aprūpintą gyvenimą. Aš maniau, kad prisiauginęs galvijų, gyvulių, turėsiu gyvą sandėlį mėsos, pieno, sviesto ir sūrio visam laikui, kol gyvensiu toje vietoje, nors tai truktų ir keturiasdešimt metų. Šioje vietoje augo ir mano vynuogės, kurias aš džiovindavausi žiemai. Aš jas vertinau ne tik kaip skanėstą, bet ir kaip nepaprastai sveiką ir gaivinantį maistą. Mano vasarnamis buvo kaip sykis pusiaukelėj tarp svarbiausios mano buveinės ir tos įlankėlės, kur buvau palikęs luotą; todėl paprastai aš čia sustodavau ir nakvodavau, eidamas pasižiūrėti luoto. O jo pažiūrėti eidavau dažnai. Kartais dėl malonumo išplaukdavau luoteliu pasiirstyti, bet. rizikingų kelionių nebedariau ir vargiai tenutoldavau per vieną ar du akmens metimus nuo kranto: labai bijojau, kad srovė ar vėjai manęs nenublokštų į nežinomas vietas, ar neįvyktų koks kitas nelaimingas atsitikimas. Bet dabar aš pereinu prie naujo savo gyvenimo laikotarpio. Vieną dieną, apie pietus, eidamas pasižiūrėti luoto, nepaprastai nustebau, pamatęs pakrantėje basos žmogaus kojos pėdą, labai aiškiai atsispaudusią smėlyje. Aš sustojau lyg perkūno trenktas ar kaip žmogus, kuriam būtų pasirodęs vaiduoklis. Klausiaus, apsidairiau aplinkui, bet nieko nenugirdau ir nieko nepastebėjau. Palypėjau į pakilesnę vietą, norėdamas plačiau apsižvalgyti Nuėjau pakrante į vieną ir į kitą pusę, bet viskas bergždžiai. Aš vėl sugrįžau prie to pėdsako, norėdamas apžiūrėti, ar ten jų nėra daugiau, ir įsitikinti, ar tai ne mano vaizduotės padaras. Bet iš tiesų tai buvo tikras kojos pėdsakas: pirštai, kulnis, kiekviena pėdos dalis. Kaip jis čia atsirado, aš nežinojau ir net įsivaizduoti negalėjau. Visai sumišęs ir suglumęs aš ėjau namo, į savo tvirtovę, nejausdamas, kaip sakoma, žemės po savo kojomis, baisiausiai išsigandęs, dairydamasis atgal kas du trys žingsniai, baidydamasis kiekvieno krūmo ar medžio ir iš tolo kiekvieną kelmą palaikydamas žmogumi. Neįmanoma aprašyti, kokius keistus pavidalus teikė mano įbauginta vaizduotė daiktams, kiek daug laukinių minčių ateidavo man į galvą kiekvienu akimirksniu ir kiek daug keisčiausių nerimtų sumanymų kildavo mano mintyse beeinant namo. Kai parėjau į savo pilį - nes taip, rodos, ėmiau ją nuo šiol vadinti - aš puoliau į ją, lyg būčiau kieno vejamas. Ar aš įlipau ten kopėčiomis, kurias buvau įsitaisęs, ar įropojau pro urvą uoloje, kurį vadinau durimis, nebeprisiminiau, - to negalėjau prisiminti ir kitą rytą, - nes niekad išbaidytas kiškis nespruko taip šalin, ieškodamas kur priedangos, niekad išsigandusi lapė neskuodė taip į savo urvą, kaip bėgau aš į savo lindynę. Visą tą naktį nesumerkiau akių. Ir keistas dalykas: juo toliau buvau nuo savo siaubo priežasties, juo didesnė buvo mano baimė. Aš taip buvau sukrėstas, kad rnan visą laiką vaidenosi baisenybės, nors ir buvau dabar toli nuo anos vietos, kur taip išgąsdino mane kojos pėdsakas. Kartais įsivaizduodavau, kad tai turėjęs būti velnias; ir pro':as palaikė šitą mano spėjimą. Nes kaipgi galėtų koks kitas žmogiškos išvaizdos padaras patekti į šią salą? Kurgi koks laivas, kuris būtų tą žmogų atgabenęs? Ir kodėl niekur nematyti daugiau tokių pėdsakų? Ir kaip iš viso įmanoma žmogui čion patekti? Bet, iš kitos pusės, juokinga buvo galvoti, kad šėtonas būtų pasivertęs žmogum tokioje vietoje, kur jis negalėjo nieko kito veikti, kaip tik palikti savo kojos pėdsaką, ir tai nebūdamas tikras, kad aš tą pėdsaką pamatysiu. Aš nusprendžiau, kad velnias būtų radęs daugybę kitų, geresnių priemonių mane išgąsdinti, negu palikdamas tą vienintelį kojos antspaudą. Kadangi aš gyvenau priešingoje salos pusėje, jis niekad nebūių buvęs toks kvailas, kad paliktų tą žymę tokioje vietoje, kur buvo dešimtys tūkstančių šansų prieš vieną, jog aš niekada to pėdsako nepamatysiu - ir tai dar smėlyje, kur pirmoji stipresnio vėjo atblokšta jūros banga ją visiškai nutrintų. Visa tai man atrodė nesuderinama su pačiu faktu, ypač kad mes velnią paprastai vaizduojamės kaip labai gudrų. Šitaip samprotaujant nebeliko jokio pagrindo nuogąstauti, kad ten būta velnio. Ir tada aš padariau išvadą, kad ten turėjo būti kokie dar pavojingesni padarai - laukiniai iš priešais esančio žemyno, išplaukę į jūrą savo luoteliais ir srovių arba priešingų vėjų atblokšti į salą, kur jie išlipę į krantą, bet paskiau vėl išplaukę į jūrą, lygiai tiek pat nenorėdami, gal būt, pasilikti šioje vienišoje saloje, kaip ir aš nenorėčiau, kad jie čia liktųsi. Kai šitokie samprotavimai plaukė mano galvoje, mano širdis prisipildė laimės, kad tuo metu aš nebuvau tose vietose ir kad laukiniai nepastebėjo mano valties, iš kurios jie būtų nusprendę, kad šioje vietoje yra gyventojų, ir gal būtų toliau manęs ieškoję. Tada mano vaizduotę sujaudino baisios mintys, kad jie gal užtiko mano valtį ir patyrė, jog čia esama žmonių; o jei taip, tai aš tikriausiai susilauksiąs atvykstant didesnio jų skaičiaus, ir jie surysią mane; o jeigu jie manęs ir nesurasią, tai jie užtiksią mano aptvarą, sunaikinsią visus mano javus, nusigabensią visą mano prijaukintų ožkų kaimenę, ir pagaliau aš turėsiąs mirti badu. Aš prikaišiojau sau savo lengvapėdiškumą, kad kasmet tesėdavau tik tiek javų, kiek man reikėdavo iki kito derliaus, lyg joks įvykis nebūtų galėjęs pasitaikyti ir sutrukdyti man pasinaudoti nokstančiu derliumi. Tas priekaištas man atrodė visai teisingas, ir todėl aš pasiryžau ateityje sėti javų dvejiems trejiems metams, kad netektų žūti dėl duonos stokos, jei kas nors atsitiktų. Koks keistas likimo šachmatų žaidimas yra žmogaus gyvenimas! Ir iš kokių skirtingų slaptų šaltinių plaukia jausmai, kai susideda skirtingos aplinkybės! Šiandien mes mylime tai, ko rytoj neapkenčiame; šiandien ieškome to, ko rytoj vengiame; šiandien trokštame to, dėl ko rytoj net drebame iš siaubo. Aš buvau tuomet akivaizdžiausias tokių prieštaravimų pavyzdys: aš, kurio vienintelis skausmas buvo tai, kad jaučiausi lyg ištremtas iš žmonių visuomenės, kad, esu vienas, apsuptas bekraščio vandenyno, atskirtas nuo žmonijos ir pasmerktas gyvenimui, kurį vadinau tyliuoju gyvenimu; aš, kuriam pamatyti vieną savo giminės padarą būtų atrodę lyg prisikelti iš mirties gyvenimui, ir tai būtų buvusi didžiausia palaima, - sakau, dabar aš turėjau drebėti, bijodamas pamatyti žmogų, ir buvau pasiruošęs prasmegti kiaurai žemę, vien tik išvydęs žmogaus šešėlį ar pastebėjęs nebylų jo pėdsaką šioje saloje! Toksai nepastovus yra žmogaus gyvenimas. Man šitaip galvojant, baiminantis ir svarstant, vieną dieną atėjo mintis, kad visa tai galėję būti vien mano įsivaizdavimas ir kad šis pėdsakas galėjęs būti mano paties kojos atspaudas, kai aš lipau į krantą iš savo valties. Tai truputį pakėlė mano nuotaiką, ir aš ėmiau save įtikinėti, kad tai tebuvęs apsirikimas - kad tai buvę ne kas kita, kaip vien mano paties pėdos žymė; ir kodėl gi aš nebūčiau galėjęs tuo keliu ateiti iš valties, lygiai kaip kad aš ėjau tuo keliu į valtį? Be to, aš atkreipiau dėmesį į tai, kad juk aš jokiu būdu negaliu tikrai pasakyti, kur mano vaikštinėta ir kur ne; ir jei pagaliau tai buvo mano paties kojos atspaudas, tai aš tada pasielgiau kaip tie kvailiai, kurie sugalvoja pasakas apie šmėklas ir vaiduoklius, o paskiau patys jų išsigąsta labiau negu kas kitas. Dabar aš kiek įsidrąsinau ir vėl ėmiau žvalgytis ore. Ištisas tris dienas ir tris naktis nebuvau išlindęs iš savo pilies, tad man ėmė trūkti maisto; aš beveik nieko neturėjau viduje, išskyrus kelis miežinius paplotėlius ir vandens. Be to, man rūpėjo pamelžti ožkas (tai paprastai būdavo mano vakarinė pramoga), nes žinojau, vargšai gyvulėliai labai kentėjo ir nerimavo dėl to dalyko; ir iš tiesų dėl to kelios ožkos vos nesusirgo, ir jų pienas beveik pranyko. Taigi drąsindamas save tuo, kad tai tebuvęs mano paties kojos atspaudas ir kad aš išsigandęs vien savo šešėlio, vėl pradėjau vaikščioti į laukus ir nuėjau į savo vasarvietę ožkų pamelžti. Bet jeigu jūs būtumėt matę, su kokia baime aš slinkau priekin, kaip dažnai atsigręždavau, kiek kartų buvau bemetąs savo pintinę ir bebėgąs, kiek tik kojos neša, tikriausiai būtumėt pamanę, jog mane persekioja nerami sąžinė arba jog mane nuo seniai kas nors baisiai išgąsdino (ir iš tiesų taip buvo). Dvi ar tris dienas paeiliui aš buvau nuėjęs prie savo galvijų ir, nieko įtartino nepamatęs, pasidariau kiek drąsesnis ir ėmiau galvoti, kad ten iš tiesų nieko nebuvo, kad visa tai tebuvo mano vaizduotės padaras. Bet kad visiškai būčiau tikras, nusprendžiau nueiti vėl į pakrantę, dar kartą ištirti šį pėdos atspaudą, palyginti jį su savuoju ir įsižiūrėti, ar yra bet kokio panašumo su mano paties kojos žyme. Bet kai atėjau į tą vietą, tai visų pirma man pasidarė aišku, kad, pririšęs savo valtį, aš jokiu būdu negalėjau atsidurti krante kur nors netoli šio pėdsako. Antra, palyginęs tą pėdsaką su savo paties pėda, pamačiau, jog mano pėda kur kas mažesnė. Ir vėl mane apėmė baisiausia baimė; aš drebėjau it drugio krečiamas. Mano galvoje sukosi tūkstančiai įvairiausių spėliojimų. Ir aš vėl nuėjau į namus, visiškai įsitikinęs, kad ten krante būta kokio žmogaus ar žmonių, arba, trumpai sakant, kad sala esanti gyvenama ir kad aš galiu būti užkluptas iš netyčių. Kokių priemonių imtis savo apsaugai - aš nežinojau. O, kokius juokingus dalykus žmonės ryžtasi daryti, kai juos apima baimė! Ji neleidžia jiems pasinaudoti tomis priemonėmis, kurias pasiūlo mums protas. Pirmas dalykas, kurį aš pats sau pasiūliau padaryti, buvo išardyti aptvarus ir paleisti prijaukintas ožkas į miškus, kad priešas jų nesurastų ir paskiau nepradėtų salos lankyti, ieškodamas to paties ar panašaus grobio. Tada vėl man kilo kvaila mintis sukasti ir tuo būdu sunaikinti miežių ir ryžių laukus, kad priešai ten jų neužtiktų ir dėl jų nesusigundytų salos lankyti; taip pat galvojau suardyti savo pašiūrę ir palapinę, kad jie nepamatytų jokių gyvenamojo būsto žymių ir jiems nekiltų noras ieškoti ten gyvenančių asmenų. Grįžus namo, pirmąją naktį šitokie pasiryžimai man kildavo, kol mane dar gyvai tebeveikė apėmusioji baimė ir galvoje viskas pinte pynėsi. Pavojaus baimė sukelia dešimtį tūkstančių kartų daugiau siaubo, negu patsai pavojus, kai jis yra prieš akis, o baimės našta mums atrodo daug sunkesnė, negu toji blogybė, kurios mes bijome. Dėl tokio minčių sąmyšio aš negalėjau užmigti kiaurą naktį ir užmigau tik iš ryto, o kadangi visi tie svarstymai buvo mane išvarginę ir išsėmę mano jėgas, tai aš labai kietai miegojau ir pabudau gerokai nusiraminęs; dabar aš pradėjau ramiai galvoti. Ir po smarkaus ginčo su pačiu savim, aš padariau išvadą, kad ši sala, kuri buvo tokia maloni, derlinga ir, kaip esu manęs, nelabai tenuto-lusi nuo žemyno, nėra taip visiškai apleista, kaip aš buvau įsivaizdavęs. Nors čia ir nėra pastovių gyventojų, gyvenančių vieloje, bet kartais, matyti, atplaukia į krantą valtys; gal jos tyčia atvyksta į šią vietą, o gal vien tik priešingų vėjų atblokštos. Toliau galvojau, kad esu dabar išgyvenęs čia penkiolika metų ir lig šiol nebuvau pastebėjęs jokio žmonių pėdsako ir jei kokie žmonės pripuolamai čia ir pakliūva, tai jie kaip galima greičiau dingsta iš čia, nes atrodo, jog iki šiolei niekas niekada nelaikė šios salos tinkama vieta įsikurti. Didžiausią man pavojų, galvojau, gali sudaryti pavieniai žmonės, atsitiktinai iš žemyno išsikėlę čia į krantą,- greičiausia, jie čia pakliūdavo prieš savo valią, trumpai pabūdavo ir ko greičiausiai vėl išplaukdavo, retai kada pasilikdami krante vieną naktį: mat, svarbu jiems grįžti atgal, naudojantis potvyniu ir dienos šviesa; ir todėl man nereikia nieko veikti, tik pasiieškoti kokią saugesnę vietą, į kurią galėčiau pasitrauki, jei pamatyčiau laukinius išsikeliant į krantą. Dabar aš ėmiau skaudžiai gailėtis, kam taip praplėčiau savo lindynę ir kam padariau joje angą, išeinančią už pylimo. Todėl, rimtai apsvarstęs šį. dalyką, ryžausi pasidaryti antrą pylimą, kuris taip pat pusračiu apjuostų mano aptvarą. Kaip tik ten prieš dvylika me tų buvau pasodinęs dvigubą eilę medžių, apie ką jau esu paminėjęs. Šie medžiai buvo taip tankiai susodinti, jog tereikėjo dar kelis baslius tarp jų įsmeigti, ir, juos sutankinus ir sustiprinus, mano pylimas greitai buvo baigtas. Taigi dabar aš turėjau dvigubą pylimą. Savo išorinį pylimą aš sutvirtinau rąstagaliais, seno lyno atrėžomis ir viskuo, kas, mano nuomone, galėjo jį padaryti stipresnį, palikęs jame septynias nedideles skyles, maždaug tokio didumo, kad galėčiau iškišti pro jas ranką. Iš vidaus aš tą pylimą pastorinau maždaug iki dešimties pėdų pločio, nuolat nešiodamas žemę iš savo rūsio, versdamas ją pylimo papėdėje ir sumindydamas; o septyniose skylėse aš įtaisiau muškietas, nes kaip tik septynias muškietas buvau atsigabenęs iš laivo į krantą. Jas, galima sakyti, įtaisiau, lyg patrankas į rėmus, tad dabar galėjau per kokias dvi minutes iššauti visais septyniais šautuvais. Sunkiai triūsiau daug mėnesių, kol pasidariau šį pylimą, nes nesijaučiau saugus, jo neužbaigęs. Kai šis darbas buvo baigtas, aš už pylimo toli į visas puses pri-smaigsčiau labai tankiai mietų to paties, į gluosnį panašaus medžio, kuris puikiai prigydavo ir greitai augo; manau, jog iš viso pasodinau jų arti dvidešimties tūkstančių, palikęs gana platų tarpą tarp jų ir mano pylimo, kad turėčiau erdvės priešus pamatyti, o jie negalėtų prisidengti jaunais medžiais, jei mėgintų priartėti prie mano išorinio pylimo. Po dvejų metų priešais savo būstą aš turėjau tankų atžalyną, o po penkerių šešerių metų tikrą mišką, tokį tankų, kad jis pasidarė visai neperžengiamas, niekam negalėjo net į galvą ateiti, kad už jo kas nors gyvena. Įeidamas į savo būstą ir išeidamas iš jo (nes miške nepalikau jokios alėjos), aš naudojaus dvejomis kopėčiomis - vienas dėdavau ties žemesniąja šlaito dalimi, kuri sudarė iškyšulį, ir ant jos viršaus pastatydavau kitas kopėčias. O kai abejos kopėčios būdavo nuimtos, joks drąsuolis nebūtų galėjęs pas mane nusileisti, nenusisukęs sprando, o jei kas ir nusileistų, tai tebūtų tik už mano išorinio pylimo. Taigi aš ėmiausi savo saugumui visų priemonių, kokias tik žmogaus protas galėjo sugalvoti. Ilgainiui paaiškės, kad tai buvo daroma ne visai be pagrindo, nors tuo metu visi pavojai tebuvo mano vaizduotės sukurti. Dirbdamas šį darbą, podraug aš neapleidau ir kitų savo reikalų; ypač rūpinaus nedidele savo ožkų kaimene. Dabar jos man teikė maistą ir apdarą, man nereikėjo vargti medžiojant laukines ožkas, o svarbiausia, man nebereikėjo vartoti parako ir šratų. Ožkų teikiamoji man nauda buvo tokia aiški, kad aš, suprantamas dalykas, nenorėjau jų prarasti ir paskui iš naujo jas veisti. Aš ilgai svarsčiau, kaip išvengti šios nelaimės, ir teradau du būdus išsaugoti ožkas: arba surasti patogią vietą požeminiam rūsiui iškasti ir jas ten kasnakt suvarinėti, arba kur nors nuošaliau aptverti du ar tris žemės sklypelius, atokiau vieną nuo kito, kuriuose galėčiau laikyti po pustuzinį jauniklių ožkų, ir jei kokia nelaimė ištiktų visą kaimenę, tai be didelio vargo ir per trumpą laiką galėčiau ją vėl užsiauginti. Ir aš nusprendžiau, kad antrasis planas bus protingesnis, nors ir pareikalaus daug laiko ir darbo. Kurį laiką ieškojau glūdžiausių salos vietų ir pagaliau užtikau vieną vietą, kuri buvo taip užslėpta, kaip tik mano širdis galėjo to pageidauti. Tai buvo nedidelė, drėgna vietovė vidur glūdžių ir tankių miškų, kur, kaip jau minėta, kartą aš vos nepaklydau, mėgindamas sugrįžti tuo keliu iš rytinės salos dalies. Čia aš radau laisvą žemės sklypą - arti trijų akrų - taip apsuptą miško, kad jis sudarė beveik natūralų aptvarą; čia toli gražu nereikėjo įdėti tiek darbo, kiek aptveriant kitus sklypus. Aš tučtuojau ėmiausi darbo šiame žemės sklype ir greičiau nei per mėnesį laiko aš jį jau buvau taip aptvėręs aplinkui, kad ten buvo galima gana saugiai patalpinti mano ožkų kaimenę ar bandą - vadinkit, kaip patinka, - kuri nebebuvo tokia laukinė, kokia ji buvo pradžioje. Nedelsdamas aš perkėliau ten dešimt jauniklių ožkučių ir du ožius, o paskiau baigiau tobulinti aptvarą, kol padariau jį tokį pat saugų kaip ir pirmąjį, kurį statydamas aš sugaišau žymiai daugiau laiko, nes tada nebuvo ko man skubėti. Visą šį darbą aš atlikau, vien išsigandęs to mano pastebėtojo žmogaus kojos pėdsako, nes iki šiol aš dar nebuvau matęs jokio žmogiško padaro, kuris būtų prisiartinęs prie salos. Dabar jau suėjo dveji metai, kaip aš gyvenau veikiamas šito nerimo, ir tai iš tiesų padarė mano buitį daug nemalonesnę negu kad anksčiau: kiekvienas lengvai gali įsivaizduoti, ką tai reiškia gyventi nuolatinėje baimėje. Bet tęskime toliau. Šitokiu būdu apsaugojęs dalį savo gyvojo turto, aš apėjau visą salą, ieškodamas kitos slaptos vietos tokiam pat atsarginiam aptvarui įtaisyti. Kartą, nukeliavęs toliau į vakarinę salos dalį, kur man niekad nebuvo tekę būti, ir pažvelgęs į jūrą, pamačiau toli jūroje valtį. Aš turėjau porą žiūronų, kuriuos buvau radęs vienoje jūrininkų dėžėje, mano paimtoje iš laivo, bet šįkart nebuvau pasiėmęs žiūrono su savim, o mano pastebėtas taškelis buvo taip toli, kad aš tikrai nežinojau, kas tai yra, nors ir spoksojau į jį, įtempęs akis. Ar tai buvo valtis, ar ne, nežinau, bet, kai nulipau nuo kalvos, jau nebegalėjau jos įžiūrėti; tad numojau į tą dalyką ranka, tik pasiryžau niekad nebeišeiti, neįsidėjęs žiūronų į kišenę. Kai nulipau nuo kalvos ir nuėjau į salos galą (kur iš tiesų anksčiau nebuvau buvęs), aš tuojau įsitikinau, kad pamatyti žmogaus kojos pėdsaką toje saloje nebuvo toks keistas dalykas, kaip kad aš įsivaizdavau. Ir jeigu ne paprastas atsitiktinumas, kad aš pakliuvau į tą salos šoną, į kurį laukiniai niekad neatvykdavo, tai būčiau lengvai sužinojęs, jog labai dažnai laukinių luoteliai, plaukdami į tolimesnę kelionę, užsuka ne tik pailsėti į aną salos dalį, bet ir, paėmę belaisvių, atsigabena juos čia į krantą ir pagal savo baisiuosius papročius užmuša juos ir suėda, nes jie visi žmogėdros. Bet apie tai vėliau. Kai nusileidau nuo kalvos į pajūrį (esu jau sakęs, kad tai buvo salos pietvakarių iškyšulys), likau visiškai priblokštas. Negaliu išreikšti, koks siaubas mane apėmė, kai išvydau, visą pajūrį nusėtą žmonių kaukolėmis, griaučiais, rankų ir kojų kaulais. Ypač įsidėmėjau vieną vietą, kur kūrenta laužas, ir pastebėjau žemėje iškastą apskritimą, lyg vietą gaidžių kautynėms; čia, reikia manyti, susėda tie laukiniai niekšai, keldami siaubingas savo puotas, kurių metu ryja savo artimų kūnus. Šis reginys taip pritrenkė mane, kad aš ilgokai negalvojau apie jokį man pačiam grėsusį pavojų. Visai nejutau baimės, bemąstydamas apie tokį nežmonišką pragarišką brutalumą ir siaubingą žmogiškosios prigimties išsigimimą, apie kurį, tiesa, dažnai buvau girdėjęs, bet to niekada nebuvau matęs iš arti. Trumpai sakant, aš nusigręžiau nuo to baisaus reginio; man pasidarė bloga, ir aš jau buvau benualpstąs, kai gamta pašalino netvarką iš mano vidurių; nepaprastai smarkiai išsivėmęs, aš pasijutau truputį geriau, bet nė valandėlės nebegalėjau pasilikti toje vietoje. Tad ko greičiausiai vėl užkopiau į kalvą ir nuėjau savo būsto link. Grįžęs namo į savo pilį, aš jaučiausi dabar daug saugesnis negu bet kada anksčiau, nes įsitikinau, kad šie niekšai niekuomet neatplaukia į salą, ieškodami ko nors, - gal būt, jie iš viso nieko neieško, nieko jiems iš čia nereikia, ir jie nesitiki nieko rasti; tikriausiai jie dažnai yra buvę miškingoje salos dalyje, nerasdami ten nieko, kas jų tikslams būtų naudinga. Aš žinojau, kad išgyvenau čia dabar beveik aštuoniolika metų ir lig šiol niekad nebuvau čia užtikęs jokių žmogaus pėdsakų; ir aš galiu išgyventi dar aštuoniolika metų, visiškai pasislėpęs ir nepastebimas, kaip dabar kad buvau, jei tik jiems nesirodysiu; vienintelis mano uždavinys dabar - tūnoti pasislėpus, kur esu, nebent pamatyčiau geresnės rūšies padarus, kuriems galėčiau pasirodyti. Aš jutau tokį pasibjaurėjimą tais laukiniais niekšais ir jų bai-siu, nežmonišku papročiu ryti vienas kitą, kad buvau susimąstęs ir nuliūdęs ir beveik ištisus dvejus metus po šito įvykio neišeidavau iš artimiausių savo apylinkių. Kai sakau - iš artimiausių savo apylinkių, aš turiu galvoje tris savo sodybas, būtent: pilį, vasarnamį ir aptvarus miškuose, kuriuose laikiau ožkas. Toks buvo mano iš prigimties plaukiąs pasipiktinimas tais niekšais, pragaro išperomis, kad aš lygiai tiek pat bijojau juos pamatyti, kaip ir patį velnią, todėl per visą šį laiką nesiryžau eiti net savo valties pasižiūrėti. Pradėjau galvoti, kad verčiau man pasidarius kitą, nes aš nebegalėjau nė pamąstyti apie mėginimus atsiplukdyti valtį aplink salą pas save, bijodamas susitikti su šiais padarais jūroje ir gerai žinodamas, koks būtų mano likimas, jei pakliūčiau jiems į nagus. Vis dėlto laikas ir įsitikinimas, kad negresia pavojus būti šių įmonių užtiktam, po truputį sumažino mano baimę, ir aš ėmiau gyventi taip pat ramiai kaip ir anksčiau - vien su tuo skirtumu, kad dabar buvau atsargesnis ir daugiau dairydavaus aplinkui, o ypač buvau atsargus, šaudydamas iš savo šautuvo, kad neišgirstų laukiniai, jeigu jie tuo metu būtų saloje. Ir todėl aš labai džiaugiausi, kad pasirūpinau prijaukintų ožkų kaimenę ir kad man nebereikia medžioti po miškus ir jas šaudyti. Jei kada aš ir pagaudavau ožkų, tai vien tik kilpomis arba spąstais, kaip anksčiau darydavau. Man atrodo, kad per dvejus metus po šito įvykio aš nė karto neiššoviau iš savo šautuvo, nors ir niekad be jo neišeidavau. Be to, aš turėjau tris pistoletus iš laivo ir dabar juos visada nešiodavaus su savimi - bent du iš jų - užsikišęs už savo odinio diržo; taip pat nušveičiau vieną didžiųjų kardų, kuriuos buvau pasiėmęs iš laivo, ir pasidariau kilpą jam pasikabinti: tad dabar, išeidamas iš namų, aš atrodydavau tikrai baisus, jei tik jūs pridėsite prie ankstyvesniojo mano išvaizdos aprašymo dar pistoletus ir didelį, platų kardą, kybantį pašonėje ant diržo, be makštų. Šitaip dalykams pakrypus, aš vėl pradėjau gyventi ramiai ir tykiai kaip anksčiau, tik turėjau būti atsargesnis. Visa tai man rodė vis aiškiau ir aiškiau, kad mano būklė toli gražu nėra nelaiminga, palyginus ją su kitomis, ir kad likimas galėjo man lemti kur kas blogesne padėtį. Todėl aš ir pradėjau galvoti, kaip mažai žmonės skųstųsi bet kokiu savo gyvenimu, jeigu jie palygintų savo padėtį su kitomis, blogesnėmis, ir būtų dėkingi, o nelygintų jos visada su geresnėmis, kad tuo galėtų pateisinti savo murmėjimą ir nusiskundimus. Dabartinėmis savo gyvenimo aplinkybėmis aš tenkinausi tikrai nedaugeliu dalykų ir todėl priėjau išvadą, kad mano pergyventoji tų laukinių siaubūnų baimė ir susirūpinimas savo saugumu bus nuslopinę mano išradingumą ir norą įsitaisinėti sau įvairius patogumus. Antai, aš mečiau puikų sumanymą, apie kurį kadaise nemažai galvojau, būtent pamėginti iš savo miežių pasidaryti salyklo ir užsiraugti alaus, Tai buvo tikrai keista mintis, ir aš dažnai prikaišiodavau sau jos kvailumą, nes aš tuojau pamačiau, kad man truks daugelio dalykų, reikalingų alui gaminti: visų pirma, neturėsiu statinių jam laikyti, o tai buvo kliūtis, kurios, kaip jau esu pažymėjęs, aš negalėjau įveikti - negalėjau, nors dėl to bergždžiai sugaišau ne tik daugeli dienų, bet savaičių, net mėnesių. Toliau, aš neturėjau apynių, kurie suteiktų jam stiprumo, nei mielių, kad jis imtų putoti, nei katilo ar puodo jam užraugti. Ir vis dėlto, nepaisant tų visų trūkumų, aš tvirtai esu įsitikinęs, kad jei nebūtų įsiterpę tie visi įvykiai, - čia turiu galvoje baimę ir siaubą, kurį man sukėlė laukiniai, - aš būčiau ėmęsis tos gamybos ir, gal būt, man tai būtų pavykę, nes aš retai kada mesdavau koki sumanymą, jo neįvykdęs. Bet mano išradingumas pakrypo dabar visai kitu keliu, nes naktį ir dieną aš tegalvojau vien apie tai, kaip man sunaikinus kai kuriuos tų siaubūnų per jų žiaurią, kruviną puotą ir, jei tik bus įmanoma, išgelbėjus auką, jų čia atsigabentą sunaikinimui. Reikėtų daug storesnio tomo, negu šis veikalas, jei norėčiau išdėstyti visus savo sumanytuosius ar vien tik mintyse svarstytuosius planus tiems padarams sunaikinti, arba bent taip išgąsdinti, kad jie daugiau čia nebeatvyktų. Bet visa tai buvo bergždžia. Ką gi galėtų jiems padaryti vienas žmogus, jeigu jų, galimas dalykas, būtų drauge dvidešimt ar trisdešimt, apsiginklavusių ietimis arba lankais ir strėlėmis, kuriomis jie sugeba šaudyti į taikinį taip taikliai, kaip aš iš savo šautuvo? Kartais aš galvodavau iškasti duobę po ta vieta, kur jie kuria ugnį, ir įdėti.ten penkis ar šešis svarus parako, kuris, jiems sukūrus laužą, užsidegtų ir išsprogdintų visa, kas būtų netoliese. Bet, visų pirma, aš labai nenorėjau tiek parako dėl jų suvartoti, nes dabar teturėjau tik vieną statinaitę, be to, aš niekad negalėjau būti tikras, kad jis sprogs reikiamu laiku, juos kliudydamas, ir manau, kad sprogimas geriausiu atveju vien išnešios degantį laužą ir išgąsdins juos, bet ne tiek, kad jie visiškai apleistų tą vietą. Todėl aš ir atidėjau šį sumanymą į šalį ir tuomet sugalvojau, kad man reikėtų kur nors patogiai pasislėpti užuolandoje su savo trimis šautuvais, dvigubai užtaisytais, ir šauti į laukinius pačiame jų kruvinos puotos įkarštyje, kada būsiu tikras kiekvienu šūviu nukausiąs ar su-žeisiąs du ar tris. Ir aš neabejojau, kad paskiau, puolęs juos su savo trimis pistoletais ir kalaviju, net jei jų būtų ir dvidešimt, visus juos nudėčiau. Ši mintis man patiko, ir sukosi mano galvoje kelias savaites. Aš tiek buvau ja užsidegęs, jog dažnai tat sapnuodavau ir kartais per miegą tiesiog tariaus šaudąs į laukinius. Aš taip susiviliojau šiuo projektu, kad kelias dienas užtrukau, beieškodamas tinkamų vietų užuolandai, kur galėčiau jų tykoti. Dabar dažnai nueidavau į aną pajūrį ir pradėjau su juo apsiprasti. Būnant toje vietoje ir matant žymes, primenančias, kaip tie barbariškieji niekšai rijo vienas kitą, mano širdis dar labiau užsidegdavo kruvinu kerštu ir pagieža: aš nuolat galvodavau, kaip užkapoti kardu dvidešimt ar trisdešimt laukinių. Pagaliau aš radau vietą kalvos šlaite, kur nusprendžiau galįs saugiai tykoti, kol pamatysiu kelias jų valtis atplaukiant. Tada galėsiu, prieš jiems pasiruošiant išlipti į krantą, nematomas pasitraukti į medžių tankynę, kur viename medyje buvo drevė, pakankamai didelė man pasislėpti. Joje aš galėsiu tūnoti ir stebėti visus jų kruvinuosius veiksmus ir prisitaikyti tiesiog jiems į galvas, kai jie bus taip arti susėdę, kad būtų beveik neįmanoma nepataikyti, ir kad tikriausiai man pavyks pirmuoju šūviu tris ar keturis iš jų sužeisti. Taigi šioje vietoje aš pasiryžau įvykdyti savo planą ir tam tikslui paruošiau dvi muškietas ir savo paprastąjį medžioklinį šautuvą. Kiekvieną muškietą užtaisiau dviem stambiais švino gabalais ir keturiomis ar penkiomis mažesnėmis kulkomis, maždaug pistoleto kulkų dydžio, o medžioklinį šautuvą užtaisiau sauja stambiausių šratų. Užtaisiau taip pat ir savo pistoletus, kiekvieną maždaug keturiomis kulipkomis. Šitaip apsiginklavęs, gerai apsirūpinęs šaudmenimis antrai ir trečiai salvei, aš pasiruošiau į savo ekspediciją. Susidaręs tokią plano schemą ir vaizduotėje ją praktiškai pritaikęs, aš kas rytą nužygiuodavau į kalvą, kuri buvo maždaug už trijų mylių nuo vadinamosios mano pilies, be nepamatysiu jūroje valčių, besiartinančių prie salos arba iš tolo į ją plaukiančių. Bet mane ėmė varginti ši sunki pareiga, du ar tris mėnesius be pertraukos taip einant sargybą. Visada grįždavau nieko nepastebėjęs ne tik pajūryje, bet ir visame vandenyne, kiek tik galėjau bent kuria kryptimi aprėpti plika akimi ar per žiūronus. Kol aš taip kasdien vaikščiodavau į kalvą pasižvalgyti, tol tvirtai laikiausi savojo plano. Mano karinga nuotaika visą tą laiką nė kiek nesilpnėjo, ir aš buvau pasiruošęs įvykdyti šią žiaurią bausmę, - nužudyti dvidešimt ar trisdešimt nuogų laukinių. Pagiežos apakintas, biaurėdamasis žiauriu tų žmonių papročiu, aš netgi neuž-daviau sau klausimo, ar tie žmonės yra verti tokios bausmės. Bet dabar, kai man pradėjo įkyrėti tos bergždžios ekskursijos, kurias taip ilgai ir taip toli kiekvieną rytą atlikinėjau, ėmė keistis ir mano nuomonė apie patį šį žygį, ir aš pradėjau ramiau ir šalčiau nagrinėti tai, ką buvau benorįs vykdyti; pagalvojau, kokia gi teise ir kieno pašauktas aš galiu vaizduotis esąs tų žmonių teisėjas ir budelis. Kuo gi tie žmonės man pakenkė ir kokią teisę aš turiu įsiterpti į ginčą dėl kraujo, kurį jie vieni prieš kitus pralieja? Be abejo, šitie žmonės taip elgiasi, nelaikydami tai nusikaltimu: jų sąžinė tų veiksmų nepasmerkia ir jų sąmonė jiems jų neprikaišioja. Nužudyti kare paimtą belaisvį ar valgyti žmogieną jiems atrodo ne didesnis nusikaltimas, kaip mums nudobti jautį ar valgyti avieną. Kai aš šitą dalyką truputį pasvarsčiau, neišvengiamai sekė išvada, kad aš klaidingai žiūriu į visą reikalą, kad šie žmonės anaiptol nėra žmogžudžiai ta prasme, kuria aš pirmiau buvau juos savo mintyse pasmerkęs; jie nė kiek neblogesni už tuos krikščionis, kurie dažnai nužudo kautynėse paimtus belaisvius, o dar dažniau įvairio mis pramogomis be jokio gailesčio sukapoja ištisus kariuomenės dalinius, nors anie numeta žemėn savo ginklus ir pasiduoda. Toliau man dingtelėjo, kad nors tų laukinių elgesys vienų su kitais ir yra brutalus, ir nežmoniškas, bet man tai nieko nekenkia; šitie žmonės man nepadarė nieko blogo. Jeigu jie užpultų mane ar aš turėčiau juos pulti apsigynimo tikslu, tada būtų galima pateisinti tą mano sumanymą. Bet dabar aš juk esu už jų galios ribų, ir jie iš tiesų nieko nežino apie mane, tad ir neturi jokių planų prieš mane, todėl būtų visai neteisinga, jei aš juos pulčiau. Priešingu atveju reikėtų pateisinti ispanų elgesį ir visus jų žiaurumus Amerikoje, kur jie sunaikino milijonus šių žmonių. Tiesa, jie buvo stabmeldžiai, barbarai ir atlikinėdavo kai kurias kruvinas ir barbariškas apeigas, pavyzdžiui, aukodavo žmones stabams, bet ispanų atžvilgiu jie buvo visai nekalti žmonės. Ne veltui šiuo metu visos krikščioniškos Europos tautos ir net patys ispanai piktinasi Amerikos raudonodžių naikinimu ir kalba apie tai kaip apie tikrą skerdimą, kruviną ir nenatūraliai žiaurų darbą, tokį, dėl kurio jau pats ispanų vardas visų humaniškų ar krikščioniškų žmonių laikomas baisiu ir siaubingu - lyg Ispanijos karalystė ypačiai būtų pasižymėjusi tuo, kad gimdo žmonių giminę, visiškai neturinčią švelnių principų ar paprasčiausios užuojautos nelaimingiesiems, o juk užuojauta yra laikoma žmogaus dvasios kilnumo žyme. Šitie samprotavimai privertė mane iš pradžių stabtelėti, o paskiau ir visiškai susilaikyti, .ir aš pradėjau po truputį atsižadėti savo plano ir priėjau išvadą, kad buvau pasirinkęs klaidingą kelią, ryždamasis pulti laukinius. Ne mano reikalas juos pulti, jeigu jie manęs pirmi nepuola, ir aš privalau, jeigu tik galima, šito išvengti; bet, jeigu mane jie užtiktų ir užpultų, tada aš jau atliksiu savo pareigą. Iš antros pusės, aš įsitikinau, kad iš tiesų šitaip pasielgęs aš neišsigelbėčiau, bet visiškai sugriaučiau savo gyvenimą, pražudyčiau save, nes aš niekad negalėčiau būti tikras, ar aš nužudysiu ne tik visus, esančius tuo metu krante, bet ir visus, kurie vėliau kada nors į salos krantą atvyktų; o jeigu nors vienas jų ištrūktų ir papasakotų savo tautiečiams, kas buvo įvykę, jie atplauktų čia tūkstančiais, norėdami atkeršyti už savo draugų mirtį, ir aš tuo būdu tik užsitraukčiau sau tikrą pražūtį, kurios dabar visai neturiu pagrindo laukti. Iš viso aš padariau išvadą, kad nei iš principo, nei tikslingumo sumetimais aš neprivalau vienaip ar kitaip į šį reikalą įsikišti; aš teturiu kaip įmanydamas nuo laukinių slėptis ir nepalikti jiems nė mažiausios žymės, iš kurios jie galėtų spręsti, kad saloje gyvenama žmonių. Dabar aš įsitikinau, kad buvau visiškai atitolęs nuo savo pareigų, sudarinėdamas savo kruvinuosius planus sunaikinti nekaltas būtybes - nekaltas, žinoma, tik mano atžvilgiu. O nusikaltimai, kuriuos jie daro vieni prieš kitus, yra būdingi jų tautai. Šitaip nusiteikęs aš pragyvenau beveik metus. Dabar aš visiškai nebenorėjau ieškoti progos tuos laukinius užpulti ir per visą šį laiką nė karto neužkopiau į kalvą pasižiūrėti, ar jų nematyti kur nors, ir sužinoti, ar jų būta krante, ar ne, nes nenorėjau susigundyti proga netikėtai juos užpulti. Aš padariau tik viena: nuėjęs pašalinau savo luotelį, kuris buvo kitoje salos pusėje; nuplukdžiau jį į rytinį salos galą, įvedžiau jį ten į mažą įlankėlę, kurią radau po keliomis aukštomis uolomis, ir kur, kaip žinojau, bijodami srovių, laukiniai jokiu būdu neišdrįs ir nebandys įplaukti savo luoteliais. Su savo luotu išgabenau visa, kas jam priklausė, būtent: stiebą su burėmis ir inkarą (jeigu tik galima būtų jį pavadinti inkaru - geresnio neįstengiau pasidirbti). Visa tai aš pašalinau, kad ten neliktų jokios žymės, jog saloje gyvenama žmonių, Be to, kaip esu minėjęs, aš gyvenau dabar labiau užsidaręs negu bet kada ir retai kada išeidavau iš savo lindynės. Tiesa, aš reguliariai eidavau melžti savo ožkų ir pažiūrėti miške esančios kaimenės. Kadangi ji buvo visai kitoje salos pusėje, jai negrėsė joks pavojus, nes neabejotina, kad tie laukiniai žmonės, kurie kartais aplankydavo šią salą, niekad neidavo toli nuo pakrantės. Ir aš neabejoju, kad po to, kai aš, jų išsigandęs, pasidariau labai atsargus, jie ne kartą buvo išsikėlę į salos pakrantę, lygiai kaip ir anksčiau. Dabar aš vis dar su siaubu pagalvodavau, kokia būtų buvusi mano padėtis, jeigu aš būčiau su jais susidūręs, ir jeigu jie mane būtų užtikę dar anksčiau, kada plikas ir beginklis, teturėdamas vieną šautuvą, ir tai užtaisytą tik smulkiais šratais, aš basčiausi ir slankiojau visur po salą, žiūrinėdamas, ką gero man pavyks rasti, - kokia man būtų buvusi staigmena, jeigu tada, kai pastebėjau žmogaus kojos pėdsaką, aš būčiau vietoje to pamatęs penkiolika ar dvi dešimt laukinių, kurie pultų mane vytis, ir aš jokiu būdu negalėčiau nuo jų pasprukti, nes jie yra daug greitesni! Mintys apie šį dalyką kartais tiek numušdavo mano dvasią ir tiek nuliūdindavo sielą, kad aš negreit tegalėdavau atsigauti, galvodamas, kas man reikėtų daryti, jeigu aš nebūčiau pasiruošęs jiems pasipriešinti. Iš tiesų, rimtai pagalvojęs apie tuos dalykus, aš labai melancholiškai nusiteikdavau, ir kartais toks būdavau gana ilgą laiką. Aš tikiuos, kad šio veikalo skaitytojui neatrodys keista, jei prisipažinsiu, kad tie nuolatiniai rūpesčiai, tie nuolatiniai pavojai, kuriuose gyvenau, ir mane slėgusi baimė užkirto kelią mano išradingumui ir visiems planams, kuriuos buvau susidaręs savo ateities patogumams ir malonumams. Dabar labiau rūpinaus savo saugumu, negu savo maistu. Dabar aš nedrįsdavau įkalti vinį arba nusikirsti pagalį, bijodamas, kad nenugirstų mano sukeltojo triukšmo; juo labiau nedrįsdavau - dėl tos pačios priežasties - iššauti iš šautuvo. Bet ypač aš jausdavaus nejaukiai kurdamas ugnį, kad manęs neišduotų dūmai, kurie dieną matomi labai iš toli; todėl tokius savo darbus, kurie reikalauja ugnies, kaip kad puodų ir pypkių išdegimas, aš perkėliau į savo naująją būstinę miškuose, kurią neseniai ten buvau susiradęs, ir neapsakomai tuo džiaugiausi. Tai buvo natūralus urvas žemėje, labai erdvus, bet aš esu tikras, kad jokiam laukiniui, atsidūrus prie jo angos, neužtektų drąsos ten lįsti; to, tiesą sakant, neišdrįstų ir joks kitas žmogus; bet tokiam kaip aš nieko kito taip nereikėjo kaip saugios vietos pasislėpti. Šito urvo anga buvo didelės uolos papėdėje, kur aš visai atsitiktinai kapojau storas medžių šakas, norėdamas pasigaminti anglių. Bet prieš pasakodamas toliau, turiu paaiškinti, kam man prireikė anglių. Kaip esu jau sakąs, aš bijojau kurti ugnį šalia savo būsto ir sukelti dūmus; betgi man būtinai reikėjo išsikepti duonos, išsivirti mėsos ir t. t. Aš buvau matęs, kaip Anglijoj pasigamina anglių, degindami po velėna malkas tol, kol jos virsta medanglimis arba sausomis anglimis. Taip ėmiau daryti miške ir aš. Užgesinęs ugnį, anglis parsinešdavau namo ir jas vartodavau vietoj malkų; tuo būdu išvengdavau dūmų, kurie galėjo išduoti mano buveinę. Bet visa tai tik tarp kitko. Bekapodamas toje vietoje malkas, pastebėjau, kad už vieno labai tankaus krūmo yra kažkokia ola. Man buvo įdomu ten pažvelgti, ir vargais negalais įlindęs pro angą, atsidūriau gana erdviame ir aukštame urve. Bet turiu jums prisipažinti, kad aš kur kas greičiau iš ten išdūmiau negu kad įlindau nes pažvelgęs giliau į tą urvą, kuriame buvo visiškai tamsu, pastebėjau dvi dideles, žvilgančias kažkokio padaro akis - nežinojau, ar jos buvo žmogaus, ar velnio - jos spinksojo lyg dvi žvaigždės, atspindėdamos pro rūsio angą tiesiai į jas krentančią blankią šviesą Tačiau netrukus aš atsipeikėjau ir pavadinau save paskutiniausiu kvailiu, tardamas sau, kad žmogus, bijąs pamatyti velnią, netinka dvidešimt metų gyventi visiškai vienas saloje ir kad aš neturįs manyti, jog ten rūsyje galėtų būti kažkas baisesnio už mane patį. Tada, sukaupęs drąsą, aš paėmiau didžiulį nuodėgulį ir įsiveržiau į vidų, laikydamas liepsnojantį pagalį rankoje. Aš dar nebuvau nužengęs nė trijų žingsnių, kai išsigandau beveik tiek pat, kiek pirma, nes išgirdau garsų atodūsį, lyg kenčiančio žmogaus, o po to lyg kažkokį niurnėjimą ir vėl gilų atodūsį. Aš pasitraukiau atatupstas ir apmiriau iš siaubo; šaltas prakaitas mane išpylė, ir jei būčiau turėjęs skrybėlę ant galvos, negaliu tvirtinti, kad mano plaukai nebūtų jos nukėlę. Vis dėlto, sukaupęs visą savo drąsą, aš vėl žingtelėjau priekin, laikydamas nuodėgulį truputį aukščiau galvos, ir jo šviesoje pamačiau gulintį žemėje didžiulį, baisų ožį, kuris, kaip mes sakome, sudarinėjo savo testamentą ir žiobčiojo, dvėsdamas iš senatvės. Aš pastūmiau jį truputį, norėdamas įsitikinti, ar pavyks man jį laukan išvaryti, ir jis pamėgino atsistoti, bet neįstengė pasikelti. Ir aš pagalvojau: lai guli jis čia, kol dar gyvas; jeigu jis mane taip išgąsdino, tai tikriausiai išgąsdintų ir laukinius, kurie išdrįstų įlįsti į urvą. Dabar aš atsipeikėjau iš baimės ir ėmiau dairytis aplinkui; apsižiūrėjau, kad urvas visai nedidelis, apie dvylika kvadratinių pėdų, netaisyklingo pavidalo, nei apskritas, nei keturkampis, nes juk žmonių rankos čia nedirbo - jo būta gryno gamtos padaro. Jo gilumoje taip pat pastebėjau skylę, kuria galima buvo gilyn patekti, bet urvas buvo ten toks žemas, kad man reikėtų ropoti rankomis ir kojomis, norint ten įlisti, ir aš nežinojau, į kur tas urvas nuvestų. Todėl, neturėdamas žvakės, atidėjau šį dalyką kitam kartui, bet pasiryžau ir vėl ateiti kitą dieną, apsirūpinęs žvakėmis ir skiltuvu, kurį buvau pasidaręs iš vieno muškietos užrakto ir į kurio dėželę buvau įsidėjęs žarijų. Kitą dieną aš ir atėjau, pasiėmęs šešias dideles savo darbo žvakes - dabar aš jau gaminau labai geras žvakes iš ožkų lajaus - ir, įlindęs į tą žemąją urvo vietą, aš buvau priverstas ropoti visom keturiom, kaip jau sakiau, beveik dešimtį jardų; tarp kitko, man atrodė, kad tai būta gana drąsaus žygio, nes aš nežinojau, kaip toli teks šliaužti, nė kas bus toliau. Prasmukęs pro siaurumą, pamačiau, kad urvas eina vis erdvyn ir aukštyn, ir čia mano akis nustebino toksai didingas reginys, kokio dar nebuvau saloje matęs. Aš stovėjau erdvioje grotoje apie dvidešimt pėdų aukščio. Sienose ir skliautuose tūkstanteriopai atsispindėjo mano dviejų žvakių šviesa. Kas buvo toje uoloje - ar deimantai, ar kiti brangūs akmenys, ar auksas (aš spėjau, kad tai greičiausiai būta jo) - aš nežinojau. Aš atsidūriau žaviausioje, nors ir visiškai tamsioje grotoje. Jos dugnas buvo sausas ir lygus, nubertas smulkiu žvirgždu, todėl ten nebuvo matyti jokių šlykščių ar nuodingų šliužų, taip pat nebuvo jokios drėgmės ar šlapumo nei sienose, nei lubose. Vienintelis nepatogumas - įeinamoji anga, bet kadangi čia buvo saugi vieta, to-. kia užuolanda, kokios man reikėjo, tai aš pagalvojau, kad ši ypatybė kaip tik bus naudinga. Taigi aš labai džiaugiaus šiuo atradimu ir pasiryžau neatidėliodamas atsigabenti čion dalį tų daiktų, dėl kurių labiausiai baiminausi. Pirmiausia aš nusprendžiau čion atitempti savo parako atsargą ir visus atliekamus ginklus, būtent: du medžioklinius šautuvus, nes jų turėjau iš viso tris, ir tris muškietas iš mano turimų aštuonių. Savo pilyje palikau tik penkias muškietas, kurios stovėjo užtaisytos lyg patrankos prie išorinės mano tvoros ir buvo taip pat paruoštos kiekvienam žygiui. Tąja savo amunicijos pergabenimo proga aš atidariau parako statinę, kurią buvau išgriebęs iš jūros ir kuri buvo sušlapusi; pastebėjau, kad vanduo tebuvo įsiskverbęs į paraką maždaug per tris keturis inčus iš visų pusių ir, parako viršutiniam sluoksniui susi-lipdžius ir sukietėjus, vidurys išliko sveikas, lyg branduolys kevale. Taigi dabar aš radau beveik šešiasdešimt svarų labai gero parako, ir tuo metu tai buvo man labai malonus radinys. Visą tą paraką aš ir nugabenau j aną vietą ir niekada nebelaikydavau daugiau kaip du tris svarus savo pilyje, bijodamas bet kokio netikėtumo. Ten aš taip pat sunešiau ir visą likusį šviną, iš kurio darydavaus kulkas. Dabar aš įsivaizdavau esąs lyg vienas senovės milžinų, kurie, sako, gyvenę uolų tarpekliuose ir urvuose, kur jų niekas negalėjęs pasiekti; mat, aš įtikinau save, jog, kol toje vietoje tūnosiu, kad ir penki šimtai laukinių mane medžiotų, jie niekada negalėtų manęs surasti, o jei ir surastų, tai neišdrįstų manęs ten užpulti. Senasis ožys, kurį radau bedvesiantį, nugaišo urvo angoje kitą dieną, ir man buvo daug lengviau išrausti ten didelę duobę, įmesti jį ir apipilti žeme, negu išvilkti į lauką. Tad aš jį ten ir užkasiau, norėdamas apsaugoti savo nosį nuo nemalonaus kvapo. Dabar aš jau gyvenau dvidešimt trečiuosius metus saloje. Buvau taip pripratęs prie tos vietos ir prie to gyvenimo būdo, jog, jei tik būčiau galėjęs pradžiuginti save, visiškai įsitikindamas, kad jokie laukiniai neatvyks ten manęs trukdyti, aš mielu noru būčiau sutikęs praleisti ten likusią gyvenimo dalį iki pat paskutinio akimirksnio, kada atsigulčiau ir numirčiau, kaip tas senasis ožys urve. Aš taip pat buvau prasimanęs smulkių malonumų ir pramogų, kurių dėka laikas man daug smagiau praslinkdavo negu anksčiau. Pirmiausia aš išmokiau savo Poli kalbėti, kaip tat esu jau pažymėjęs; ji kalbėjo taip draugiškai, taip aiškiai ir suprantamai, kad tai man buvo labai malonu; ji gyveno su manim apie dvidešimt šešerius metus. Kiek ji galėjo išgyventi po to, nežinau; bet aš žinau, kad Brazilijoje papūgos, sako, gyvenančios šimtą metų. Gal būt, mano Poli vis dar tebėra gyva ten ir šaukia vargšą Robiną Kruzą iki šios dienos. Aš jokiam anglui nelinkiu nelaimės ten nuvykti ir ją išgirsti; bet jei taip atsitiktų, jis tikriausiai manytų, kad tai esama velnio. Mano šuo man buvo labai ištikimas ir atsidavęs draugas ne mažiau kaip per šešiolika metų, o paskiau jis nugaišo iš senatvės. Mano kačių, kaip esu pažymėjęs, tiek priviso, kad aš keletą kartų buvau priverstas jas šaudyti, kad jos nesurytų viso mano turto. Kai aš nuolat jas vijau nuo savęs ir nedaviau joms jokio maisto, jos pagaliau nubėgo į miškus ir virto laukinėmis. Kai dvi senosios katės, kurias buvau atsigabenęs su savimi, nugaišo, aš turėjau dvi ar tris favorites, kurias laikiau prijaukintas ir kurių jauniklius, jei tik jos jų atsivesdavo, visada nuskandindavau. Ir šitie gyvulėliai sudarė mano šeimos dalį. Be tų, aš dar visada laikydavau arti savęs du ar tris naminius ožiukus, kuriuos pripratindavau maitintis iš mano rankų. Turėjau aš dar dvi papūgas, kurios visai gerai kalbėjo ir abi šaukdavo Robiną Kruzą, bet toli gražu ne taip, kaip mano pirmoji papūga. Bet, tiesą sakant, aš ir nebuvau tiek dėmesio skyręs joms išmokyti, kiek anai. Aš taip pat turėjau keletą prijaukintų jūros paukščių, kurių vardų nežinojau; juos aš buvau pasigavęs pakrantėje ir pakirpęs sparnus. Dabar, suaugus mano pasodintiems priešais pilį medeliams į puikų, tankų atžalyną, tie paukščiai gyveno visi tarp tų žemų medžių ir perėjo ten, ir tai man buvo labai malonu. Taigi, kaip esu sakęs anksčiau, aš dabar būčiau buvęs visai patenkintas savo gyvenimu, kad tik man nebūtų reikėję bijoti laukinių. Bet buvo kitaip lemta. Ir, gal būt, ne pro šalį būtų visiems žmonėms, kurie skaitys mano istoriją, pasimokyti iš jos, kaip dažnai mūsų gyvenime blogis, kurio mes taip stengiamės išvengti ir kuris, jei mus ištinka, atrodo mums siaubingiausias, kaip dažnai šis blogis tampa vienintele priemone mums išsigelbėti iš tos sunkios būklės, į kurią esame patekę. Aš galėčiau pateikti daug pavyzdžių iš mano keisto gyvenimo, bet ypač reikšmingi yra paskutiniai mano vienišo gyvenimo metai. Dabar slinko dvidešimt tretieji metai, kai aš gyvenau saloje. Buvo gruodžio mėnuo - pietinio saulės persilaužimo metas, - žiema aš jo negaliu pavadinti, - tinkamiausias laikas mano derliui, ir aš turėjau daug dirbti laukuose. Kartą, eidamas anksti rytą, dar prieš auštant, aš nustebau, pamatęs ugnį pajūryje, maždaug per dvi mylias nuo manęs, tame salos gale, kur anksčiau buvau pastebėjęs, kad ten išsikelia laukiniai; bet tai buvo ne kitoje salos pusėje, o, didelei mano nelaimei, mano pusėje. Aš iš tikrųjų buvau baisiai pritrenktas to reginio ir sustojau savo atžalyne, nedrįsdamas išeiti, kad manęs neužkluptų. Bet aš nebegalėjau nurimti; bijojau, kad tie laukiniai, trankydamiesi po salą, neužeitų mano javų laukų ar kurių kitų mano įtaisymų, nes tada jie tučtuojau padarytų išvadą, kad šioje vietoje esama žmonių, ir nebe-nurimtų, kol mane surastų. Šito bijodamas, aš grįžau į savo pilį, įsitraukiau kopėčias paskui save ir labiausiai rūpinaus, kad iš išorės mano sodyba atrodytų visiškai laukinė ir natūrali vieta. Tuo tarpu viduje ruošiausi gintis. Užtaisiau visas savo vadinamąsias patrankas (tai buvo muškietos, įtvirtintos ant naujojo pylimo) ir visus savo pistoletus; pasiryžau gintis iki paskutinio atodūsio. Šitaip aš išstovėjau apie dvi valandas. Pradėjau labai nekantrauti, norėdamas gauti kokių žinių iš išorės. Bet aš neturėjau žvalgų, kuliuos būčiau galėjęs tuo tikslu pasiųsti. Dar valandėlę pasėdėjęs ir pasvarstęs, kas man šiuo atveju daryti, aš nebegalėjau ilgiau iškęsti taip sėdėdamas ir nieko nežinodamas. Atrėmiau savo kopėčias į kalvos šoną, ten, kur buvo plokščia vieta, kaip tai esu pažymėjęs anksčiau, pasilypėjau ir, vis užsitraukdamas paskui save kopėčias, jomis įlipau j kalvos viršūnę; išsitraukiau savo žiūronus, kuriuos tyčia buvau pasiėmęs, atsiguliau ant žemės ir nukreipiau žiūroną į tą pajūrio vietą, kur buvo ugnis. Tuojau ten pamačiau ne mažiau kaip devynis plikus laukinius, susėdusius apie nedidelį laužą. Be abejo, laužas buvo sukurtas ne susišildyti {nes buvo nepaprastai karštas oras), bet, kaip aš spėjau, išsikepti savo barbariškam kepsniui iš žmogienos. Ar jų atsigabentoji auka buvo gyva ar negyva, to aš nežinojau. Laukiniai buvo atplaukę dviem luoteliais, kurie stovėjo ištraukti į krantą. Kadangi dabar būta atoslūgio, tai man atrodė, kad jie laukia potvynio, norėdami vėl išplaukti. Nelengva įsivaizduoti, kokį sąmyšį sukėlė manyje šis vaizdas, ypač, kad aš mačiau juos atplaukusius į mano salos šoną ir taip arti manęs. Bet suprasdamas, kad jie gali atplaukti tiktai atoslūgio metu, vėliau aš gerokai nusiraminau, būdamas patenkintas tuo, kad visada galėsiu saugiai vaikščioti po salą potvynio metu, jeigu jie prieš tai nebus išlipę į krantą. O šituo įsitikinęs, aš eidavau dirbti į savo dirvas žymiai ramiau nusiteikęs. Kaip aš tikėjaus, taip ir įvyko. Vos tik potvynio srovė pakrypo į vakarus, pamačiau, kad jie visi susėdo į valtis ir nusiyrė. Turiu dar paminėti, jog maždaug valandą prieš išvykdami jie ėmė šokti, ir aš galėjau per savo žiūronus aiškiai išskirti jų judesius ir įsidėmėti išvaizdą. Kad ir atidžiausiai žiūrėdamas, aš tegalėjau pastebėti, jog jie buvo visiškai nuogi ir neturėjo nė menkiausio apdangalo, bet ar jie buvo vyrai, ar moterys, negalėjau įžiūrėti. Kai tik pamačiau, kad jie susėdo į laivelius ir išplaukė, aš užsimečiau du šautuvus ant pečių, įsikišau du pistoletus už juostos, prisirišau savo didįjį kardą prie šono, be makščių, ir ko greičiausiai nuėjau į kalvą, kur pirmą kartą buvau pastebėjęs laukinių pėdsakus. Praėjo ne mažiau kaip dvi valandos, kol aš ten nuėjau (nes taip apsikrovęs ginklais aš negalėjau greitai eiti), ir tada patyriau, kad toje vietoje būta dar trijų laukinių valtelių. Pažvelgęs tolyn, aš pamačiau juos visus drauge jūroje beplaukiančius į žemyną. Man tai buvo siaubingas vaizdas, ypač kai, nuėjęs į pajūrį, pamačiau baisiąsias jų pokylio žymes - kraują, kaulus ir likučius žmo-gienos, kurią tie niekšai surijo džiūgaudami ir šokdami. Mane apėmė toks pasipiktinimas, kad aš pradėjau dabar svarstyti, kaip čia man sunaikinus tuos laukinius, kuriuos vėl čia pamatysiu bepuotaujant, nors ir kažin kiek jų būtų. Atrodo, kad jie ne perdaug dažnai apsilanko šioje saloje, nes praėjo daugiau kaip penkiolika mėnesių, kol jie vėl išsikėlė pakrantėn - t. y. per visą šį laiką aš niekad jų nemačiau ir nepastebėjau bet kokių jų pėdsakų ar žymių. Lietingaisiais laikotarpiais buvo visai tikra, kad jie neplauks toli nuo savo krantų. Vis dėlto per visą šį laiką aš gyvenau nejaukiai nusiteikęs, veikiamas nuolatinės baimės, kad jie gali mane netikėtai užklupti. Čia aš ir turiu pastebėti, jog blogio baimė yra kartesnė negu pati kančia, ypač jei nėra galimybės nusikratyti ta baime ar netikrumu. Per visą šį laiką mane buvo apėmusi žudikiška nuotaika, ir daug valandų, kurias būčiau turėjęs geriau sunaudoti, aš praleisdavau planuodamas, kaip čia laukinius geriau apėjus ir užpuolus tuojau pat, kai tik juos vėl pamatysiu, ypač jeigu jie, kaip ir šį pastarąjį kartą, bus pasidalinę į dvi grupes. Aš visiškai negalvojau, kad jei išžudyčiau vieną būrį - sakysime, dešimtį ar dvylika, - tai kitą diena ar kitą savaitę, ar po mėnesio man tektų išžudyti kitą būrį ir paskiau dar kitą, ir taip be galo, kol pagaliau aš tapčiau ne mažesnis žudikas negu jie, žmogėdros, o gal dar net ir blogesnis už juos. Dabar aš praleisdavau savo dienas labai sumišęs ir susirūpinęs, baimindamasis vieną kurią dieną pakliūti tiems negailestingiems padarams į rankas; o jei ir išdrįsdavau toliau išeiti, tai tik labai atsar- giai ir nuolat dairydamasis aplinkui. Štai kada aš nuoširdžiai džiaugiausi, kad prisijaukinau ožkų, nes dabar nieku gyvu nebedrįsau šauti iš šautuvo, ypačiai arti to salos šono, kur laukiniai paprastai atplaukdavo: bijojau, kad jie neišgirstų šūvio. Aš buvau tikras, kad jeigu jie dabar ir pabėgtų nuo manęs, tai po kelių dienų sugrįžtų vėl, ir jau, gal būt, su dviem ar trimis šimtais luotelių, o aš žinojau, ko tada turėčiau tikėtis, Išgyvenau metus ir tris mėnesius, nematydamas laukinių, o paskui ir vėl su jais susidūriau, kaip tai greitu laiku papasakosiu. Tiesą sakant, gal jie čia ir buvo kokį kartą ar du atplaukę, bet arba jie neapsistojo, arba bent aš jų negirdėjau. Bet dvidešimt ketvirtaisiais mano vienišojo gyvenimo metais, gegužyje, kiek tai galėjau apskaičiuoti, aš turėjau su jais labai keistą susitikimą, kuri savo vietoje išdėstysiu. Baisus nerimas mane kankino per šiuos penkiolika ar šešiolika mėnesių. Aš miegodavau neramiai, sapnuodavau visuomet klaikius sapnus ir dažnai pašokdavau iš miego nakčia. Dienos metu dideli rūpesčiai slėgdavo mano sąmonę, o naktį aš dažnai sapnuodavau, kad žudau laukinius ir kad svarstau priežastis, kuriomis galima būtų šį veiksmą pateisinti. Bet atidėkim visa tai valandėlei į šalį: buvo vidurys gegužio, maždaug šešioliktoji diena, kiek galėjau apskaičiuoti pagal savo menką medinį kalendorių - mat, aš vis dar tebedariau atžymėjimus stulpe. Visą tą dieną, gegužio šešioliktąją, siautė labai didelis viesulas, taip pat gerokai žaibavo ir griaudė, o po to buvo labai biauri naktis. Staiga aš išgirdau patrankos šūvį, kaip man pasirodė, iš jūros pusės. Tai buvo, žinoma, visiškai kitokia staigmena, sukėlusi man visiškai kitokio pobūdžio minčių. Aš ko greičiausiai pašokau ir akimirksniu pastačiau kopėčias ties uolos viduriu, palypėjęs užtraukiau jas paskui save ir, dar kartą jomis užkopęs, patekau į kalvos viršūnę kaip tik tuo momentu, kai žybtelėjo ugnis. Aš ėmiau tada klausytis patrankos šūvio garso, ir po pusės minutės išgirdau jį, o iš garso krypties suvokiau, kad jis aidi iš tos vietos jūroje, kur srovė buvo mane nusinešusi luotelyje. Aš tučtuojau supratau, kad tai turi būti koks nors nelaimės ištiktas laivas ir kad jie, tur būt, turi savo palydovą ar drauge plaukiantį kitą laivą ir šaudo iš patrankų, pranešdami apie nelaimę ir prašydami pagalbos. Tą valandėlę aš turėjau tiek sveikos nuovokos, kad pa-galvojau, jog nors ir negaliu jiems padėti, bet, gal būt, jie galėtų man pagelbėti. Todėl aš sunešiau visas sausas malkas, kokių pavyko netoliese rasti, ir sukrovęs ant kalvos didelį laužą, užkūriau jį. Malkos buvo sausos ir greitai įsidegė; jos taip puikiai liepsnojo, kad aš buvau tikras, jog jei ten tik būta laivo, jie turėjo ugnį pamatyti. Ir neabejotina, kad jie pamatė, nes vos tik mano laužas smarkiai įsiliepsnojo, aš išgirdau naują patrankos šūvį, o po to kelis kitus, ir vis iš tos pat pusės. Ugnį kursčiau visą naktį, iki aušros. Kai jau visai prašvito ir oras prasiblaivė, aš pamačiau kažką toli jūroje, kaip tik salos rytuose: ar tai buvo burės, ar laivo triumas, negalėjau įžiūrėti netgi pro žiūronus, nes atstumas buvo labai didelis, ir oras, ypač virš jūros, tebebuvo kiek ūkanotas. Visą dieną žiūrėjau į tą daiktą, matomą jūroje, ir greitai įsitikinau, kad jis nejuda. Tada aš tuojau nusprendžiau, jog tai laivas stovi ant inkaro. Degdamas smalsumu (jūs galite būti tuo tikri), aš paėmiau šautuvą į rankas ir nubėgau į salos pietų pajūrį, prie uolų, kur kadaise srovė buvo mane nunešusi. Dangus buvo dabar visiškai giedras, ir ten nuėjęs, didžiam savo liūdesiui, pamačiau sudužusį laivą, nakčia nublokštą į tas povandenines uolas, kurias anuomet aš buvau užtikęs, kai plaukiojau savo luoteliu. Šitos uolos, sulaikydamos srovės veržimąsi, kėlė tam tikrą priešingą srovę ar sūkurius, ir tąsyk tų uolų dėka man pavyko išsigelbėti iš liūdniausios ir beviltiškiausios padėties, kokioje esu kada buvęs. Taigi kas vienam yra išsigelbėjimas, tas kitam būna žuvimo priežastis. Atrodo, kad tie žmonės, kas jie bebūtų, nežinodami tų vietų ir nematydami uolų, kurios buvo visai apsemtos vandens, liko nublokšti ant jų nakčia, vėjui smarkiai pučiant į rytus ir šiaurės rytus. Jeigu jie būtų pamatę salą (aš manau, kad jie vargu ar ją pastebėjo), tai būtų nuleidę valtis ir bandę jomis išplaukti į krantą. Bet tas faktas, kad jie šaudė iš patrankų, šaukdamies pagalbos, nors, atrodė, turėjo pamatyti mano laužą, sukėlė man daug minčių. Visų pirma aš galvojau, kad, pamatę mano laužo ugnį, jie gal susėdo į savo valtį ir bandė plaukti į krantą, bet šėlstanti audra juos, tur būt, nubloškė į šalį. Čia vėl man rodėsi, kad jie gal jau anksčiau prarado savo valtį, o tai galėjo nutikti įvairiais būdais, nes dažnai, vandeniui ėmus veržtis į laivą, jūreiviai būna priversti sudaužyti valtį ir patys numesti ją per bortą. Paskui vėl man ateidavo mintys, kad gal juos lydėjo kitas laivas ar laivai, kurie, išgirdę jų nelaimę skelbiančius ženklus, išgriebė juos iš jūros ir nusigabeno su savim. O kartais aš galvodavau, jog jie visi gal išplaukė į jūrą savo valtimi, bet juos šalin nutraukė, srovė, į kurią kadaise aš buvau patekęs, ir nubloškė į atvirą vandenyną, kur jų laukė vien vargas ir pražūtis. Gal būt, dabar jie galvoja apie bado mirtį ir atsidūrė tokioje būklėje, kad yra pasiruošę vienas kitą ėsti. Visa tai tebuvo vien spėliojimai, ir aš, turėdamas omenyje savo padėtį, negalėjau nieko kito veikti, kaip tik įsivaizduoti tų vargšų žmonių nelaimę ir jų gailėtis. Aš neturėjau jokio pagrindo manyti, kad nors vienas jų išsigelbėjo. Nebent juos būtų paėmęs kitas laivas, palydovas. Bet ir tai tebuvo vien spėliojimas, nes aš niekui nemačiau nė mažiausios žymės, kuri rodytų, kad taip būtų įvykę. Jokiais žodžiais aš neįstengiau apsakyti, kokį keistą ilgesį, kokius karštus troškimus aš pajutau savo sieloje, pamatęs šį vaizdą. Ir kartais tie mano jausmai prasiverždavo šitaip: - O, kad čia būtų nors vienas ar du žmonės! Ak, kad nors vienas vienintelis būtų išsigelbėjęs iš to laivo ir atplaukęs pas mane! Kad aš turėčiau nors vieną bendrą, nors vieną draugišką būtybę, kuri su manim kalbėtų ir su kuria aš galėčiau bendrauti! Per visą savo vienišąjį gyvenimą aš niekada nejutau tokio rimto, tokio stipraus troškimo bendrauti su savo artimais ir niekada nejutau tokios gilios širdgėlos, kad negaliu su jais bendrauti. Yra slaptų žmogaus jausmus jaudinančių spyruoklių, kurios, išjudintos kokio matomo objekto (o jeigu jis nematomas, tai vaizduotės galia jį ryškiai parodo) verčia sielą taip karštai geisti to objekto, kad jo stokojimas atrodo nepakeliamas. Toksai rimtas buvo tas mano troškimas, kad nors vienas žmogus būtų išsigelbėjęs. ,,O, kad tai būtų nors vienas! .." Man rodos, jog aš tūkstantį sykių kartojau tuos žodžius: "O, kad tai būtų nors vienas!" Aš tiek buvau susijaudinęs, jog, tariant tuos žodžius, mano kumščiai gniauždavos ir pirštai giliai įsispausdavo į delnus, tad jei būčiau turėjęs rankoje kokį trapų daiktą, būčiau nenoromis jį sutriuškinęs. Ir aš taip smarkiai sukąsdavau dantis, jog gerą valandėlę negalėdavau jų vienų nuo kitų atskirti. Tegul gamtos mokslininkai išaiškina tuos dalykus ir jų priežastis. O aš tegaliu aprašyti vien tik patį faktą, kuris mane taip nustebino, kai jį pastebėjau. Nesiimu aiškinti, kas jį sukėlė. Be abejo, tai buvo pasekmė karšto troškimo ir ryškių mano sieloje susidariusiu vaizdų, galvojant apie tai, kiek man malonumo suteiktų bendravimas su vienu savo artimų - krikščionių. Bet nebuvo lemta man toji laimė. Matyt, arba jų likimas, arba ma-aasis neleido, kad tai įvyktų. Iki paskutinių savo gyvenimo metų toje saloje aš nežinojau, ar jie buvo išgelbėti iš to laivo, ar ne. Po kelių dienų- tame salos gale, kuris buvo ne per toli nuo sudužusio laivo, su skausmu pamačiau išmestą į krantą nuskendusio jungos lavoną. Jis buvo be drabužių, išskyrus jūreivio liemenę, trumpas apatines kelnes ir mėlynus lininius marškinius. Neradau nieko, iš ko būčiau galėjęs spėti, kokios jis tautybės. Jis nieko neturėjo savo kišenėje, išskyrus du pezus ir pypkę. Pypkė buvo man dešimt kartų vertesnė už pinigus. Dabar buvo ramus oras, ir aš labai norėjau pamėginti nuplaukti savo valtele iki sudužusio laivo, neabejodamas, kad viduje rasiu ką nors man naudingo. Bet ne tiek tas dalykas mane skatino, kiek viltis, kad laivo denyje dar gali būti kokia gyva būtybė, kurią išgelbėdamas galėčiau ir savo gyvenimą padaryti kur kas laimingesnį. Ir ii mintis taip įstrigo man į širdį, jog aš nebegalėjau nurimti nei dieną, nei naktį, kol pasiryžau nuplaukti valtele į tą sudužusį laivą. Aš nusprendžiau, jog jei šis jausmas toks stiprus, kad aš negaliu Jam atsispirti, tai, matyt, jį siunčia kažkokia nematoma ranka, ir aš pals sau pakenkčiau, jei neplaukčiau. Šio jausmo veikiamas, aš nuskubėjau atgal į savo pilį, pasiruošiau viską kelionei, paėmiau geroką kiekį duonos, didelį puodą gėlam vandeniui, kompasą, su kuriuo galėčiau orientuotis, romo butelį, - nes aš vis dar turėjau gana didelę jo atsargą, - ir pintinę, pilną razinkų. Pasiėmęs visus tuos reikalingus daiktus, aš nuėjau prie savo luotelio, išsėmiau iš jo vandenį ir paleidau jį plūduriuoti, sukroviau į jį visą savo krovinį ir grįžau narno pasiimti daugiau. Mano antrąjį krovinį sudarė didelis ryžių maišas, lietsargis nuo saulės apsisaugoti, kitas didelis puodas su gėlu vandeniu ir maždaug du tuzinai mažų kepaliukų miežinio ragaišio (daugiau negu pereitą kartą), be to, ožkos pieno butelis ir sūris - visa tai, su dideliu vargu ir nemaža prakaito praliejęs, aš nusitempiau į valtį. Tada aš išplaukiau ir, irdamasis valtelėje pagal krantą, pagaliau pasiekiau tolimiausiąją salos vietą šiaurės rytų pusėje. Dabar reikėjo išplaukti į atvirą vandenyną, ir teko apsispręsti ryžtis ar nesiryžti. Aš pažvelgiau į smarkiąsias sroves, kurios kiek tolėliau tekėjo abipus salos, ir man pasidarė baisu, prisiminus pavojų, kuriame kadaise buvau atsidūręs. Pristigau drąsos, nes žinojau, kad jei pateksiu į vieną kurią srovę, tai ji nuneš mane toli į jūrą, gal būt, net tiek toli, kad sala vėl dings man iš akių, o tada, kilus bent kiek stipresniam vėjui, man neišvengiamai teks žūti su savo mažąja valtele. Šios mintys taip prislėgė mano nuotaiką, kad aš buvau beatsisakąs nuo savo žygio, ir, pritvirtinęs valtį mažo upelio žiotyse prie kranto, išlipau, atsisėdau kiek pakilesnėje vietelėje, labai susimąstęs ir susirūpinęs, svyruodamas tarp baimės ir troškimo keliauti. Ir tada, šitaip begalvodamas pastebėjau, jog srovė pasisuko, ir prasidėjo potvynis. Dėl tos priežasties dabar daugelį valandų nebegalėjau savo žygio vykdyti. Tada man tuojau dingtelėjo, jog reikėtų užkopti į ko aukštesnę vietą ir stebėti, kokiomis kryptimis teka srovės, prasidėjus potvyniui. Mat, norėjau įsitikinti, ar galima pasinaudoti šia srove, plaukiant atgal nuo laivo į salą. Vos tai pagalvojęs, tuoj mečiau žvilgsnį į nedidelę kalvą, nuo kurios jūra buvo pakankamai gerai matyti į abi šalis ir iš kur aš galėjau aiškiai įžiūrėti, kokios srovės būna per jūros potvynius ir atoslūgius, ir įsidėmėti, kuriuo keliu patogiausia man grįžti. Čia aš pastebėjau, kad, atoslūgio srovei prasidėjus prie pat pietinio "salos iškyšulio, potvynio srovė priartėja prie pat kranto šiauriniame šone, ir kad man nereikia daryti nieko kito, tik grįžtant laikytis krypties į šiaurę, ir viskas bus gerai. Šių stebėjimo duomenų padrąsintas, aš pasiryžau kitą rytą išplaukti, vos tik prasidėjus atoslūgiui. Pailsėjau nakčia valtyje, apsiklojęs savo minėtuoju jūreivišku apsiaustu, ir iš ryto leidaus į kelionę. Iš pradžių nuplaukiau truputį jūron, tiesiai į šiaurę, kol mane pagavo srovė, besiveržianti į rytus. Ji nusinešė mane labai greitai, bet vis dėlto ne su tokiu smarkumu, su kokiu mane buvo nutraukusi pietinė srovė, kada aš visiškai nebegalėjau valdyti luoto. Dabar gi aš tvirtai vairavau savo irklu ir nėriau tiesiai į sudužusį laivą. Jį pasiekiau greičiau nei per dvi valandas. Tai buvo labai liūdnas vaizdas. Laivas, kuris, sprendžiant iš jo statybos, buvo ispaniškas, riogsojo tvirtai įkliuvęs tarp dviejų uolų. Visas jo vairinis galas ir vidurys buvo bangų sudaužytas į gabalus; o jo priekis, įstrigęs į uolas, matyti, buvo atsitrenkęs labai smarkiai,, ir grot-stiebas bei fok-stiebai buvo atsidūrę už borto, tai yra buvo iš pat pašaknų nulaužti; bet bugšpritas išliko sveikas ir visa priešakinė dalis atrodė tvirta. Kai aš priplaukiau prie laivo, ant denio pa-sirodė šuo. Mane pamatęs, jis ėmė skalyti ir unkšti, o kai tik aš jį pašaukiau, jis šoko į jūrą ir priplaukė prie manęs. Aš įsitraukiau jį į valtį ir tuoj pastebėjau, kad jis vos gyvas iš bado ir troškulio. Daviau jam gabalą duonos, ir jis ją surijo, lyg koks peralkęs vilkas, dvi savaites kentęs badą sniege. Tada aš padaviau tam vargšui sutvėrimui kiek gėlo vandens, kurio jis, jei tik būčiau jam leidęs, būtų tiek išlakęs, kad pagaliau būtų nusprogęs. Paskui aš įlipau į denį. Pirmutinis vaizdas, kritęs man į akis, buvo du vyrai, prigėrę virtuvėje arba laivo bake (gyvenamoji jūreivių patalpa po laivo deniu ), apkabinę rankom vienas antrą. Aš nusprendžiau, - taip, tur būt, ir iš tikrųjų buvo, - kad tie vyrai užduso laivui įstrigus į uolas, kai šėlo audra ir didžiulės bangos be perstojo ritosi per jį. Be šuns, laive neliko jokios gyvos būtybės. Visos ten esančios prekės buvo vandens sugadintos. Žemiau, triume, iš kurio dabar buvo ištekėjęs vanduo, aš mačiau keletą statinių su gėrimais, - nežinojau, ar tai buvo vynas ar degtinė, - bet jos buvo tokios didelės, kad aš nė nemėginau jų pajudinti. Mačiau keletą dėžių, kurios, mano manymu, priklausė jūrininkams, ir dvi įtempiau į valtį, netyrinėdamas, kas jose buvo. Jei būtų įstrigęs laivo vairinis galas, o priekinis nulaužtas, aš esu įsitikinęs, kad toji mano kelionė būtų buvusi labai sėkminga, nes pagal tai, ką radau tose dviejose dėžėse, galėjau spręsti, jog laive būta daug turto. Veikiausiai jis plaukė iš Buenos Aires ar Rio de la Plata, iš Amerikos pietų, pro Braziliją į Havana, esančią Meksikos įlankoje, o gal ir į Ispaniją. Neabejotina, kad jame būta didžiulio lobio, bet tuo metu tas lobis buvo niekam tikęs. Kas ištiko kitus jo įgulos narius, aš nežinojau. Be šitų dėžių, radau dar mažą statinaitę su gėrimu, maždaug dvidešimties galonų talpos, kurią su dideliu vargu įtempiau į savo luotą. Vienoje kabinoje buvo kelios muškietos ir parako ragas maždaug su keturiais svarais parako. Muškietos man nebuvo reikalingos, tad aš jas palikau, o parako ragą pasiėmiau. Aš paėmiau židinio žarsteklį bei žnyples, kurių man labai reikėjo; taip pat nusinešiau du mažus žalvarinius puodus, vieną varinį puodą šokoladui gaminti ir keptuvę. Su šituo kroviniu ir šunimi aš išplaukiau, kai tik potvynio srovė vėl pakrypo namų link. Tą patį vakarą, maždaug pirmą valandą nakties, aš ir vėl pasiekiau salą, visiškai nusidirbęs ir išvargęs. Naktį praleidau luote, o iš ryto nusprendžiau paslėpti savo laimikį naujame urve, o namo, į savo pilį, negabenti. Pasistiprinęs iškėliau visą savo krovinį į krantą ir pradėjau nagrinėti atskirus daiktus. Pamačiau, kad gėrimo statinaitėje būta tam tikros rūšies romo, bet ne tokio, kokį mes turėjome Brazilijoje, žodžiu tariant, ne visiškai gero; bet atidaręs dėžes, radau ten keletą man labai naudingų daiktų. Pavyzdžiui, vienoje aš užtikau gražią, nepaprastos rūšies butelių dėžutę, pilną labai puikių likerių; kiekviename butelyje buvo maždaug trys paintai (paintas - 0,56 litro) gėrimo, ir visi buvo apvynioti sidabriniu popieriumi. Radau du indelius puikios uogienės, taip sandariai viršuje uždarytus, kad sūrusis vanduo jai nepakenkė, o du indeliai tokios pat uogienės buvo vandens sugadinti. Radau kelerius visai dar gerus marškinius, kurie man buvo labai pravartu, ir apie pusantro tuzino lininių baltų nosinių ir spalvotų kaklaryšių. Nosinėmis aš taip pat buvau labai patenkintas: turėjau kuo šluostytis veidą karšomis dienomis. Be to, užtikęs dėžėje stalčių, radau ten tris dideles mašnas, prikimštas pezų, kurių iš viso buvo apie vienuolika šimtų; o vienoje mašnoje, suvynioti į popierių, tūnojo šeši auksiniai dublonai (dublonas - 21 svaro sterl. vertės) ir keli smulkesni aukso gabalėliai. Manau, kad jie visi svėrė apie vieną svarą. Kitoje skrynioje radau drabužių, bet mažai vertingų. Iš visko buvo matyti, kad toji skrynia priklausė laivo kanonieriui, nors aš ten užtikau tik apie du svarus smulkaus, žvilgančio parako trijose pūslėse, pasiimto, matyt, medžiokliniams šautuvams. Iš viso aš labai mažai teįsigijau toje kelionėje daiktų, kurie man būtų naudingi, nes juk su pinigais aš neturėjau ko veikti nei kur jų panaudoti: jie tebuvo lyg šlamštas po mano kojomis, ir aš būčiau juos visus atidavęs už tris keturias poras, angliškų batų ir kojinių, - tai buvo man labai reikalingi daiktai, o jų neturėjau užsimovęs ant kojų jau daugelį metų. Tiesa, dabar aš įsigijau keturias poras batų: dvi poras nuaviau laive nuo numirėlių kojų, be to, radau dar dvi poras vienoje dėžėje, ir tai mane labai nudžiugino. Bet šie batai nebuvo tokie, kaip mūsų angliškieji batai: nei tokie patogūs, nei patvarūs. Tai buvo, tikriau sakant, šliurės, kaip mes jas vadinam, o ne batai. Toje jūrininko skrynioje radau apie penkiasdešimt angliškų pezų, bet ne auksinių. Manau, kad ši skrynia priklausė neturtingesniam žmogui, o pirmoji, atrodo, priklausė kokiam karininkui. Vis dėlto aš nutempiau tuos pinigus į savo urvą ir padėjau juos ten kaip ir tuos, kuriuos buvau atsinešęs iš mūsų pačių laivo. Bet buvo labai gaila, kaip esu minėjęs, kad mano daliai neatiteko antroji to laivo dalis: esu įsitikinęs, kad tada kelis kartus būčiau prikrovęs savo luotelį, pilną pinigų. Jeigu aš kada ištrukčiau į Angliją, pinigai visai saugiai gulėtų čia, ir grįžęs pasiimčiau juos. Sugabenęs į grotą visus tuos daiktus, sugrįžau prie luoto ir nuyriau jį į pirmykštį uostą, o pats tiesiu keliu nuėjau į savo senąjį busta. Čia viską radau, kaip buvau palikęs. Aš vėl ėmiau gyventi, savo senuoju įpratimu ir rūpintis savo namų apyvokos reikalais, Kuri laiką gyvenau gana jaukiai; tiktai dabar aš būdavau budresnis negu anksčiau, dažniau žvalgydavaus ir ne tiek daug vaikštinėjau po salą. Jei kada ir išeidavau kiek laisviau pasibastyti, tai visuomet pasukdavau į rytinį salos šoną, kur buvau įsitikinęs, jog laukiniai ten niekada neatplaukia, ir kur galėdavau eiti nesigriebdamas tiek atsargos priemonių ir taip neapsikraudamas ginklais ir amunicija, kaip tatai darydavau, eidamas kitu keliu. Taip pragyvenau dar dvejus metus. Bet mano vargšė galva, kuri man visada primindavo, jog ji yra tam, kad padarytų mano kūną nelaimingą, per visus tuos dvejus metus buvo pilna įvairiausių projektų ir sumanymų, kaip aš galėčiau ištrūkti iš šios salos. Kartais aš norėdavau atlikti dar vieną kelionę į sudužusį laivą, nors protas man įsakė, kad ten neliko nieko, dėl ko verta būtų rizikuoti leistis i tą žygį, Kartais būdavau linkęs nusibastyti viena kryptimi, kartais kita. Ir aš tvirtai esu įsitikinęs, kad jei būčiau turėjęs tokią valtį, kokia ištrūkau iš Salės miesto, būčiau išdrįsęs leistis i jūrą, vis vien kuria kryptimi, pats nežinodamas kur. Visomis savo nelaimėmis aš buvau tikras įspėjimas tiems, kurie yra paliesti bendrosios žmonijos ligos, iš kurios, kiek žinau, kyla pusė jų vargų - aš turiu galvoje tai, kad žmonės būna nepatenkinti ta būkle, kurią likimas ir gamta jiems paskyrė. Nekalbant jau apie puikiuosius tėvo patarimus, kurių nepaisymas buvo, taip sakant, pirminė mano nuodėmė, vėlesnės mano tos pat rūšies klaidos kaip tik ir įstūmė mane i šią vargingą būklę. Jei tasai likimas, kuris mane taip laimingai apgyvendino Brazilijoje kaip plantatorių, būtų suteikęs man ir dar viena palaimą, būtent saikingus troškimus, ir aš būčiau buvęs patenkintas palaipsniui turtėdamas, tai per visą šį laiką - čia turiu galvoje visus tuos metus, praleistus šitoje saloje - aš būčiau tapęs vienu iš stambiausiųjų Brazilijos plantatorių. Aš esu įsitikinęs, kad, naudodamasis tais patobulinimais, kuriuos padariau per tą trumpą laiką ten begyvendamas, aš, tur būt, vis būčiau didinęs savo turtą, jei būčiau ten likęs, ir dabar mano turto vertė siektų iki šimto tūkstančių moidorų. Ir koks reikalas man buvo palikti gerai įrengtą, klestinčią ir didėjančią plantaciją vien tam, kad pavirsčiau superkargo ir išplaukčiau į Gvinėją negrų atsigabenti, tuo tarpu kai kantrybė ir laikas būtų taip padidinę mūsų kapitalą, jog mes būtume- galėję nusipirkti negrų čia pat vietoje iš tų, kurie verčiasi jų gaudymu? Ir nors jie kainuotų mums gal kiek brangiau, bet dėl kainos skirtumo toli gražu nebuvo verta tiek daug rizikuoti. Bet paprastai jau taip būna lemta jauniems karštuoliams, kad jie savo kvailybes apmąsto tik po daugelio metų, brangiai nupirkto ilgalaikio patyrimo pamokyti. Taip ir buvo su manim. Tačiau nepasitenkinimas savo padėtimi taip giliai buvo įsišaknijęs manyje, kad aš nuolatos mąsčiau apie galimybes ir priemones ištrūkti iš tos vietos. Kad aš galėčiau tęsti toliau likusią savo istorijos dali, gal bus ne pro šalį truputį papasakojus apie pirmuosius kvailus mano sumanymus ištrūkti iš šios salos. Taigi po paskutinės savo kelionės į sudužusį laivą, paslėpęs savo luotelį saugion vieton, aš sugrįžau savo pilin ir vėl pradėjau gyventi kaip gyvenęs. Iš tikrųjų dabar aš turėjau daugiau pinigų negu pirma, bet nebuvau dėl to nė kiek turtingesnis, nes man iš tų pinigų tiek tebuvo naudos, kiek Peru indėnai turėjo iš jų naudos prieš ispanams ten atvykstant. Vieną lietingo laikotarpio naktį, kovo mėnesį, dvidešimt ketvirtaisiais metais nuo to laiko, kai pirmukart iškėliau koją šion vie-nišon salon, aš gulėjau savo lovoje, arba hamake, visiškai sveikas, tačiau negalėdamas užmigti; nejutau jokių skausmų, jokios ligos, jokių kūniškų negalavimų, taip pat nebejutau didesnio dvasinio nerimo negu paprastai; bet aš niekaip negalėjau sumerkti akių ir užmigti - ne, nė akimirksnio per visą naktį. Neįmanoma ir nereikalinga išdėstyti begalinę virtinę minčių, kurios tą naktį viesulais skrido tuo didžiuoju proto vieškeliu - atmintimi. Aš peržvelgiau miniatiūroje ar santraukoje, kaip norėčiau tat pavadinti, visą savo gyvenimo istoriją ligi atvykstant į šią salą ir po atkeliavimo į čia. Mąstydamas apie savo būklę nuo to laiko, kai išlipau į krantą šioje saloje, aš ėmiau lyginti laimingas dienas pirmaisiais mano čia pragyventais metais su tuo nerimu, baime ir rūpesčiu, kurį teko kęsti nuo to laiko, kai pamačiau žmogaus kojos pėdsaką smėlyje. Negalima sakyti, kad aš nebūčiau tikėjęs, jog laukiniai visą tą laiką lankė salą ir kad atskirais atvejais jų galėjo būti po kelis šimtus šiame krante. Bet aš to visiškai tada nežinojau ir todėl negalėjau bijoti. Aš tada buvau visiškai patenkintas, nors man grėsęs pavojus buvo toks pat; ir aš buvau laimingas, nieko nežinodamas apie tą pavojų, lyg jis man visai ir nebūtų grėsęs. Nuo šių minčių aš perėjau prie atsiminimų,apie tai, koks pavojus tiek metų man grėsė šioje pačioje saloje, kaip aš vaikščiojau, jausdamasis visiškai saugus ir ramus, tuo tarpu kai gal vien tik kokia nors kalva, didelis medis ar užėjusi naktis teskyrė mane nuo blogiausios mirties, - būtent nuo pakliuvimo į nagus žmogėdroms - laukiniams, kurie būtų mane pasičiupę tuo pat tikslu, kaip aš ožką ar vėžlį, ir nelaikytų didesniu nusikaltimu nužudyti ir suryti mane negu aš - nušauti karvelį ar slanką. Kai šios baugios ir šiurpios mintys praslinko, aš pradėjau svarstyti, kurioje gi pasaulio dalyje gyvena tie siaubūnai, kaip toli yra tas kraštas, iš kurio jie atplaukia, kuriais tikslais jie leidžiasi į tokias tolumas, kas jų per valtys, ir pagaliau ar aš neįstengčiau nuplaukti ten, lygiai kaip jie įstengia čia atkeliauti. Aš netgi nepasistengiau pagalvoti, ką veiksiu ten nukeliavęs, kas bus su manim, jei pateksiu į rankas laukiniams, ar kaip spruksiu nuo jų, jeigu jie mėgins mane pačiupti. Ne, aš net negalvojau apie tai, kaip man bus įmanoma pasiekti sausumą, nesusidūrus su kai kuriais iš jų ir neturint jokios galimybės išsigelbėti. O jeigu aš ir nepakliūčiau jiems į nagus, tai kaip aš apsirūpinčiau maistu ir kurlink nukreipčiau savo kelius, - nė viena tų minčių, sakau, neatėjo rnan į galvą, bet mano protas buvo visas susikoncentravęs vien į svarstymus, kaip man patekus savo luoteliu į žemyną. Mano dabartinė būklė atrodė man pati vargingiausia, kokia tik gali būti, todėl aš negalėčiau atsidurti jokioje dar blogesnėje padėtyje, išskyrus mirtį. Aš sprendžiu, kad jei tik pasiekčiau žemyno krantą, gal rasčiau kokią pagalbą ar bent galėčiau plaukti pakraščiu, kaip kad plaukiau Afrikos pakraščiais, kol pasiekčiau gyvenamą šalį, kurioje būtų kas man padeda. Šiaip ar taip, gal man pavyktų susitikti kokį nors krikščioniška laivą, kuris mane priimtų pas save. Jei įvyktų blogiausia, - aš tegalėčiau numirti, o tai iškart padarytų galą visam šitam vargui. Be abejo, visos šios mintys kilo dėl to, kad mano kantrybė išseko, rnano dvasia buvo palūžusi, apimta nevilties dėl ilgai besitęsiančio nerimo ir tų nusivylimų, kurie ištiko mane, patekus į sudužusį laivą. Jame aš tikėjausi surasiąs tai, ko taip karštai troškau - būtent žmogų, su kuriuo galėčiau kalbėtis, sužinoti iš jo, kur aš esu ir kokiu būdu galėčiau iš čia ištrūkti. Aš giliai buvau sukrėstas tų minčių: visa mano sielos ramybė lyg pakibo ore. Aš nebeturėjau, taip sakant, jėgos nukreipti savo mintis kur nors kitur, o vien tik mąsčiau apie savo projektą keliauti į žemyną; šis sumanymas įsiskverbė į mano sąmonę taip tvirtai, ir aš troškau to taip karštai, kad neįstengiau tam atsispirti. Šitokios mintys jaudino mane apie dvi valandas ar daugiau; mano kraujas virte virė, o pulsas tvinkčiojo taip smarkiai, lyg aš sirgčiau karštlige. Taip nepaprastai buvo įsiaudrinusi mano dvasia. Ir čia gamta panėrė mane į gilų miega, lyg aš būčiau išvargęs ir netekęs jėgų, begalvodamas apie tuos dalykus. Atrodytų, kad ir sapne mane kamavo tos pat mintys. Bet ne, mano sapnas neturi su šiomis mintimis jokio sąryšio. Aš sapnavau, kad, išeidamas iš ryto kaip paprastai iš savo pilies, pamačiau pakrantėje du laivelius ir į sausumą lipančių vienuolika laukinių. Jie buvo atsigabenę su savim dar vieną laukinį, kurį ruošėsi nužudyti ir suėsti. Ir čia staiga tas laukinis, kurį jie buvo benužudą, pašoko ir ėmė bėgti kiek įmanydamas. Man pasirodė sapne, kad jis atbėgo į rnano tankųjį atžalynėlį, augantį prieš mano tvirtovę, norėdamas pasislėpti. Matydamas, kad jis vienas ir kad niekas jo nesiveja, aš pasirodžiau jam ir šypsniu padrąsinau jį. Jis atsiklaupė prieš mane, tartum prašydamas pagalbos. Tada aš parodžiau jam savo kopėčias, paliepiau lipti aukštyn, nusivedžiau jį į rūsį, ir jis virto mano tarnu. Kai tik įsigijau šitą žmogų, aš sau tariau, jog dabar tikriausiai galėsiu drįsti plaukti į žemyną, nes tas vyriokas atstos man laivo vadovą ir paaiškins, kas daryti ir kur eiti maisto pasiieškoti, o kur neiti, kad mūsų nesurytų, kurias vietas lankyti ir kurių vengti. Aš pabudau su šia mintimi ir taip neapsakomai džiaugiausi tąja sapne matyta išsprukimo galimybe, kad kai susivokiau ir supratau, jog čia tebūta vien sapno, mane apėmė nepaprastai sunkus nusivylimas, ir mano nuotaika buvo be galo prislėgta. Iš to vis dėlto aš padariau išvadą, kad vienintelė priemonė pabandyti ištrūkti iš čia - tai įsigyti savo valdžion kurį laukinį ir, jeigu tik galima, nutverti viena tų nelaimingųjų, pasmerktų suėsti, kuriuos laukiniai atsigabena į sala kaip belaisvius. Bet šie sumanymai vis dar buvo susiję su ta sunkenybe, kad to nebuvo įmanoma įvykdyti, neužpuolus ištisos jų vilkstinės ir jų visų neišžudžius. O tai būtų ne tik labai beviltiškas ir rizikingas žygis, bet, iš antros pusės, aš labai abejojau jo teisingumu, ir mano širdis drebėdavo, kai pagalvodavau, kad turėsiu pralieti tiek daug kraujo, nors ir savo išsigelbėjimui. Nėra reikalo kartoti tų argumentų prieš šitą sumanymą, nes jie čia jau buvo minėti. Bet nors aš galėjau dabar pats sau pateikti ir kitų motyvų, būtent, kad tie žmonės buvo mano mirtini priešai ir kad jie suėstų mane, jei galėtų; nors aš įtikinėjau save, kad būsianti tikriausia savigyna, jei aš bandysiu išsivaduoti iš tokio gyvenimo, kuris yra tolygus mirčiai, ir aš čia lygiai taip pat ginsiąs save, kaip ir tuo atveju, jei jie iš tikrųjų būtų mane užpuolę, ir panašiai, - sakau, nors tie dalykai ir bylojo už mano sumanymą, tačiau mintis, kad aš turėsiu savo išsigelbėjimui pralieti žmonių kraują, buvo man baisi, ir ji taip veikė mane, kad aš ilgą laiką negalėjau jai pritarti. Bet pagaliau, po ilgos vidujinės kovos, pergyvenus daug svyravimų, - nes argumentai už ir prieš ilgą laiką rungėsi mano galvoje, - karštas, nuolatinis troškimas išsivaduoti galų gale įveikė visa kita, ir aš pasiryžau, jei tik bus įmanoma, žūt būt nučiupti į savo rankas vieną tų laukinių. Toliau aš svarsčiau, kaip tai įvykdžius. Ir šis dalykas iš tiesų buvo labai sunkiai išsprendžiamas. Bet kadangi aš negalėjau sugalvoti jokių sėkmingų priemonių, tai pasiryžau tykoti laukinių atplaukiant į krantą, o visa kita palikti atsitiktinumui ir veikti pagal aplinkybes. Šitaip pasiryžęs, aš pradėjau kiek galėdamas dažniau žvalgytis. Toji dažna žvalgyba mane visai išvargino, nes aš laukiau daugiau kaip pusantrų metų: beveik kasdien vis eidavau į salos vakarinį ir pietvakarių kraštą pažiūrėti, ar neatplaukė luoteliais laukiniai, bet nė vieno luotelio nemačiau. Tai labai smukdė mano .ryžtingumą, ir aš ėmiau smarkiai nerimauti. Tačiau šį kartą mano troškimas pasiekti užsibrėžtąjį tikslą ne tik neatšalo, bet atvirkščiai, su laiku dar labiau didėjo. Žodžiu tariant, kiek anksčiau aš rūpinaus išvengti tų. laukinių ir likti jų nepastebėtas, tiek dabar geidžiau pats juos užklupti. Be to, aš įsivaizdavau galįs įveikti ne tik vieną, bet du ar tris laukinius, jei tik pavyktų juos sučiupti ir paversti juos tikrais savo vergais, be prieštaravimo vykdančiais visus mano paliepimus. Maniau susitvarkyti taip, kad jie negalėtų padaryti man ką nors blogo-Ilgą laiką aš žavėjausi tuo sumanymu, bet vis nepasitaikė jokia proga. Iš visų mano pasiryžimų ir planų nieko neišėjo, nes ilgoką laiką jokio laukinio neteko pamatyti. Maždaug pusantrų metų praslinkus, kai aš vis nagrinėjau tas mintis, ir visi mano svarstymai ėjo niekais, nes neturėjau progos jų įvykdyti, kartą anksti rytą nustebau, pamatęs net penkis luotelius pakrantėje, toje salos pusėje, kurioje buvo ir mano namai. Jais atplaukusieji žmonės buvo išlipę, ir jų nebuvo matyti. Luotelių skaičius griovė visus mano sumanymus, nes, matydamas jų tiek daug ir žinodamas, kad laukiniai visuomet atplaukia penkiese ar šešiese, o kartais ir daugiau viename luotelyje, negalėjau ryžtis ir pats vienas užpulti dvidešimt ar trisdešimt vyrų. Todėl aš tūnojau savo pilyje, sumišęs ir nejaukiai jausdamasis. Vis dėlto aš visiškai pasiruošiau galimam laukinių užpuolimui, kurį buvau numatęs anksčiau, ir laukiau, pasiryžęs veikti, jei tik kas įvyktų. Aš laukiau gerą valandą, besiklausydamas, ar neišgirsiu jų keliamo triukšmo, pagaliau, labai nekantraudamas, padėjau savo šautuvus kopėčių papėdėje ir kaip paprastai dukart pasistatęs kopėčias prie šlaito, užsirioglinau ant kalvos viršūnės. Tenai taip atsistojau, kad mano galva nekyšotų virš kalvos ir jie manęs jokiu būdu negalėtų pamatyti. Čia per savo žiūroną pastebėjau, kad jų buvo ne mažiau kaip trisdešimt, kad jie buvo susikūrę laužą ir pasiruošę mėsos. Kaip jie ją buvo išsivirę ir kokia buvo ta mėsa, aš nežinojau. Jie visi šoko apie ugnį, darydami daugybę savotiškų barbariškų judesių ir šuolių. Taip bežiūrėdamas pro savo žiūroną, pastebėjau, kaip laukiniai, ištempė du nelaiminguosius vyriokus iš luotelių, kuriuose, matyt, jie gulėjo, ir dabar atvilko, norėdami nužudyti. Aš pamačiau, kaip vienas iš jųdviejų bematant krito, partrenktas, tur būt, kuoka ar mediniu kardu, - nes šitaip jie buvo pratę daryti, o du ar trys laukiniai tučtuojau perpiovė jam vidurius ir pradėjo mėsinėti. Antroji auka stovėjo čia pat, laukdama savo eilės. Tą pat akimirką nelaimingasis, pasijutęs kiek laisvesnis ir įkvėptas vilties, kad galima išsigelbėti, metėsi į šalį nuo jų ir ėmė bėgti neįtikimai greitai smėliu į mane, t. y. į tą pajūrio šoną, kur buvo mano namai. Turiu prisipažinti, kad aš baisiai nusigandau, pamatęs jį bėgant į mano pusę, o ypač kai man pasirodė, kad visas jų būrys puolėsi jį vytis. Dabar aš tikėjaus, jog išsipildys anoji mano sapno dalis, ir jis tikriausiai pasislėps mano atžalyne. Bet aš jokiu būdu negalėjau pasitikėti likusiąją mano sapno dalimi - būtent, kad kiti laukiniai jo ten nesivys ir nesuras. Vis dėlto aš išsilaikiau savo poste, ir mano nuotaika pagerėjo, kai išvydau, jog jį vejasi tik trys vyrai. Dar labiau įsidrąsinau, pastebėjęs, kad jis gerokai juos pralenkė bėgdamas ir vis nuo jų tolo. Man darėsi aišku, kad jei jis galėtų šitaip bėgti nors pusvalandį, tai tada lengvai nuo jų paspruktų. Tarp jų ir mano pilies buvo upelis, kurį ne kartą esu minėjęs anksčiau, pasakodamas apie tai, kaip gabenau juo į krantą savo krovinius iš laivo; ir aš aiškiai mačiau, kad nelaimingasis turės būtinai šitą upelį perplaukti, arba jį ten sučiups. Bet kai laukinis pribėgo upelį, jis nesusvyravo, nors buvo potvynio metas, o puolė ir perplaukė jį maždaug trisdešimčia mostų ar arti to, išlipo iš vandens ir bėgo toliau nepaprastai smarkiai ir greitai. Kai trys vijikai pasiekė upokšnį, pamačiau, kad du iš jų mokėjo plaukti, bet trečias ne; stovėdamas kitoje pusėje, jis žiūrėjo įkandin kitų, bet toliau nėjo ir netrukus lėtai grįžo atgal. Pasirodė, jog tat išėjo jam į gera. Aš pastebėjau, kad tuodu plaukusieji daugiau kaip dukart tiek sugaišo, plaukdami per upelį, negu nuo jų sprunkąs vyras. Dabar man staiga dingtelėjo mintis, kuriai iš tiesų aš negalėjau atsispirti, būtent, kad štai atėjo laikas įsigyti tarną, o gal draugą ir padėjėją, ir kad likimas aiškiai kviečia mane išgelbėti to vargšo gyvybę. Aš tučtuojau ko skubiausiai nulipau nuo kopėč.ų, pačiupau du savo šautuvus, kurie stovėjo kopėčių papėdėje, kaip esu anksčiau pažymėjęs, ir, taip pat skubiai sugrįžęs į kalvos viršūnę, nubėgau jūros link. Kadangi mano kelias buvo visai trumpas, o, be to, ėjo visą laiką į pakalnę, tai aš greitai įsiterpiau tarp vijikų ir vejamojo. Garsiai šūktelėjau bėgančiajam, kuris atsigręžęs iš karto gal tiek pat išsigando manęs, kiek ir jų, bet aš jam pamojau ranka, kad jis giįžtų, tuo tarpu lėtai ėjau pasitikti dviejų persekiotojų. Kai priešakinis susigretino su manim, staiga aš puoliau jį ir partrenkiau šautuvo buože. Nenorėjau šauti, kad kiti laukiniai neišgirstų, nors iš tokio atstumo ne taipjau lengva būtų girdėti šūvį, o kadangi nebūtų matyti dūmų, tai jie vargiai suprastų, ką tai reiškia. Kai aš nutrenkiau šį laukinį, antrasis vijikas sustojo lyg išsigandęs, ir aš skubiai puoliau prie jo, bet, pribėgęs arčiau, tuoj pastebėjau, kad jis turi lanka ir strėlę ir taikosi į mane šauti. Todėl aš buvau priverstas pirmas į jį šauti ir iškart jį nudėjau. Vargšas bėglys, matydamas, kad abu jo priešai guli negyvi (taip jam atrodė), vis dėlto buvo taip išsigandęs šautuvo ugnies ir trenksmo, kad sustojo lyg suakmenėjęs ir nėjo nei pirmyn, nei atgal, nors atrodė linkęs verčiau bėgti negu artintis prie manęs. Aš vėl jam šūktelėjau ir ženklais pakviečiau prieiti. Jis tat lengvai suprato, truputį paėjėjo ir vėl sustojo, vėl truputį žingtelėjo ir vėl sustojo. Čia aš pastebėjau, kad jis stovi drebėdamas, lyg būtų paimtas į nelaisvę ir tučtuojau turėtų būti užmuštas, kaip tai atsitiko abiem jo priešams. Aš vėl paliepiau jam eiti prie manęs ir drąsinau jį įvairiausiais ženklais, kokius tik galėjau sugalvoti. Jis ėjo prie manęs vis artyn ir artyn, klaupdamasis kas dešimt ar dvylika žingsnių, tuo reikšdamas dėkingumą už tai, kad išgelbėjau jam gyvybę. Aš jam nusišypsojau, maloniai į jį žiūrėjau ir paraginau dar arčiau prieiti. Pagaliau jis visiškai prie manęs priėjo, o tada vėl atsiklaupė, pabučiavo žemę, padėjo galvą ant žemės ir, paėmęs mane už kojos, užsikėlė mano koją sau ant galvos. Šitai, man rodos, buvo ženklas, kad jis prisiekia visą amžių būti mano vergu. Aš pakėliau jį, elgiausi su juo draugiškai ir drąsinau kaip begalėdamas. Bet tuo tarpu pamačiau, kad mano nutrenktas laukinis nėra užmuštas, o tik apsvaigintas ir dabar ėmė atsigauti. Tad aš parodžiau jį ir daviau suprasti savo laukiniui, kad anas nėra miręs. Tada jis pratarė man kelis žodžius: nors aš jų nesupratau, vis dėlto jie man buvo malonūs girdėti, nes tai buvo pirmieji žmogiškieji garsai, išskyrus mano paties balsą, pasiekę mano ausis daugiau kaip po dvidešimt penkerių metų. Bet dabar nebuvo laiko tokiems mąstymams. Nutrenktasis laukinis tiek atsigavo, kad atsisėdo ant žemės, ir aš pastebėjau, kad mano laukinis ėmė bijotis. Tai pamatęs, nutaikiau kitą savo šautuvą į tą vyrą, lyg norėdamas į jį šauti. Tada mano laukinis - nes taip jį dabar vadinu - padarė man ženklą, kad jam paskolinčiau savo kardą, kurs kabojo be makščių ant diržo, man prie šono. Aš padaviau jam kardą. Vos tik jį gavęs, jis tuoj nubėgo prie savo priešo ir vienu kirčiu taip vikriai nukirto jam galvą, kad joks budelis Vokietijoje negalėtų to greičiau ir sklandžiau atlikti. Man atrodė labai keista, kad tai padarė žmogus, kuris, kaip turėjau pagrindo manyti, niekada nematė savo gyvenime kardo, išskyrus medinius kardus. Tačiau vėliau aš patyriau, kad jie darosi medinius kardus, tokius aštrius ir sunkius, ir iš tokio kieto medžio, jog ir jais nukerta galvas, net ir rankas, ir tai vienu kirčiu. Tat padaręs, jis priėjo prie manęs šypsodamasis, tuo pažymėdamas savo pergalę, atnešė man mano kardą, darydamas daugybę įvairių judesių, kurie man buvo nesuprantami, ir padėjo jį tiesiai prieš mane drauge su jo nužudytojo laukinio galva. Bet labiausiai jį stebino tai, kaip aš galėjau iš taip toli nukauti antrąjį indėną. Tad, rodydamas į jį, jis ženklais prašė mane leisti jam nueiti jo apžiūrėti. Aš jam leidau, paaiškindamas tai, kaip bemokėjau. Priėjęs prie nukautojo, jis sustojo lyg apstulbęs, žiūrėdamas į jį, po to apvertė ant vieno šono, paskui ant kito, apžiūrėjo žaizdą, kurią padarė kulka, pataikiusi jam į krūtinę, pramušdama skylę, iš kurios nedaug teištekėjo kraujo: matyti, jis nukraujavo viduje, nes buvo jau negyvas. Laukinis paėmė jo lanką ir strėles ir grįžo pas mane. Tada aš apsisukau, norėdamas eiti šalin, ir pamojau jam žengti paskui mane, ženklais duodamas suprasti, kad paskui tuodu gali atsekti ir daugiau laukinių. Tuomet jis man parodė, jog reikėtų juos užkasti smėliu, kad atėję kiti jų nepastebėtų. Aš vėl ženklais paliepiau jam tai padaryti. Jis ėmėsi darbo ir per keletą minučių plikomis rankomis išrausė smėlyje duobę, tiek didelę ir gilią, kad joje galėjo tilpti žmogus. Tada įtempė ten vieną užmuštąjį ir užpylė smėliu. Taip pat padarė ir su kitu. Man rodos, jis užkasė juos abu per kokį ketvirtį valandos. Tada, pašaukęs jį, nusivedžiau, bet ne į savo pilį, o visai į šalį, į savo urvą tolimoje salos dalyje. Taigi aš neleidau išsipildyti anai mano sapno daliai, kurioje man rodėsi, kad jis atbėga pasislėpti mano atžalyne. Čia aš daviau jam pavalgyti duonos ir saują džiovintų vynuogių ir atsigerti gurkšnį vandens, nes iš tiesų jis nuo savo greito bėgimo buvo labai ištroškęs. Šitaip jį atgaivinęs, ženklais paliepiau jarn atsigulti ir pamiegoti, nurodydamas jam vietą ant didelio glėbio ryžių šiaudų, apklotų antklode, kur ir aš pats kartais miegodavau. Vargšelis atsigulė ir tuojau užmigo. Tai buvo šaunus, gražus vyriokas, puikaus sudėjimo, stipriomis, tiesiomis, tačiau ne perdaug stambiomis rankomis ir kojomis, aukštas ir dailiai nuaugęs, apie dvidešimt šešerių metų amžiaus. Iš veido jis atrodė labai geraširdis - neturėjo niūrių ir žiaurių bruožų; tačiau tai buvo labai vyriškas veidas, drauge pasižymįs tikru europiečio švelnumu ir gerumu, ypač kai jis juokdavosi. Jo plaukai buvo ilgi ir juodi, bet nesiraitė kaip avies vilna; jo kakta buvo labai aukšta ir plati, o akys nepaprastai gyvos ir svaidė spinksinčius aštrius žvilgsnius. Jo oda nebuvo visiškai juoda, o tamsiai ruda, bet ne tokio negražaus gelsvai rudo atspalvio kaip braziliečių, virginiečių ir kitų Amerikos čiabuvių, o pilkai rudos alyvinės spalvos, labai malonios, nors sunkiai aprašomos. Jo veidas buvo apskritas ir pilnas; nosis maža, bet nepriplota kaip negrų, labai daili burna, plonos lūpos, puikūs, tiesūs dantys, balti lyg dramblio kaulas. Pamiegojęs kokį pusvalandį, tikriau sakant, snusterėjęs, jis vėl pabudo ir išėjo iš urvo pas mane, nes aš melžiau savo ožkas, kurios buvo čia pat esančiame užtvare. Mane pastebėjęs, jis pribėgo prie manęs, puolė prieš mane ant žemės, rodydamas visais įmanomais ženklais savo nužemintą dėkingumą, ir darė daugelį juokingų judesių, norėdamas tai išreikšti. Pagaliau jis priglaudė savo galvą prie žemės, prie pat mano kojos, ir užkėlė antrą mano koją sau ant galvos, kaip tai buvo jau anksčiau padaręs, o paskiau jis visai įmanomais ženklais pareiškė man savo atsidavimą, norą tarnauti ir visišką paklusnumą, stengdamasis duoti suprasti, kad tarnaus man kol gyvas. Aš daug ką supratau, ką jis norėjo pasakyti, ir stengiaus parodyti jam, kad esu juo visiškai patenkintas. Netrukus aš pamėginau su juo kalbėti ir ėmiau jį mokyti su manim susišnekėti. Visų pirma aš daviau jam suprasti, kad jo vardas bus Penktadienis, nes tą dieną aš išgelbėjau jam gyvybę. Aš taip pavadinau jį tai dienai prisiminti. Aš taip pat išmokiau jį tarti žodį "ponas" ir daviau jam suprasti, kad tai bus mano vardas. Aš taip pat išmokiau jį sakyti "taip" ir "ne" ir paaiškinau tų žodžių reikšmę. Aš daviau jam pieno molinėje puodynėje, o prieš tai jo akyse pats iš jos atsigėriau, pamirkydamas piene duoną. Ir jam daviau gabalą duonos, kad galėtų taip pat padaryti. Jis tuoj pat manęs paklausė ir ženklais pareiškė, kad jam esą labai skanu. Aš išbuvau ten su juo visą naktį, o kai tik išaušo, paliepiau jam eiti su manim ir daviau suprasti, kad duosiu jam drabužių. Atrodė, kad jis tuo labai džiaugiasi, nes buvo visiškai plikas. Kai mes ėjome pro tą vietą, kur jis buvo užkasęs tuodu vyrus, jis tiksliai nurodė tą vietą, parodė man žymes, kurias buvo palikęs, kad galėtų vėl juos rasti, ir ženklais man paaiškino, kad mes turėtume juos atkasti ir suvalgyti! Aš stengiausi jam parodyti, kad labai supykau už tai, parodžiau savo pasibiaurėjimą tuo dalyku, lyg norėdamas vemti, vien pagalvojęs apie tai, ir ranka įsakiau jam pasitraukti. Jis tučtuojau labai klusniai pasitraukė. Tada aš jį nusivedžiau į kalvos viršūnę pasižiūrėti, ar jo priešai jau išplaukę. Išsitraukęs savo žiūronus, žvilgterėjau ir aiškiai pamačiau tą vietą, kurioje jie buvo, bet laukinių ir jų luotelių dabar nesimatė. Tad buvo aišku, kad jie išplaukė, nepasistengę paieškoti savo dingusių draugų. Bet aš nepasitenkinau tuo; būdamas dabar drąsesnis, o taip pat ir smalsesnis, paėmiau su savim savo žmogų, Penktadienį, įdaviau jam į rankas kardą, o per pečius jis užsikabino lanką su strėlėmis (aš greitai pastebėjau, kad tą ginklą jis labai vikriai sugeba vartoti), taip pat paliepiau jam nešti vieną šautuvą, pats pasiėmiau du, ir mes nužingsniavome į tą vietą, kur buvo išlipę laukiniai, nes dabar aš norėjau daugiau apie juos sužinoti. Atėjus į tą vietą, kraujas stingte sustingo mano gyslose ir širdis nustojo plakusi - toks siaubingas buvo vaizdas. Iš tiesų, reginys buvo baisus - bent toksai jis buvo man, nors Penktadieniui jis nedarė jokio įspūdžio. žemė buvo nuklota žmonių kaulais, nudažyta jų krauju, o šen ir ten gulėjo pamesti, pusiau suėsti, apkramtyti, apdegę mėsos gabalai. Žodžiu tariant, visur buvo matyti žymės jų pergalės pokylio, kurį jie ten kėlė, įveikę savo priešus. Aš mačiau tris kaukoles, penkias rankas ir trijų ar keturių kojų bei pėdų kaulus, taip pat daugybę kitų kūno dalių. Penktadienis ženklais man paaiškino, kad jie buvo atsigabenę savo puotai keturis belaisvius: trys iš jų buvę suėsti, o jis (čia jis parodė į save) buvęs ketvirtasis; buvusios didelės kautynės tarp jų laukinių ir kaimyninio karaliaus, kurio pavaldinys, atrodo, jis ir buvo. Tada buvęs paimtas didelis skaičius belaisvių, kuriuos visus nugalėtojai nugabenę į įvairias vietas, kad galėtų juos puotaudami suryti. Taip ir įvyko su tais nelaimingaisiais, kuriuos laukiniai buvo atsigabenę į šią salą. Aš liepiau Penktadieniui surinkti kaukoles, kaulus, mėsą ir visus likučius, sukrauti visa tai į krūvą ir, sukrovus ant viršaus didelį laužą, visa tai sudeginti, paversti pelenais. Pastebėjau, kad Penktadienis vis dar geidžia paragauti žmogienos ir kad jis savo prigimtimi vis dar žmogėdra, bet aš parodžiau tiek pasibiaurėjimo pačiomis mintimis apie tai, kad jis nedrįso to daryti. Aš jam aiškiai daviau suprasti, kad jį užmuščiau, jei jis pasiduotų savo įgeidžiui. Atlikę šį darbą, mes sugrįžome į savo pilį, ir ten aš susirūpinau aprengti savo laukinį, Penktadienį. Pirmiausia aš jam daviau linines kelnes, kurias buvau ištraukęs iš minėtosios nelaimingojo artileristo dėžės, mano rastos sudužusiame laive. Tos kelnės, truputėlį perdirbtos, puikiausiai jam tiko. Paskui aš pasiuvau jam švarką iš ožkų kailių, stengdamasis padaryti jį ko geresnį (o, dabar aš jau buvau visai neblogas siuvėjas!), daviau jam kepurę, mano pasiūtą iš kiškių kailiukų, labai patogią ir gana gražią. Taigi savo Penktadienį visai neblogai aprengiau. Jis buvo labai patenkintas, matydamas esąs beveik taip pat gerai apsivilkęs kaip ir jo ponas. Tiesa, pradžioje jis labai nevikriai vaikščiojo su tais drabužiais: kelnes nešioti jam buvo labai nepatogu, švarkas spaudė jo pečius ir veržė pažastis, bet aš truputį paplatinau rūbus tose vietose, kur jam veržė ar graužė, o jis prie jų po truputį priprato ir ilgainiui ėmė jaustis su jais visai puikiai. Parėjęs su juo namo į savo pašiūrę, rytojaus dieną ėmiau svarstyti, kur jį apgyvendinti. Kad jam būtų patogu ir man ramu, saugu, aš padariau jam nedidelę palapinę tarp vidujinio ir išorinio savo pylimo. Kadangi ten buvo anga į mano urvą, tai aš padariau tvirtas lentines duris ir įtaisiau jas taip, kad jos atsidarinėtų į vidų; nakčiai aš jas užstumdavau stūma ir kopėčias įsitraukdavau, kad Penktadienis jokiu būdu negalėtų ateiti pas mane į vidujinį aptvarą; jeigu jis liptų per tą pylimą, tai sukeltų tiek triukšmo, kad aš būtinai pabusčiau. Mat, vidujinis mano aptvaras dabar buvo visas apdengtas: stogas buvo iš ilgų karčių, atsiremiančių į kalvos šlaitą; tos kartys buvo apdėtos skersiniais pagaliais, ir storai apklotos ryžių šiaudais, standžiais it nendrės; o skylėje, kuri buvo palikta kopėčiomis įlipti ir išlipti, aš pritaisiau dureles: jei kas mėgintų iš lauko pro jas įlįsti, tai jos nukristų žemyn ir sukeltų didelį triukšmą. O ginklus nakčiai aš pasiimdavau su savim. Bet visos tos atsargos priemonės buvo man visai nereikalingos, nes niekada joks žmogus neturėjo ištikimesnio, labiau mylinčio ir nuoširdesnio tarno kaip kad mano Penktadienis - be jokio irzlumo, be užsispyrimo, be sauvalės, visuomet malonus ir paslaugus. Jis buvo taip prie manęs prisirišęs, kaip vaikas prie tėvo, ir aš galiu sakyti, kad jis būtų bet kuriuo atveju paaukojęs savo gyvybę, jei būtų reikėję gelbėti manąją. Jis daug kartų tai įrodė, tuo pašalindamas visas mano abejones, ir aš greitai įsitikinau, kad man nėra reikalo jo saugotis. Aš buvau nepaprastai patenkintas juo ir ėmiau mokyti jį visko, kad jis pasidarytų naudingas, sumanus ir galėtų man padėti. Ypačiai aš mokiau jį kalbėti ir suprasti, ką aš kalbu. Jis buvo nepaprastai gabus mokinys, labai linksmas, visada toks uolus. Toks patenkintas jis būdavo, kai galėdavo suprasti, ką aš jam kalbu, ar išaiškinti man tai, ką jis nori pasakyti. Vienas malonumas man būdavo kalbėtis su juo. Ir dabar mano gyvenimas slinko taip sklandžiai ir smagiai, jog aš ėmiau sakyti sau, kad jei tik būčiau apsaugotas nuo kitų laukinių, tai nesigraudinčiau, jei šioje saloje palikčiau ligi pat savo gyvenimo pabaigos. Dviem ar trims dienoms praslinkus po to, kai grįžau į savo pilį su Penktadieniu, man dingtelėjo, kad, jeigu aš noriu atpratinti Penktadienį nuo siaubingo įpročio maitintis žmogiena ir gėrėtis žmogėdriškomis puotomis, tai turiu duoti jam paragauti kitokios mėsos. Tad vieną rytą paėmiau jį su savim į mišką. Ketinau papiauti vieną-savo kaimenės ožiuką, parnešti jį namo ir išvirti. Bet eidamas pamačiau pavėsyje gulinčią ožką ir prie jos du ožiukus. Sustabdžiau, Penktadienį. "Stok, - sakau aš, - stovėk ramiai", ir ženklais jam parodžiau, kad nejudėtų. Tučtuojau pakėliau šautuvą, šoviau ir nudėjau vieną ožiuką. Nors ir buvo vargšas laukinis matęs iš tolo, kaip aš nušoviau jo priešą, bet jis nežinojo ir negalėjo įsivaizduoti, kokiu būdu tai įvyksta, todėl ir dabar nepaprastai nustebo, sudrebėjo, susvyravo ir atrodė, kad tuojau susmuks žemėn nualpęs. Jis nematė ožiuko, į kurį aš šoviau, ir iš karto pamanė, kad aš esu nusprendęs jį nušauti. Jis atvertė savo švarko skverną, norėdamas pažiūrėti, ar nėra sužeistas, paskui priėjo prie manęs ir atsiklaupė: apkabinęs mano kelius, sakė daugybę dalykų, kurių aš nesupratau, bet aiškiai mačiau, kad jis meldžia mane jo nežudyti. Greitai man pavyko įtikinti jį, kad nenoriu jam nieko pikta: pakėlęs jį už rankos, nusijuokiau, parodžiau mano nušautąjį ožiuką ir paliepiau jam nubėgti ir jį atnešti. Jis tai padarė. O kol jis stebėjosi ir žiūrinėjo, norėdamas pamatyti, kaip tasai gyvulėlis buvo nudėtas, aš vėl užtaisiau savo šautuvą. Netrukus šūvio nuotolyje pamačiau didelį paukštį, panašų į vanagą, tupint ant medžio. Norėdamas duoti Penktadieniui nors kiek suprasti, ką ketinu daryti, aš pasišaukiau jį prie savęs ir parodžiau jam paukštį: iš tikrųjų čia buvo papūga, nors maniau, kad tai vanagas. Taigi, parodęs tą papūgą ir savo šautuvą, ir žemę po papūga, aš daviau jam suprasti, kad noriu šauti į tą paukštį ir kad paukštis turi nukristi žemėn. Aš šoviau, liepęs jam žiūrėti, ir jis tučtuojau pamatė paukštį krentant, Jis vėl sustiro išsigandęs: mano aiškinimų, matyt, jis nesuprato. Jo nustebimas buvo juo didesnis, kad jis nematė, kaip aš užtaisiau šautuvą ir, tur būt, manė, jog tame prietaise turinti būti kažkokia stebuklinga, mirtį nešanti ir viską naikinanti jėga, galinti nužudyti žmogų, gyvulį, paukštį ar bet ką, iš arti ar iš tolo. Dėl to jis buvo toks apstulbęs, kad ilgą laiką negalėjo atsipeikėti. Manau, jei tik aš būčiau leidęs, jis būtų garbinęs mane ir mano šautuvą lyg kokius dievaičius. Prie šautuvo jis ilgoką laiką nenorėjo nė prisiliesti, bet, būdamas vienas, kreipdavosi į jį ir šnekėdavosi su juo lyg su gyvu daiktu. Vėliau jis man pasisakė, jog tai darydamas jis prašė, kad šautuvas jo nenužudytų. Kai jis šiek tiek atsipeikėjo nuo išgąsčio, aš pamojau jam nubėgti ir atnešti mano nušautą paukštį. Jis nubėgo, bet valandėlę užtruko; mat, papūga, dar ne visiškai nugaišusi, nuplasnojo gerą galą nuo tos vietos, kurioje ji krito. Vis dėlto jis surado ją, pakėlė ir atnešė man. Kadangi mačiau, jog Penktadienis vis dar nieko nenusimano apie šautuvą, aš pasinaudojau proga, kol jo nebuvo, ir vėl užtaisiau šautuvą, manydamas, gal pasitaikys vėl ką nušauti. Tačiau nieko daugiau tuo metu nepasitaikė. Tad aš parnešiau namo ožiuką, tą pat vakarą nulupau jam kailį ir kaip reikiant paruošiau mėsą; turėdamas tam tikslui puodą, išviriau ir iššutinau dalį mėsos ir pagaminau labai skanaus buljono. Pradėjęs valgyti, padaviau truputį ir savo laukiniui, kuriam labai tat paliko. Bet jam atrodė keista, kad aš valgydamas vartoju druską. Jis ženklu man paaiškino, kad esą negera druską valgyti, ir, įsidėjęs truputį į bumą, parodė, jog jarn darosi bloga nuo jos, išspjovė ją, o paskiau išplovė burną gėlu vandeniu. Aš savo ruožtu įsidėjau į burną truputį mėsos be druskos ir, norėdamas parodyti, kad man šlykštu valgyti be druskos, ėmiau spjaudyti taip smarkiai, kaip tai padarė jisai, druskos paragavęs. Bet tai nieko nepadėjo: jis nemėgo nei mėsos, nei buljono su druska - bent ilgą laiką druskos nenaudodavo, ir galų gale tepradėjo vartoti ją tik labai mažu kiekiu. Tuo būdu pamaitinęs jį virta mėsa ir buljonu, nusprendžiau kitą dieną pavaišinti jį gabalu keptos ožkienos. Ožkieną iškepiau, pakabinęs ją ant virvės prieš ugnį, kaip buvau matęs daugelį žmonių darant Anglijoje: įkaliau du mietus abiejose ugniakuro pusėse, ant jų uždėjau skersinę, o paskui pririšau virvagalį su mėsa prie skersinės ir nuolat sukinėjau mėsą. Penktadienis labai stebėjosi visu tuo; bet paragavęs mėsos, jis įvairiais būdais ėmė tikinti mane, kad ji labai jam patinkanti; ir pagaliau jis man pasakė niekad nebevalgysiąs žmogaus mėsos. Aš buvau labai patenkintas tai girdėdamas. Kitą dieną pristačiau jį prie darbo; liepiau kulti ir vėtyti miežius, pirrna parodęs, kaip aš tai darau. Jis greit pramoko ir dirbo lygiai taip pat kaip ir aš, ypač, kai patyrė, jog iš šių grūdų bus gaminama duona. Po to aš jam parodžiau, kaip užminkyti ir kepti duoną. Neilgai trukus Penktadienis mokėjo visus šiuos darbus ne blogiau už mane patį. Aš ėmiau dabar galvoti, kad, turėdamas maitinti dvi burnas vietoje vienos, privalau paruošti daugiau žemės pasėliams ir sėti daugiau negu iki šiol. Tad aš nužymėjau didesnį žemės sklypą ir pradėjau tverti tvorą taip pat, kaip ir anksčiau. Čia Penktadienis ne tik uoliai, bet ir mielai dirbo. Aš jam paaiškinau, kuriam tikslui tai daroma; pasakiau, kad šioje dirvoje auginsime javus, iš kurių galėsime pasigaminti daugiau duonos, nes dabar mes esame dviese ir 'mūras dvigubai daugiau reikia duonos. Jį labai paveikė tas dalykas, kad aš taip rūpinuosi juo. Jis stengėsi visokiais būdais man išaiškinti, kad suprantąs, kaip padidėjo dabar mano rūpesčiai, kai jis gyvenąs su manim, ir prašė tik nurodyti jam, kas dirbti, o darbo tai jis nesibaidąs. Tai buvo maloniausi metai per visą tą laiką, kurį praleidau šioje vietoje. Penktadienis pramoko visai neblogai kalbėti ir suprato pavadinimus beveik visų daiktų, kuriuos tik aš turėjau progos jį paklausti, žinojo taip pat vardus visų tų vietų, į kurias jį pasiųsdavau. Jis gana daug su manim kalbėdavo. Žodžiu tariant, aš dabar vėl galėjau pamankštinti savo liežuvį, kuris tiek metų nieko neveikė. Man buvo malonu ne vien šnekėtis su juo: daug džiaugsmo teikė ir patsai vyriokas. Jo kuklų, neveidmainingą sąžiningumą kasdien vis aiškiau pastebėdavau. Aš tikrai pamilau tą žmogų. O jis, savo ruožtu, manau, mylėjo mane labiau negu ką nors anksčiau. Kartą man kilo noras išbandyti, ar jis nesiilgi savo krašto. Aš jau buvau išmokęs jį angliškai tiek, kad jis galėjo man beveik į kiekvieną klausimą atsakyti. Paklausiau jį, ar tauta, kuriai jis priklauso, niekada nėra laimėjusi kautynių. Į tai jis nusišypsojo ir tarė; - Taip, taip; mes visuomet kovoti geriau; - jis norėjo pasakyti, , kad jie visuomet laimi kautynes. Ir čia mes pradėjome šį pasikalbėjimą: - Jūs visada kovojate geriau, - tariau aš, - tad kaip atsitiko, kad tave paėmė nelaisvėn, Penktadieni? Penktadienis: - Vis dėlto mano tauta mušti daug. Aš: - Kaip tai mušti? Jei tavo tauta juos sumušė, tai kuriuo būdu jie tave paėmė? Penktadienis: - Toj vietoj, kur aš būti jų būti daug daugiau, negu mūsiškių; jie paimti viens, du, trys ir mane. Mūsiškiai sumušti juos kitoje vietoje, kur aš nebūti; ten mūsiškiai paimti vienas, du, didelis tūkstantis. Aš: - Bet kodėl tada jūsiškiai neatėmė tavęs iš priešo rankų? Penktadienis: - Jie pačiupti viens, du, trys ir mane ir įvaryti į valtį; mūsiškiai tada neturėti valčių. Aš: - Na gerai, Penktadieni, o ką daro jūsiškiai su vyrais, kuriuos paima į nelaisvę. Ar juos nusigabena kur į šalį ir suėda, kaip tie kad padarė? Penkiadienis: - Taip, mūsiškiai irgi valgyti vyrus, suvalgyti visus. Aš: - Kur jie juos nugabena? Penktadienis: - Visur - kur tik nori. Aš: - Ar jie atplaukia čia? Penktadienis: - Taip, taip, jie atplaukti čia; plaukti ir į kitas vietas. Aš: - Ar esi buvęs čia su jais? Penktadienis: - Taip, aš būti čia (jis parodė salos šiaurės vakarų šoną, kuris, atrodo, buvo jų lankymosi vieta). Tuo būdu aš patyriau, kad mano Penktadienis yra anksčiau buvęs čia kartu su tais laukiniais, kurie atplaukdavo į tolimesnius šios salos krantus ėsti žmonių, dėl ko šįkart ir jis pats buvo čion atgabentas. Ir kai aš po kiek laiko įsidrąsinęs nuvedžiau jį į tą salos dalį, kurią anksčiau buvau minėjęs, jis tučtuojau pažino tą vietą ir pasakė man, kad buvęs ten kartą, kai jie surijo dvidešimt vyrų, dvi moteris ir vieną vaiką. Jis nemokėjo pasakyti angliškai "dvidešimt", bet sudėjo žemėje eilute atitinkamą kiekį akmenukų ir ženklu parodė man, kad juos suskaičiuočiau. Aš papasakojau šį mūsų pasikalbėjimą, nes jis sudaro įžangą į tai, kas seka toliau. Po šito pašnekesio su juo aš jį paklausiau, kaip toli mūsų sala nuo kranto, ir ar jų valtys dažnai žūdavo kelionėje. Jis man atsakė, kad jokio pavojaus nėra ir kad valtys niekad nežūdavo, nes truputį toliau jūroje tekanti srovė ir pučiąs vėjas, ir visada viena kryptimi iš ryto, o priešinga kryptimi po pietų. Tada aš maniau, kad tai tėra vien potvynio ir atoslūgio sukeltos, ten ir atgal besiveržiančios srovės. Bet vėliau patyriau, kad šį dalyką sukelia didžiosios Orinoko upės atoslūgiai ir potvyniai, o mūsų sala, kaip vėliau sužinojau, buvo kaip tik tos upės žiotyse; gi ta žemė, kurią aš pastebėjau vakaruose ir šiaurės vakaruose, buvo didžioji Trinidado sala, esanti į šiaurę nuo upės žiočių. Aš uždavinėjau Penktadieniui tūkstančius klausimų apie tą kraštą, apie jo gyventojus, apie jūrą, apie krantus ir apie tai, kokios tautos gyvena netoliese. Jis man ko atviriausiai viską papasakojo, ką tik žinojo. Aš teiravaus, kaip vadinamos įvairios jo giminės tautelės, bet gavau išgirsti vien karibų pavadinimą; iš čia aš lengvai supratau, kad vietos laukiniai yra karibai, pagal mūsų žemėlapius gyveną toje Amerikos dalyje, kuri driekiasi nuo Orinoko upės žiočių iki Gvajanos ir toliau iki šv. Martos. Jis man sakė, kad toli toli už mėnulio - atseit už mėnulio nusileidimo vietos, tai yra į vakarus nuo jų krašto - gyvena balti, barzdoti žmonės, panašūs į mane (čia jis parodė didžiuosius mano ūsus, kuriuos esu jau anksčiau paminėjęs) ir kad jie nužudę daug žmonių - tokie buvo jo žodžiai. Iš to aš supratau, kad jis turi galvoje ispanus, pragarsėjusius savo žiaurumais Amerikoje, kur daugelis tautelių su siaubu prisimena juos ir perduoda pasakojimus apie juos iš kartos į kartą. Paklaustas, ar aš galėčiau kokiu nors būdu nuplaukti pas tuos baltuosius žmones, jis man atsakė: - Taip, taip, tu galėti plaukti dviem valtim. Aš negalėjau suprasti, ką jis nori pasakyti, nė priversti jį man išaiškinti, ką jis turi galvoje, minėdamas dvi valtis, kol pagaliau vargais negalais suvokiau, kad jis kalba apie didelę, stambią valtį, tokio didumo kaip dvi valtys. Šie Penktadienio žodžiai mane labai nudžiugino, ir nuo to laiko aš turėjau kiek vilčių, kad vėliau ar anksčiau man pavyks ištrūkti iš šios vietos ir kad tasai vargšas laukinis man padės tai padaryti. Kai aš ir Penktadienis artimiau susipažinome, kai jis jau galėjo suprasti beveik viską, ką jam sakydavau, ir kalbėjo laisvai angliškai, kad ir netaisyklingai, aš nupasakojau jam savo istoriją, bent tą jos dalį, kuri lietė mano atvykimą į šią vietą, ir kaip aš čia gyvenau ir kaip ilgai gyvenau. Aš išaiškinau jam parako ir kulkos paslaptį (jam tai buvo paslaptis) ir išmokiau jį šaudyti. Dovanojau jam peilį, kuris jį nepaprastai nudžiugino; padariau jam diržą ir pritaisiau makšiį, kurią Anglijoje mes naudojame durklui pasikabinti, o aš vietoj durklo daviau jam įsidėti kirvuką, kuris tiko ne tik kaip ginklas, bet buvo daug naudingesnis įvairiems kitiems reikalams. Apibūdinau jam Europą ir ypač Angliją, iš kur aš atvykau - kaip mes gyvename, kaip elgiamės vienas su kitu ir kaip prekiaujame laivais visuose pasaulio kraštuose. Aš papasakojau jam apie sudužusį laivą, kurio denyje esu buvęs, ir apytikriai parodžiau jam tą vietą, kur buvo laivo skeveldros, dabar .bangų visai suaižytos ir išmėtytos. Aš parodžiau jam sutrūnijusią valtį, kurią mes praradome, bėgdami iš laivo, ir kurios aš paskui negalėjau išjudinti, įtempęs visas savo jėgas. Dabar ji buvo beveik visiškai suirusi. Pamatęs valtį, Penktadienis ilgą laiką ją stebėjo, nieko nesakydamas. Aš paklausiau, ką jisai galvoja. Pagaliau jis tarė: - Aš matyti tokią valtį: plaukioti toj vietoj, kur mūsiškiai. Gerą valandėlę aš negalėjau jo suprasti. Bet pagaliau, paklausinėjęs jį ilgiau, patyriau, kad tokią valtį, kokia šioji, bangos buvo atbloškusios į tą kraštą, kur jis gyveno. Aš tuojau įsivaizdavau, kad koks nors europiečių laivas turėjo būti atvarytas į jų krantą, o valtis galėjo atsipalaiduoti ir būti išplauta į sausumą. Bet kažkodėl man neatėjo į galvą, jog toje valtyje galėjo būti žmonių, ir aš jį teiravausi vien apie valtį. Penktadienis gana smulkiai atvaizdavo man valtį, bet aš jį visiškai supratau tik tada, kai jis man gana karštai pridūrė: - Balti žmonės nepaskęsti - mes juos išgelbėti. Tada aš tučtuojau jį paklausiau, ar valtyje buvo baltųjų žmonių, kaip jis juos vadino. - Taip, - tarė jis, - pilna valtis baltų žmonių. Aš pasiteiravau, kiek daug jų buvo. Jis man pirštais parodė, kad septyniolika. Aš jį paklausiau, kas su jais įvyko. Jis man atsakė: Jie gyvena su mūsiškiais. Tai man suteikė naujų minčių, nes aš tuojau ėmiau vaizduotis, kad tai gali būti žmonės iš to laivo, kuris sudužo netoli mano salos. Laivui įstrigus į uolas, žmonės, pamatę, jog laivas neišvengiamai žuvęs, susėdo į valtį, kurią bangos atplukdė į laukinių kraštą; ten baltieji žmonės ir pasiliko. Tada aš jį kiek griežčiau paklausiau, kas su jais įvyko. Jis patikino mane, kad jie dar ten tebegyveną; jie ten esą jau apie ketverius metus; laukiniai ne tik jų neskriaudžią, bet dargi duoda jiems maisto. Aš ėmiau teirautis, kaip galėjo atsitikti, kad jie jų nenužudė ir nesuėdė. Jis tarė: - Ne, jie susibroliauti su jais, - tai reiškė, kiek aš jį galėjau suprasti, kad jie padarė su jais taiką. Ir tada jis pridūrė: - Jie ėsti žmones, tik kai kariauti, - tai reiškia, kad jie teėda tik tuos vyrus, kurie kaunasi su jais ir paimami į nelaisvę kautynėse. Po to praslinko ilgesnis laikas. Kartą, būdamas kalvos viršūnėje, rytinėje salos dalyje, iš kur, kaip esu sakęs, giedrą dieną buvau pastebėjęs Amerikos žemyną, Penktadienis, dangui esant labai giedram, įsižiūrėjęs į tą žemyną, nudžiugęs ėmė šokinėti ir šaukė mane, nes aš buvau nuo jo kiek atsilikęs. Aš jį paklausiau, kas yra. Jis sušuko: - O džiaugsmas, o aš linksmas! Štai ten, žiūrėk, mano kraštas, ten gyventi maniškiai! Jo veidas nušvito nepaprastu džiaugsmu, akys sužibo, o iš jo bruožų dvelkė keistas troškimas, lyg jis vėl norėtų būti savame krašte. Kai aš tai pastebėjau, manyje sukilo daugybė minčių, kurios pradžioje vertė mane nebe taip ramiai galvoti apie savo naują draugą Penktadienį kaip anksčiau. Aš neabejojau, kad, jei tik Penktadienis galėtų vėl pas savo tautiečius sugrįžti, jis užmirštų visus man padarytuosius pasižadėjimus ir tiek toli nueitų, kad papasakotų apie mane savo krašto žmonėms ir sugrįžtų, gal būt, su šimtu ar dviem šimtais jų; ėsdami mane, jie iškeltų puotą, kurios metu jis gal tiek pat linksmintųsi, kaip linksmindavosi per tas puotas, kada ėsdavo kare paimtus nelaisvėn savo priešus. Bet, šitaip galvodamas, aš buvau labai neteisus to vargšo, sąžiningo vyruko atžvilgiu ir to paskui labai gailėjausi. Tačiau tuo metu (nes mano nepasitikėjimas kasdien vis augo) aš buvau truputį atsargesnis ir ne toks draugiškas ir malonus su juo kaip pirma. Taitruko keletą savaičių. Čia, žinoma, aš buvau neteisus, nes šis doras, dėkingas vyrukas nelinkėjo man nieko blogo. Vėliau, didžiam savo džiaugsmui, aš visiškai įsitikinau jo draugiškumu. Tuo metu, kada Penktadieniu nepasitikėjau, aš visokiais būdais mėginau, ar jis ko nors neprasitars; bet viskas, ką jis sakė, buvo taip nuoširdų ir taip nekalta, kad aš susigėdau savo įtarinėjimų. Aš nusiraminau ir vėl ėmiau pasitikėti savo draugu. O jis nė nepastebėjo, kad aš jį įtarinėju, ir tatai dar labiau mane įtikino jo nuoširdumu. Vieną dieną mes užlipome į tą pačią kalvą, bet oras virš jūros buvo ūkanotas, ir mes negalėjome matyti žemyno; aš jį pasišaukiau ir tariau: - Penktadieni, ar tu norėtum būti savo krašte, pas savo tautiečius? - Taip, - atsakė jis. - O, aš labai norėčiau pas saviškius. - Ką tu ten veiktum? - paklausiau. - Ar vėl pavirstum laukiniu, vėl valgytum žmogieną ir būtum toks, koks anksčiau? Jis pažvelgė labai sunerimęs ir, papurtęs galvą, tarė: - Ne, ne; Penktadienis pasakytų jiems, kad reikia gyventi gražiai, valgyti grūdų duoną, galvijų mėsą, gerti pieną, nevalgyti žmonių. - Na, ką gi, - tariau aš jam, - tada jie tave nužudys. Jis rimtai pažvelgė į mane ir tarė: - Ne, jie manęs nenužudys; jie mielai mokyti gero. Jis norėjo pasakyti, kad jo tautiečiai mielai mokysis gero. Čia pat jis pridūrė, kad jie daug ko jau išmoko iš tų barzdotų vyrų, kurie atplaukė valtimi. Tada aš jį paklausiau, ar jis norėtų pas juos sugrįžti. Į tai jis nusišypsojo ir atsakė, kad juk negalima taip toli nuplaukti. Aš pasakiau, kad padarysiu jam valtį. Tada jis pareiškė, kad vyks tik tuo atveju, jei aš kartu su juo keliausiu. - Man keliauti! - atkirtau aš. - Jie gi suės mane, jei aš ten nuvyksiu. - Ne, ne, - tarė jis, - aš padaryti, kad jie jūsų nesuvalgys; aš padaryti, kad jie jus labai mylės. Matyt, jis ketino papasakoti jiems, kad aš užmušiau jo priešus ir išgelbėjau jam gyvybę ir tuo būdu tikėjosi palenkti juos mane mylėti. Po to jis man papasakojo, kaip maloniai jo tautiečiai elgėsi su tais septyniolika baltųjų vyrų, arba barzdotų vyrų (taip jis juos vadino), kuriuos nelaimė atvarė į jų krantą. Aš prisipažįstu, kad po šito pasikalbėjimo man kilo noras pabandyti ten nuplaukti ir pasistengti prisijungti prie tų barzdotų vyrų, kurie, aš tuo neabejojau, buvo ispanai ar portugalai. Aš buvau įsitikinęs, kad, jei tik man tai pavyktų, mes rastume išeitį, kaip iš ten ištrūkti, nes juk būtume žemyne ir didelėje draugėje, ir mūsų padėtis būtų daug geresnė negu dabar mano, kai gyvenu saloje, per keturiasdešimt mylių nuo sausažemio kranto, ir visiškai vienas, be jokios pagalbos. Po kelių dienų aš vėl pradėjau kalbėtis apie tai su Penktadieniu ir pasakiau jam, kad duosiu jam valtį pas savo tautiečius sugrįžti; tada aš nuvedžiau jį prie savo luotelio, paslėpto kitoje salos pusėje ir, išsėmęs iš jo vandenį, - nes aš visada laikiau jį panardintą po vandeniu, - iškėliau jį į viršų, ir mes abu į jį sulipome. Aš pamačiau, kad Penktadienis nepaprastai vikriai valdė luotelį ir kad galėjo jį beveik taip pat smarkiai ir greitai varyti kaip aš. Tad, jam esant luotelyje, aš tariau: - Nagi, Penktadieni, ar mes plauksime pas tavo tautiečius? Jis atrodė labai sumišęs, kai aš taip pasakiau, nes jis manė, kad laivelis per mažas tokiai tolimai kelionei. Tuomet aš jam pareiškiau turįs ir didesnį. Kitą dieną nuvedžiau jį į tą vielą, kur gulėjo pirmoji mano padarytoji valtis, kurios aš neįstengiau nuleisti į vandenį. Jis pasakė, kad ši esanti pakankamai didelė. Bet ir vėl, kadangi aš tos valties neprižiūrėjau, o ji pragulėjo dvidešimt trejus metus, tai nuo saulės visai perdžiūvo, suskilo ir buvo niekam tikusi. Penktadienis tvirtino, kad tokia valtis puikiai tiktų ir galėtų pakelti "užtektinai maisto, užtektinai gėrimo, užtektinai duonos". Tuo metu taip sustiprėjo mano sumanymas nuplaukti drauge su Penktadieniu į žemyną, kad aš jam pasakiau, jog mes pasidarysime tokio didumo valtį kaip ši, ir jis galės ja į namus sugrįžti. Jis neatsakė nė žodžio, bet atrodė labai rimtai susimąstęs ir nuliūdęs. Aš jį paklausiau: - Kas tau yra? Jis mane savo ruožtu šitaip užklausė: - Už ką ponas pyksti ant Penktadienio? Ką aš padariau? - Iš kur tu prasimanei, kad aš ant tavęs pykstu? Aš nė kiek nepykstu, - tariau aš. - Nepykstu! Nepykstu! - pakartojo jis tuos žodžius niurnėdamas. - Tai kam siųsti Penktadienį namo? - Juk tu pats sakeisi norįs namo? - pastebėjau aš. Taip, taip, - atsakė jis, - aš noriu, kad mudu abudu ten plauktume. Ponas neplaukia - Penktadienis neplaukia: Penktadienis nenori be savo pono. - Žodžiu, jis nenorėjo nė pagalvoti keliauti ten be manęs. - Bet klausyk, Penktadieni, - tariau aš, - ko man tenai keliauti? Ką aš ten veiksiu? - Ne, ne, - sako jis, - tu mokysi mane gero, tu mokysi juos gero. - Deja, Penktadieni, - sakau aš, - tu vyksi be manęs; palik mane čia gyventi patį vieną, kaip pirma gyvenau. Jis vėl atrodė sumišęs, kai tat pasakiau. Staiga nubėgęs prie netoli gulėjusio kirvuko, kurį jis nešiodavosi, skubiai jį pakėlė, atėjo ir padavė man. - Ką turiu su juo veikti? - paklausiau. - Imk ir užmušk Penktadienį, - sako jis. - Už ką gi aš turiu tave užmušti? - vėl paklausiau, Jis tučtuojau atsakė: - Kam. siųsti šalin Penktadienį? Imk ir užmušk Penktadienį! Nesiųsk Penktadienio šalin! Jis tai pasakė labai rimtai, ir aš pamačiau ašaras jo akyse. Žodžiu tariant, aš aiškiai išvydau didžiulį jo prisirišimą prie manęs ir tvirtą jo pasiryžimą nesiskirti su manim. Todėl aš jam tada pasakiau ir visuomet vėliau sakydavau, kad niekuomet nesiųsiu jo šalin nuo savęs, jei tik jis norės su manim pasilikti. Aplamai iš visų jo kalbų aš pastebėjau, kad jis nepaprastai prie manęs prisirišęs ir kad niekas negalėtų jo nuo manęs atskirti, Sykiu aš pamačiau, kad jo troškimas grįžti į savo kraštą buvo pagrįstas tuo, kad jis karštai mylėjo savo žmones ir tikėjosi, jog aš jiems gera padarysiąs, - o tokio dalyko aš visai nebuvau linkęs imtis ir nė nemaniau apie tai, nes nelaikiau savęs tinkamu tokiam darbui. Bet aš jaučiau keistą troškimą pabandyti ištrūkti iš čia, kaip tai aukščiau minėjau, nes iš visų tų pasikalbėjimų sprendžiau, kad ten iš tikrųjų pas juos yra septyniolika barzdotų vyrų. Todėl, ilgiau nebegaišdamas, aš ėmiaus darbo su Penktadieniu, ir mes visų pirma pradėjome ieškoti medžio, iš kurio būtų galima padaryti didelį pergą arba luotą, tinkamą tolimoms jūrų kelionėms. Saloje buvo pakankamai medžių, iš kurių galima būtų ne tik pergą ar valtį, bet ištisą laivyną pastatyti. Bet svarbiausias dalykas, kurio aš siekiau, buvo rasti medį taip arti vandens, kad galėtume valtį ten nuleisti, kai ji bus užbaigta: bijojau, kad nepasikartotų anksčiau padarytoji mano klaida. Pagaliau Penktadienis pasirinko medį: aš įsitikinau, kad jis daug geriau už mane žino, kokis medis labiausiai tinka tam reikalui. Aš iki šiol negaliu pasakyti, kas per vienas buvo tas mūsų nukirstasis medis, išskyrus tai, kad jis labai priminė medį, mūsų vadinamą fus-tiku, ar buvo kažkoks tarpinis medis tarp fustiko ir nikaragvos medžių, nes turėjo tą pačią spalvą ir kvapą. Penktadienis norėjo išdeginti to medžio vidų, kad paskui būtų lengva iš jo padaryti valtį, bet aš paaiškinau jam, kad bus geriau, jei mes išskaptuosime jį įrankiais. Kai aš jam parodžiau, kaip reikia duobti, jis labai vikriai dirbo, Maždaug po mėnesio sunkaus darbo mes baigėme pergą arba valtį. Ji išėjo labai graži. Stuobrį mes nutašėme ir nulyginome kirviais (kirvį vartoti aš jį išmokiau), suteikdami jam tikros valties išvaizdą. Paskui mums teko sugaišti dar beveik dvi savaites, kol šiaip taip sprindis po sprindžio mes ją nustūmėme į vandenį, pakišdami po ja apvalius rąstus. Kai ją nuleidome, pasirodė, kad ji būtų lengvai galėjusi pakelti dvidešimt vyrų. Kai valtis buvo vandeny, aš stebėjaus, matydamas, kaip vikriai ir kaip greitai mano vyriokas Penktadienis ją valdė, suko ir varė irklais pirmyn, nors ji ir buvo tokia didelė. Aš jį paklausiau, ar jis drįstų ir ar mums galima bandyti nuplaukti ja į žemyną. - Taip, - tarė jis, - aš labai puikiai drįsti ja išplaukti, kad ir pūsti smarkus vėjas. Bet aš turėjau ir tolesnį planą, apie kurį jis nieko nežinojo. Aš norėjau padaryti stiebą ir bures ir aprūpinti valtį inkaru bei lynu. Stiebą gauti buvo gana lengva: aš pasirinkau jauną, tiesų kedrą, augantį netoli tos vietos (tokių medžių buvo labai daug saloje), ir pasiunčiau Penktadienį jo nukirsti. Taipogi nurodžiau, kuriuo būdu jis turi tą medį aptašyti ir apdailinti. O burėmis turėjau pasirūpinti aš pats. Tiesa, aš turėjau nemaža senų burių, tikriau sakant, burių gabalų. Bet kadangi tos burės pragulėjo dvidešimt šešerius metus, o aš nebuvau tiek rūpestingas, kad jas tvarkingai laikyčiau (neįsivaizdavau, jog kada nors galėsiu jas tokiam tikslui panaudoti), tai dabar neabejojau, kad jos visos bus sutrūnijusios. Iš tiesų dauguma jų buvo sutrūnijusios. Tačiau aš radau du gabalus, kurie pasirodė visai neblogi. Ėmiausi darbo ir, gerokai pavargęs, ilgai, sunkiai ir nuobodžiai lopęs, - tai suprantamas dalykas, nes juk aš neturėjau adatų, - pagaliau pasiuvau nedidelę trikampe burę, kokias vartoja Anglijoje; apačioje ją laikė bomas, o viršuje nedidelis trumpas špritas. Tokias bures aš puikiai mokėjau buriuoti. Lygiai tokias pat bures aš turėjau valtyje, kuria ištrūkau iš Berberijos, kaip tai išdėstyta šios knygos pradžioje. Beveik du mėnesius plušėjau prie šio darbo - dariau stiebą ir bures, stengdamasis viską atlikti labai rūpestingai. Įtaisiau trumpą štagą ir prie jo priekines bures arba foką. kad juo būtų galima naudotis, jei mums tektų kreipti valtį prieš vėją. Be to, įtaisiau valties užpakalyje vairą, kad būtų galima ją vairuoti. Nors aš tebuvau labai prastas laivų statytojas, bet, žinodamas tokio prietaiso naudingumą ir reikalingumą, nesigailėjau triūso, ir pagaliau man pavyko jį pasidaryti. Atvirai kalbant, jei priskaitysime čia visus kvailus sumanymus, kurie man kilo jį bedirbant ir iš kurių nieko neišėjo, tai manau, kad tam vairui įtaisyti man prireikė beveik tiek pat laiko, kiek ir pačiai valčiai padaryti. Kai visa tat buvo baigta, aš ėmiau savo Penktadienį mokyti, kas žinotina iš jūrininkystės. Nors ir labai gerai jis mokėjo irtis laiveliu, bet užtat visiškai nieko nenusimanė apie bures ir vairą. Jis nepaprastai nustebo, pamatęs, kaip aš vairu kreipiu jūroje valtį į vieną ir į kitą pusę. Stebėjosi taipogi ir tuo, kaip mūsų burės, išpučiamos vėjo, persimesdavo tai į vieną, tai į kitą šoną pagal tai, kaip keitėsi mūsų plaukimo kryptis. Visa tai matydamas, jis stovėjo nepaprastai nustebęs ir apstulbęs. Tačiau po nedaugelio pratimų aš supažindinau jį su visais tais dalykais, ir jis tapo sumanus jūreivis; tik labai sunku buvo jam išaiškinti kompaso reikšmę. Bet kadangi tose srityse retai kada būdavo apsiniaukęs dangus ir rūkai, todėl mažai kada prisireikdavo kompaso: naktį visuomet būdavo matyti žvaigždės, o dienos metu krantas, išskyrus lietinguosius laikotarpius. Betgi tokiu metu niekas ir negalvodavo apie kelionę nei sausuma, nei jūromis. Dabar jau prasidėjo dvidešimt septintieji metai, kai aš gyvenau nelaisvėj šitoje saloje, nors paskutinių trejų metų, kada turėjau su savim šį vyrioką, nederėtų, čion įskaityti, nes mano gyvenimas buvo dabar visiškai kitoks negu anksčiau. Dabar turėjau vilčių, jog galėsiu sėkmingai ir greitai išsivaduoti, kad mano išsivadavimas esąs čia pat ir kad man nebereiksią. šioje vietoje išbūti dar vienerius metus. Vis dėlto aš ir toliau tvarkiau savo namų ūkį: kasiau, sodinau, tvėriau tvoras kaip paprastai: rinkau ir džiovinau vynuoges ir atlikinėjau visus reikalingus darbus kaip pirmiau. Tuo tarpu mane užklupo lietingasis laikotarpis, kurio metu aš dažniau būdavau namie. Tad aš ko saugiausiai paslėpiau savo naująją valtį, įvaręs ją į upelį, kuriuo, kaip buvo sakyta pirmiau, atplukdydavau į krantą savo plaustus; potvynio metu pritvirtinęs ją prie kranto, aš liepiau savo Penktadieniui iškasti mažutį baseiną tokio dydžio ir gylio, kad ten galėtų ji tilpti kaip doke. O kai jūra atslūgo, mes padarėme doko gale stiprią užtvanką, nenorėdami įleisti į doką vandens. Valtis dabar tįsojo sausa, jūros potvynio nepasiekiama. Norėdami valtį apsaugoti nuo lietaus, mes apdengėme ją iš viršaus medžių šakomis taip tankiai, jog ji dabar buvo lyg po stogu. Taip mes laukėme lapkričio ir gruodžio mėnesių, kada buvome pasiryžę leistis į jūrą. Kai prasidėjo gražusis metų laikas, mano planas atgijo mano sąmonėje drauge su giedru oru. Kasdien aš rengiausi kelionei. Pirmiausia aš sudarinėjau reikalingą maisto atsargą mūsų kelionei, o po savaitės ar dviejų ketinau atidaryti doką ir išvesti mūsų valtį. Užsiėmęs tos rūšies darbais, vieną rytą šūktelėjau Penktadienį ir liepiau jam nueiti j pajūrį ir paieškoti vėžlio - mes paprastai kas savaitę pasigaudavome po vėžlį, nes mėgome tiek jų kiaušinius, tiek ir pačią jų mėsą. Netrukus Penktadienis parbėgo atgal ir skriste perskrido per išorinį pylimą, lyg nejausdamas po kojomis žemės. Pirma negu aš spėjau jį prakalbinti, jis man. sušuko: - O liūdna! O bloga! - Kas yra, Penktadieni? -r paklausiau aš. - O ten - štai! - sako jis, - vienas, du, trys luoteliai! Vienas, du, trys! - Iš jo kalbos aš supratau, kad jų buvo šeši, bet ėmęs klausinėti smulkiau, patyriau, kad jų tebuvo trys. - Na, Penktadieni, - tariau, - nebijok. Aš jį visokiais būdais stengiausi padrąsinti. Bet mačiau, kad vargšas vyriokas baisiai išsigandęs. Tur būt, jis vaizdavosi, kad laukiniai atplaukė, ieškodami jo, atras jį, supiaustys į gabalus ir suės. Vargšelis taip drebėjo, kad aš nežinojau, ką su juo daryti. Kaip bemokėdamas guodžiau jį ir pasakiau, kad man gresia lygiai toks pat pavojus kaip ir jam, kad jeigu jį suės, tai suės ir mane. - Bet, - sakau aš, - Penktadieni, mes turime ryžtis su jais kovoti. Ar tu pasiruošęs kautis, Penktadieni? - Aš, šaudyti? - sako jis, - bet jų daug, daug, daug. - Tai nesvarbu, - vėl tariau aš, - mūsų šautuvai išgąsdins tuos, kurių mes neužmušime. Tada aš jį paklausiau: - Ar tu ginsi mane, jei aš būsiu pasiryžęs tave ginti ir ar neatsiliksi nuo manęs ir padarysi tai, ką aš tau liepsiu? Jis atsakė: - Aš mirsiu, jei tu liepsi, pone. Tada aš nuėjau atnešti romo ir daviau jam geroką gurkšnį. Mat, aš taip taupiau savo romą, kad jo nemaža dar buvo man likę. Kai jis jį išgėrė, aš liepiau jam paimti du medžioklinius šautuvus, kuriuos mes visuomet nešiodavomės, ir užtaisiau juos stambiais gulbiniais šratais, tokio dydžio kaip mažo pistoleto kulkos. Paskiau aš paėmiau keturias muškietas ir užtaisiau kiekvieną jų dviem stambiais kapotiniais švino gabalais ir penkiomis mažomis kulkomis, o savo abu pistoletus užtaisiau su pora kulkų kiekvieną. Prisikabinau prie šono savo didįjį kardą, kaip paprastai pliką, o Penktadieniui padaviau jo kirvį. Taip pasiruošęs, paėmiau savo žiūroną ir įkopiau į kalvą pasižvalgyti. Nukreipęs žiūroną į pajūrį, pamačiau, kad iš viso būta dvidešimt vieno laukinio, trijų belaisvių ir trijų valčių. Jų kelionės tikslas, atrodė, būsianti pergalės puota, kurios metu laukiniai ruošėsi suėsti tuos savo belaisvius. Tikrai siaubingas pokylis, bet šitiems barbarams tokios puotos buvo įprastas dalykas. Mačiau, kad jie yra išlipę į krantą ne toje vietoje, kur buvo apsistoję tada, kai Penktadienis pabėgo, bet arčiau mano upelio, kur krantas žemas ir kur tankus miškas beveik siekė jūrą. Mane įsiutino, kad laukiniai išsikėlė taip arti mano buveinės, bet dar didesnį įniršį man kėlė tas nežmoniškas tikslas, su kuriuo tie niekšai čion atplaukė. Aš nulipau atgal pas Penktadienį ir pasakiau jam, jog esu pasiryžęs nusileisti į pajūrį prie jų ir visus išžudyti. Paklausiau jį, ar jis man padės. Baimė dabar jam buvo praėjusi (tur būt, romas pakėlė jam drąsą), atrodė jis žvalus ir pakartojo kaip ir anksčiau, kad mirsiąs, jeigu aš liepsiu jam mirti. Apimtas šito įsiutimo, pirmiausia aš pasidalinau su juo mūsų ginklais, kuriuos buvau užtaisęs. Penktadieniui daviau vieną pistoletą, Kurį jis užsikišo už diržo, ir tris šautuvus, kuriuos jis užsikabino ant pečių. Aš pats paėmiau vieną pistoletą ir likusiuosius tris šautuvus. Šitaip apsiginklavę, mudu išžygiavome. Aš pasiėmiau į kišenę mažą butelį romo ir daviau Penktadieniui didelį kapšą su paraku ir kulkomis, įsakiau jam sekti užpakaly manęs, nieko nekalbėti ir nešauti, kol jam nepaliepsiu. Mums teko padaryti beveik mylios posūkį į dešinę, norint aplenkti upelį ir prieiti prie kranto iš miško pusės, nes tik iš šitos pusės buvo galima nepastebėtiems prisiartinti prie laukinių per šūvio atstumą. Taip bežygiuojant, man grįžo ankstyvesnės mintys, ir mano pasiryžimas ėmė svyruoti. Tuo aš nenoriu pasakyti, kad nors kiek būčiau pabūgęs laukinių skaičiaus, nes juk jie tebuvo pliki, beginkliai padarai, ir aš buvau už juos pranašesnis - taip, net jei būčiau buvęs visiškai vienas. Bet man iškilo klausimas, koks gi reikalas verčia rnane sutepti savo rankas krauju, pulti žmones, kurie niekad man nieko pikto nepadarė ir nenorėjo padaryti, kurie mano atžvilgiu buvo visiškai nekalti, kurių barbariški papročiai buvo jų pačių nelaimė. Kas pašaukė mane būti jų veiksmų teisėju, o juo mažiau teisingumo vykdytoju? Bausti juos nesąs mano reikalas. Pamaniau, jog, tiesa sakant, Penktadienis galėtų tokį mūsų žygį pateisinti, nes jis buvo jų atviras priešas ir karo padėtyje su šitais žmonėmis. Jis galėjo visai teisėtai juos užpulti, bet apie save aš to negalėjau pa-sakyti. Visu keliu, kol ėjau, tie dalykai taip stipriai dilgino mano mintis, jog aš pasiryžau vien nueiti ir atsistoti kur nors netoli laukinių, kad galėčiau stebėti jų barbarišką puotą, o su jais prasidėti nemaniau, nebent atsitiktų rimtesnis pagrindas juos pulti. Taip pasiryžęs, aš įžengiau į mišką ir ėjau ko atsargiausiai ir tyliausiai. Penktadienis čia pat sekė iš paskos. Pasiekiau girios pakraštį toje vietoje, kur miškas buvo nuo jų arčiausiai. Čia mane nuo jų teskyrė vien išsikišęs miško kampas. Aš tyliai šūktelėjau Penktadienį ir, parodęs jam didelį medį, augantį pačiame miško kampe, liepiau jam įlipti į tą medį ir man pranešti, ar iš ten aiškiai matyti, ką laukiniai veikia. Jis taip padarė ir, tučtuojau sugrįžęs atgal, papasakojo man, kad iš ten puikiausiai viskas matyti: jie visi susėdę apie ugnį ir ėda vieno savo belaisvių mėsą, o kitas guli surištas smėlyje, kiek atokiau nuo jų; užbaigę vieną, jie nužudys ir šį antrąjį. Tat baisiai sujaudino mano sielą. Penktadienis man pasakė, kad tas belaisvis nesąs jo tautietis, bet vienas iš tų barzdotų vyrų, atplaukusių į jų kraštą valtimi, apie kuriuos jis man buvo pasakojęs. Vos jam paminėjus baltąjį barzdotą vyrą, mane apėmė siaubas. Nuėjęs prie medžio, aiškiai pamačiau pro savo žiūroną baltaveidį žmogų, gulintį pajūrio smėlyje; tam tikromis žolėmis ar nendrėmis jam surištos rankos ir kojos. Tai buvo europietis, apsivilkęs drabužiais. Už kokių penkiasdešimt jardų nuo manęs, arčiau prie laukinių augo dar kitas medis, o prieš jį žėlė krūmynai. Aš mačiau, kad, pa daręs nedidelį posūkį, galiu nepastebėtas pasiekti tuos krūmus, o tuomet būčiau nuo jų per pusės šūvio atstumą. Tad aš suvaldžiau savo įniršį, nors buvau iš tikrųjų baisiausiai įsiutęs. Nuėjęs atgal kokių dvidešimt žingsnių, įlindau į krūmus, kurie kerojo ligi to antrojo medžio. Čia radau truputį pakilesnę vietelę, iš kurios ga lėjau visai aiškiai matyti juos, tik už kokių aštuoniasdešimt jardų nuo manęs. Dabar nebegalėjau gaišti nė valandėlės, nes devyniolika baisiųjų siaubūnų tupėjo ant žemės aplink ugniakurą, o kiti du buvo prie to vargšo europiečio. Gal būt, jie turėjo paplauti jį ir sąnarys po sąnario nešioti prie ugniakuro. Pasilenkę ties belaisviu, jie atrišinėjo jam rankas ir kojas. Aš pasisukau į Penktadienį. - Na, Penktadieni, - tariau, - daryk, ką aš tau liepsiu. Penktadienis linktelėjo galva. - Dabar, Penktadieni, - sakau aš, - žiūrėk į mane: daryk tą, ką aš darysiu. Čia aš padėjau vieną muškietą ir vieną medžioklinį šautuvą ant žemės, o antrąja muškieta taikiau į laukinius. Penktadienis irgi prisitaikė. - Ar jau pasiruošęs? - paklausiau jį. - Taip, - atsakė jis. - Tad šauk į juos, - tariau aš ir tą pat akimirką patsai iššoviau. Penktadienis pataikė daug geriau už mane, nes tame šone, į kur jis šovė, du vyrai krito negyvi ir trys buvo sužeisti, o aš tenukoviau vieną ir sužeidžiau du. Laukinių tarpe kilo baisiausias sąmyšis. Visi, kurie tik nebuvo sužeisti, pašoko ant kojų, bet iš karto nežinojo, nei kur bėgti, nei kur dairytis. Jie negalėjo suvokti, iš kur ateina jų pražūtis. Penktadienis nenuleido nuo manęs akių, stebėdamas, ką aš dariau. Tuojau po pirmojo šūvio aš mečiau muškietą ir paėmiau medžioklinį šautuvą. Penktadienis padarė tą pat. Jis matė, kad aš at-lošiau gaiduką ir taikau. Jis vėl padarė tą pat. - Ar tu pasiruošęs, Penktadieni? - paklausiau. - Taip, - atsakė jis. - Tad šauk, - tariau aš. Ir sulig tuo žodžiu aš vėl šoviau į apstulbusius laukinius. Tą pat padarė ir Penktadienis. O kadangi mūsų šautuvai šį kartą buvo užtaisyti vadinamais gulbiniais šratais, arba smulkiomis pistoletų kulkomis, tai mes pamatėm, kad krito tik du. Bet sužeistų buvo daug. Jie bėginėjo šen bei ten, rėkdami ir spiegdami kaip bepročiai, visi kruvini, bent daugumas jų. Truputį vėliau krito dar trys laukiniai, matyt, sunkiai sužeisti. - Na, Penktadieni! - sušukau aš, padėjęs žemėn medžioklinį šautuvą ir paėmęs muškietą, kuri buvo užtaisyta. - Paskui mane! - ir iššokau iš miško. Drąsusis Penktadienis sekė mane iš paskos. Vos tik aš pastebėjau, kad laukiniai mane pamatė, ėmiau kiek galėdamas garsiau šaukti, liepęs Penktadieniui daryti tą pat, ir kiek įstengdamas pasileidau bėgti. Tiesą sakant, aš negalėjau labai greitai bėgti, nes buvau baisiai apsikrovęs ginklais. Aš nuskubėjau tiesiai prie nelaimingosios aukos, kuri, kaip minėjau, gulėjo pajūrio smėlyje, tarp tos vietos, kur sėdėjo laukiniai, ir jūros. Abudu budeliai, besirengią tą vargšą piauti, paliko jį, mūsų pirmosios ugnies apstulbinti, nubėgo baisiai išsigandę prie jūros ir šoko į vieną valtelę. Dar kiti trys nubėgo kartu su jais. Aš pasisukau į Penktadienį ir įsakiau jam pulti pirmyn ir šauti į juos. Jis tučtuojau mane suprato ir, nubėgęs apie keturiasdešimt jardų, kad būtų arčiau tų laukimų, šovė į juos. Man pasirodė, kad jis juos visus nudėjo, nes mačiau, kaip jie visi sukrito valtin. Tačiau tuoj pastebėjau, kad du iš jų vėl greitai atsikėlė. Bet du jis užmušė, o trečią sužeidė, ir šisai gulėjo valtyje lyg negyvas. Tuo tarpu, kai mano Penktadienis šaudė į juos, aš išsitraukiau savo peilį ir perpjoviau žoles, kuriomis buvo surišta toji nelaimingoji auka. Išlaisvinęs to vargšo rankas ir kojas, aš jį pakėliau ir paklausiau portugalų kalba, kas jis yra, Jis atsakė lotyniškai: "Christia-nus", bet buvo tiek nusilpęs ir apsvaigęs, kad vos tegalėjo stovėti ar kalbėti. Aš išėmiau butelį iš kišenės ir padaviau jam, ženklais rodydamas, kad atsigertų. Jis atsigėrė. Paskui daviau jam duonos, kurią jis suvalgė. Tada aš jį paklausiau, iš kurio krašto jis esąs. Jis atsakė: "Espagniole". Kiek atsigavęs, jis kaip įmanydamas ėmė ženklais rodyti, kad labai man dėkingas už išvadavimą. Senjore, - tariau aš, kalbėdamas, kiek mokėjau, ispaniškai, - mes vėliau pasišnekėsime, bet dabar turime kovoti. Jei jums liko dar kiek jėgų, imkite šį pistoletą ir kardą ir paleiskite į darbą. Jis dėkodamas paėmė tuos ginklus. Vos tik jie atsidūrė jo rankose, jis, tartum įgavęs naujų jėgų, puolė savo žudikus lyg viesulas ir akimirksniu sukapojo du iš jų į gabalus. Mat, iš tikrųjų visas įvykis laukinius taip apstulbino, ir vargšai buvo taip išgąsdinti mūsų šautuvų pyškėjimo, kad jie krito žemėn iš nustebimo ir baimės, nepajėgdami bėgti, lygiai kaip jų kūnai nepajėgė atsispirti mūsų kulkoms. Šitaip buvo įvykę ir su tais penkiais, į kuriuos Penktadienis šovė valtyje, nes trys iš jų krito nuo žaizdų, o kiti du krito vien iš baimės. Aš vis dar laikiau savo šautuvą rankoje ir nešoviau, norėdamas turėti paruoštą šūvį, nes buvau atidavęs ispanui savo pistoletą ir kardą. Tad aš šūktelėjau Penktadienį ir liepiau jam nubėgti prie medžio, iš kur mes pirmukart iššovėm, ir atnešti ten paliktuosius ginklus. Jis tai atliko nepaprastai greit. Tada padaviau jam savo muškietą ir atsisėdau ant žemės kitų šautuvų užtaisyti, o jam ir ispanui liepiau atbėgti pas mane, kai tik jiems prireiks ginklų. Man be-užtaisinėjant tuos šautuvus, įvyko aštrus susidūrimas tarp ispano ir vieno laukinio, kuris puolė jį su didžiausiu mediniu kardu - tuo pačiu ginklu, kuriuo buvo numatyta anksčiau jį nužudyti, jei aš nebūčiau to sutrukdęs. Ispanas, kuris buvo be galo drąsus ir narsus, nors ir nusilpęs, kovojo gerą valandėlę su šituo indėnu ir prakirto dideles žaizdas galvoje. Bet laukinis, stambus, stiprus vyriokas, pačiupęs jį į glėbį, parmetė žemėn (nusilpusį) ir stengėsi ištraukti jam iš rankos mano kardą. Ispanas paleido kardą, išsitraukė pistoletą iš už juostos, šovė į laukinį ir vietoje jį nudėjo pirmiau, negu aš spėjau pribėgti jam į pagalbą. Penktadienis, dabar paliktas veikti laisvai, vijosi sprunkančius niekšus vien tik su kirviu rankoje. Jis pribaigė tuos tris, kurie, kaip anksčiau esu sakęs, pradžioje buvo sužeisti ir krito, taip pat ir visus kitus, kuriuos tik galėjo užtikti. O ispanas atėjo pas mane šautuvo paprašyti, ir aš daviau jam vieną medžioklinį šautuvą, su kuriuo jis ėmė vytis du laukinius ir abu juos sužeidė, bet kadangi jis negalėjo bėgti, tai jiedu paspruko nuo jo į mišką. Tad Penktadienis juos ten nusivijo ir vieną iš jų užmušė. O antrasis buvo gana vikrus: nors ir sužeistas, jis šoko į jūrą ir nuplaukė pas tuodu, kurie buvo likę valtyje. Tie trys valtyje ir sužeistasis, apie kurį mes nežinojome, ar jis mirė, ar ne, tai buvo visi, kuriems iš atplaukusių dvidešimt vieno laukinio pavyko nuo mūsų pasprukti. O kitų likimas štai koks: 3 - užmušti mūsų pirmuoju šūviu nuo medžio, 2 - užmušti antruoju šūviu, 2 - Penktadienio užmušti valtyje, 2 - užmušti to paties iš pirmųjų sužeistųjų, l - užmuštas to paties miške, 3 - užmušti ispano, 4 - užmušti Penktadienio, besivejant, arba rasti šen bei ten miš kuose, mirę nuo žaizdų, 4 - pasprukę valtimi, jų vienas sužeistas, jei ne miręs. Iš viso 21. Tie, kurie buvo luotelyje, smarkiai yrėsi, norėdami nuplaukti, kur jų nebegalėtų pasiekti šūviai. Nors Penktadienis šovė į juos du ar tris kartus, bet aš nepastebėjau, kad nors vieną jų jis būtų kliudęs. Penktadienis norėjo, kad aš imčiau vieną laukinių luotelį ir juos vyčiaus. Iš tiesų man labai rūpėjo jų pabėgimas: bijojau, kad jie grįžę nepapasakotų savo žmonėms, kas įvyko, neatplauktų čion gal dviem trimis šimtais luotelių ir nesunaikintų mūsų tiesiog savo dideliu skaičiumi. Tad aš sutikau vytis juos jūra ir, nubėgęs prie vieno jų luotelio, įšokau į jį ir liepiau Penktadieniui sekti paskui mane. Bet kai atsidūriau luotelyje, nustebau radęs ten begulintį dar kitą nelaimingą gyvą žmogų, kaip ir ispanas surištomis rankomis ir kojomis, atgabentą nužudyti. Jis buvo pusgyvis iš baimės, nežinodamas, kas čia darosi. Mat, jis negalėjo pažvelgti per valties - briauną: taip tvirtai jis buvo nuo pat kaklo iki užkulnių surištas ir taip ilgai jis išgulėjo suraišiotas, kad jame iš tiesų maža bebuvo likę gyvybės ženklų. Aš tučtuojau perpjoviau žolių ar nendrių virves, kuriomis jie buvo jį surišę, ir norėjau padėti jam atsikelti; bet jis negalėjo nei stovėti, nei kalbėti, tik maldaujančiu balsu dejavo, tur būt, manydamas, jog jį atraišiojo vien tam, kad nužudytų. Kai Penktadienis prie jo priėjo, aš paliepiau su juo pakalbėti ir pasakyti jarn, kad jis laisvas. Ištraukęs savo butelį, liepiau duoti vargšui gerti. Gurkšnis romo ir žinia apie išgelbėjimą atgaivino jį. Jis atsisėdo valtyje. Bet kai Penktadienis išgirdo jį kalbant ir pasižiūrėjo jam į veidą, tai iš tiesų kiekvienas būtų iki ašarų susijaudinęs, matydamas, kaip jis tą nelaimingąjį bučiavo, glebėsčiavo, mylavo, kaip jis verkė, juokėsi, šaukė, šokinėjo, šoko, dainavo, paskui vėl verkė, laužė savo rankas, daužė sau veidą ir galvą, o po to vėl dainavo ir šokinėjo lyg beprotis. Ilgokai aš negalėjau išgauti iš jo nė vieno žodžio. Pagaliau kiek apsiraminęs jis man pasakė, kad čia esąs jo tėvas! Nelengva man išreikšti, kaip aš susijaudinau, matydamas, kaip nepaprastai džiaugėsi ir reiškė savo sūniškąjį prisirišimą tas laukinis, išvydęs savo tėvą gyvą ir išgelbėtą nuo mirties. Taipogi negaliu aprašyti nė pusės jo iš susijaudinimo padarytų judesių ir šokinėjimų - mat, jis labai daug kartų šokinėjo į valtį ir iš valties. Kai įšokdavo, jis atsisėsdavo prie tėvo, atsegdavo savo krūtinę, prispausdavo prie jos tėvo galvą ir laikydavo ištisą pusvalandį čiūčiuodamas. Paskiau imdavo jo rankas ir kojas, kurios buvo visiškai sustingusios nuo raikščių, ir braukė, trynė jas savo rankomis. Pamatęs, kas per reikalas, aš daviau jam truputį romo iš savo butelio, kad juo patrintų tėvui sąnarius, ir tat seniui labai padėjo. Šis įvykis padarė galą mūsų sumanymui vytis luotelį su kitais laukiniais, kurie dabar buvo beveik dingę mums iš akių. Ir laimė, kad mes jų nesivijome, nes po kokių dviejų valandų ėmė pūsti toks smarkus vėjas, dar jiems, tur būt, nespėjus nuplaukti nė ketvirčio savo kelio, ir pūtė taip pašėlusiai visą naktį, tai iš šiaurės vakarų, tai priešinga jiems kryptimi, kad aš nemanau, jog jų valtis galėjo tat išlaikyti ir pasiekti savo krantą. Bet aš papasakosiu toliau apie Penktadienį. Jis buvo taip susirūpinęs savo tėvu, kad man ilgoką laiką buvo gaila jį atitraukti. Bet paskiau pagalvojau, kad jis gali tėvą valandėlei palikti. Pasišaukiau jį pas save, o jis atbėgo, šokinėdamas ir juokdamasis, švitįs didžiausiu džiaugsmu. Tada aš paklausiau, ar jis davė savo tėvui duonos. Jis papurtė galvą ir tarė: - Ne. Biaurus šuo pats viską suėdė. - Ir jis parodė į save. Tada aš jam išėmiau duonos bandelę iš krepšiuko, kurį tam tikslui nešiojaus, taip pat daviau jam gurkšnį romo išgerti, bet jis jo nė neparagavo, o nunešė savo tėvui. Aš taip pat turėjau kišenėje dvi ar tris saujas vynuogių, tad įspraudžiau ir jam saują tėvui nunešti. Vos tik jis padavė tėvui tas vynuoges, iššoko iš valties ir nubėgo lyg būtų užkerėtas. Penktadienis buvo eikliausių kojų vyriokas, kokį man kada teko matyti. Jis taip greit bėgo, kad per akimirką dingo man iš akių. Nors šaukiau ir rėkiau jam iš paskos, bet nieko nepadėjo - jis nukūrė. Po ketvirčio valandos pamačiau jį sugrįžtant jau ne taip greit, kaip nubėgo. Kai jis prisiartino, pamačiau, kad kažką nešasi rankoje. Tai būta molinio ąsočio su gėlu vandeniu, kurį jis nešė savo tėvui. Taipogi turėjo ir dvi duonos bandeles. Duoną jis atidavė man, bet vandenį nunešė tėvui. Kadangi ir aš buvau labai ištroškęs, tai taip pat atsigėriau gurkšnelį. Tas vanduo labiau atgaivino jo tėvą negu romas, kurio jam buvau davęs, nes jis tiesiog alpo iš troškulio. Kai Penktadienio tėvas atsigėrė, aš šūktelėjau jam, teiraudamasis, ar dar liko vandens. Jis atsakė "taip", ir aš liepiau jam paduoti tą vandenį vargšui ispanui, kuriam jo ne mažiau reikėjo, kaip ir Penktadienio tėvui. Aš taip pat perdaviau ispanui vieną Penktadienio atneštą duonos bandelę. Ispanas iš tikrųjų buvo labai nusilpęs ir ilsėjosi ant žalios vejos, medžio pavėsyje, o jo sąnariai buvo sustingę ir sutinę nuo šiurkščių raikščių, kuriais jis buvo suraišiotas. Kai jis numalšino savo troškulį ir užvalgė duonos, aš priėjau prie jo ir daviau jam saują vynuogių. Jis pažvelgė į mane, ir iš jo veido trykšte tryško didžiausias dėkingumas, bet jis buvo toks silpnas, jog negalėjo pastovėti ant kojų, nors taip narsiai tik ką pasirodė kovoje. Mat, kojos jam buvo baisiai sutinusios. Aš paprašiau jį sėdėti ramiai ir liepiau Penktadieniui jo kojas ištrinti romu, kaip jis tat buvo padaręs savo tėvui. Aš pastebėjau, kad vargšas jautrus vyriokas per visą laika, kol buvo čia, kas dvi minutės, o gal ir dažniau, pasukdavo galvą, norė damas pažiūrėti, ar jo tėvas vis dar toje pat vietoje ir padėtyje, kokioje jis paliko jį besėdintį. Pagaliau jis pastebėjo, kad tėvo ne bematyti. Tada jis pašoko ir, netaręs nė žodžio, nubėgo taip greitai, kad vos. galėjai matyti jo kojas žemę liečiant. Bet ten nudūmęs, įsitikino, kad tėvas tik atsigulė, norėdamas duoti savo sąnariams pasilsėti. Tad tučtuojau grįžo pas mane, ir aš pasakiau ispanui, kad Penktadienis padės jam atsistoti ir nuves jį į valtį, kurioje mes jį nugabensime į savo būstą. Bet Penktadienis, stambus, stiprus vy riokas, paėmė ispaną, užsikėlė jį sau ant nugaros ir, nunešęs į valtį, atsargiai pasodino ant valties krašto, kojas įleisdamas į jos vidų, o paskui visiškai įkėlė jį vidun ir įtaisė šalia savo tėvo. Greit vėl iššoko, nustūmė valtį į vandenį ir nusiyrė pakraščiu greičiau, negu aš spėjau eiti, nors vėjas ir gana smarkiai pūtė. Jis atgabeno juos abu laimingai į mūsų uostą ir, palikęs juos valtyje, nubėgo paimti antrosios valties. Kai jis praėjo pro mane, aš jį paklausiau, kur jis eina. Jis man atsakė: - Einu varyt daugiau valčių. Tad jis ir nubėgo šalin kaip vėjas, nes tikriausiai niekad joks. žmogus ar arklys nebėgo taip greitai kaip jis. Nespėjau aš prieiti prie upelio, kai jis pasirodė ten su antrąja valtim. Jis perkėlė mane į kitą krantą, ir aš nuėjau padėti mūsų naujiesiems svečiams išlipti iš valties. Bet nė vienas iš jų nepajėgė eiti, ir vargšas Penktadienis nežinojo, kas daryti. Aš ėmiau galvoti, kokią čia suradus išeitį iš šios padėties. Liepiau Penktadieniui pasodinti juos ant upelio kranto ir ateiti pas mane. Greitomis padariau kažką panašaus į neštuvus, ir mudu su Penktadieniu nunešėme juos tais neštuvais. Bet kai atgabenome juos prie mūsų pylimo išorinės sienos, atsidūrėme dar keblesnėje padėtyje negu prieš tai. Mums buvo neįmanoma juos perkelti, o aš nenorėjau pylimo griauti. Tad aš vėl ėmiausi darbo, ir mudu su Penktadieniu maždaug per dvi valandas padarėme labai gražią palapinę, apdengtą senomis burėmis, o iš viršaus dar medžių šakomis, ir pastatėme ją atviroje vietoje, už mūsų išorinio pylimo, tarp jo ir to jauno, sužėlusio miškelio, kurį buvau pasodinęs. Ir čia mes padarėme jiems du guolius iš tokių daiktų, kokius turėjome - būtent iš ryžių šiaudų, apdengėme juos antklodėmis, o apsikloti taip pat davėme po antklodę. Mano sala dabar buvo gyvenama, ir aš galvojau turįs labai daug pavaldinių. Man dažnai ateidavo linksma mintis, kad aš esąs tartum koksai karalius. Pirmučiausia visas kraštas buvo tikriausia mano nuosavybė, ir todėl aš turėjau neabejotiną teisę valdyti. Toliau, visi mano pavaldiniai buvo man visiškai atsidavę; aš buvau absoliutus viešpats ir įstatymų leidėjas; visi jie buvo man dėkingi už gyvybės išgelbėjimą ir buvo pasiruošę dėl manęs savo gyvybę paaukoti, jei tik būtų kilęs reikalas. Be to, įsidėmėtina, kad nors aš turėjau tik tris pavaldinius, visi jie buvo skirtingų religijų. Mano Penktadienis buvo protestantas, jo tėvas - stabmeldys ir žmogėdra, o ispanas - papistas. Vis dėlto aš suteikiau sąžinės laisvę visose savo valdomose srityse. Bet visa tai tik tarp kitko. Vos tik aprūpinau du savo nusilpusius išgelbėtuosius belaisvius ir daviau jiems pastogę ir vietą kur pasilsėti, aš ėmiau galvoti apie tai, kaip parūpinti jiems maisto. Visų pirmiausia aš liepiau Penktadieniui paimti metinį ožiuką iš mano atskirai laikomos kaimenės ir paplauti jį, o aš pats atpjoviau užpakalinę jo dalį, sukapojęs smulkiais gabalėliais, daviau Penktadieniui išvirti ir patroškinti ir paruošiau, galiu jus užtikrinti, labai gerą mėsos ir buljono patiekalą, įdėjęs į buljoną truputį miežių ir ryžių. Kadangi aš viriau lauke - mat, nekurdavau ugnies savo pylimo viduje, - tai nunešiau visa tai į naująją palapinę ir, pastatęs ten jiems stalą, atsisėdau kartu su jais papietauti. Kiek galėdamas, drąsinau ir linksminau juos, o Penktadienis man buvo vertėjas, ypač kalbantis su jo tėvu, bet taip pat ir su ispanu, nes ispanas gana gerai mokėjo laukinių kalbą. Papietavus, arba, teisingiau, pavakarieniavus, aš liepiau Penktadieniui paimti vieną luotelį ir nuplaukti atgabenti mūsų muškietų ir kitų šaunamųjų ginklų, kuriuos dėl laiko stokos mes buvome palikę kautynių vietoje. Kitą dieną liepiau jam nueiti ir užkasti žu- vusių laukinių kūnus, kurie tįsojo saulėje ir bematant būtų pradėję dvokti. Liepiau taipogi užkasti ir baisiuosius jų barbariškos puotos likučius, kurių buvo gana daug. To negalėjau padaryti aš pats, ne, aš negalėjau net pažvelgti į tai, kai eidavau į aną pusę. Visa tat Penktadienis tiksliai įvykdė, nepalikdamas jokių laukinių buvimo žymių, ir kai aš ten vėl nuėjau, vargiai būčiau radęs tą vietą, jei ne atsikišęs miško kampas ties ja. Veikiai pradėjau kalbėti su savo dviem naujais pavaldiniais. Pirmiausia paprašiau Penktadienį, kad jis paklaustų savo tėvą, ką šis galvoja apie tuos valtimi pabėgusius laukinius. Ar jis nebijo, jog jie gali grįžti į salą su tokiomis didelėmis pajėgomis, kad mes neįstengsime pasipriešinti. Jis manė, kad visų pirma tie laukiniai bus žuvę nuo audros, kuri siautėjo tą naktį, kai jie nuplaukė, ir kad jie neišvengiamai nuskendo, arba liko nublokšti į pietus, į tuos svetimus krantus, kur juos tikriausiai surijo. Bet jis nežinojo, ką jie veiktų, jei būtų pasiekę savo krantą. Vis dėlto jis manė, kad jie buvę taip baisiai įbauginti įvykusio užpuolimo, o ypačiai šūvių garso ir ugnies, jog jis esąs tikras juos pasakysiant savo žmonėms, kad visi jų draugai buvę užmušti perkūnų ir žaibų, o ne žmogaus rankomis, ir kad Penktadienis ir aš - buvę dangaus dvasios, nusileidusios sunaikinti jų, bet ne ginkluoti vyrai. Jis sakėsi tai žinąs, nes girdėjęs juos šitaip šaukiant vienas kitam savo kalba; mat, jiems buvę neįmanoma suprasti, kad žmogus galįs svaidyti ugnį ir kalbėti griaustiniu ir nužudyti iš tolo, netgi nepakeldamas rankos, kaip kad buvo tuomet. Tas senasis laukinis sakė tiesą, nes, kaip vėliau iš kitų patyriau, tie laukiniai niekada nebemėgino plaukti į šią salą: šitaip jie buvo įbauginti tų keturių vyrų (matyt, jie išsigelbėjo nuo audros) pasakojimų, kad ėmė tikėti, jog kiekvienas, kurs tik nuvyksiąs į tą užburtą salą, būsiąs dievų ugnimi sunaikintas! Bet aš tada to nežinojau ir todėl ilgoką laiką nuolatos bijojau ir budėjau pats, taip pat verčiau budėti ir visą savo armiją. Dabar, kai mes jau buvome keturiese, aš būčiau išdrįsęs bet kuriuo metu atvirame lauke susikirsti su kokiu šimtu laukinių. Tačiau netrukus, naujoms valtims nebesirodant, ėmė mažėti laukinių atvykimo baimė, ir aš vėl pradėjau galvoti apie savo sumanymą plaukti į žemyną, ypač, kai Penktadienio tėvas mane patikino, jog aš svetingai būsiu priimtas jo tautiečių, jeigu tik ten nuvyksiu. Bet mano pasiryžimas vėl truputį susvyravo, kai aš rimtai pasikalbėjau su ispanu. Man paaiškėjo, kad ten yra šešiolika jo tautiečių ir portugalų, kurie, laivui sudužus, išsigelbėjo aname krante ir ten iš tikrųjų taikiai gyvena su laukiniais, bet jiems labai trūksta įvairių pragyvenimui būtinų dalykų ir iš viso esą labai sunku. Aš klausinėjau ispaną apie visas jų kelionės smulkmenas ir sužinojau, kad jie plaukė ispanišku laivu iš Rio de la Platos į Havaną, kur turėjo palikti savo krovini, sudarytą daugiausia iš kailių ir sidabro, ir iš ten atsigabenti tokių europietiškų prekių, kokias pavyks užtikti. Jie turėję savo tarpe penkis portugalus jūrininkus, kuriuos paėmę iš kito sudužusio laivo. Penki jų vyrai nuskendę, kai jų pačių laivas žuvęs, o kiti išsigelbėję ir po daugybės pavojų ir rizikos, beveik mirdami iš bado, pasiekę žmogėdrų krantą, kur jie tikėjęsi, kad juos kiekvieną akimirką suris. Jis man pasakė, kad jie turėję su savim šiokių tokių ginklų, bet šie buvę visiškai nenaudingi, nes jie neturėję nei parako, nei kulkų: jūrų vanduo sugadinęs beveik visą jų paraką, išskyrus truputį, kurį jie sunaudojo, vos tik išlipę į krantą, norėdami apsirūpinti maistu. Aš jį paklausiau, kokia, jo manymu, ten jų laukia ateitis ir ar jie negalvojo pabėgti. Jis pasakė, kad jie daug taręsi apie tai, bet kadangi neturėję nei tinkamos valties, nei įrankių jai pasidirbti, nei jokių maisto atsargų, tai jų pasitarimai visada pasibaigdavę vien ašaromis ir nusivylimu. Aš pasiteiravau, kaip, jo manymu, jie priimtų mano pasiūlymą pabandyti ištrūkti iš čia, ir ar to nebūtų galima įvykdyti, jei jie visi atsidurtų šioje saloje. Aš jam atvirai pasakiau, kad labiausiai bijau, jog jie gali mane apgauti ir nuskriausti, jei aš jiems pavesiu savo gyvybę, nes dėkingumas nesanti būdinga žmonių prigimties ypatybė, ir žmonės ne visuomet savo elgesį derina su savo pareigomis, bet greičiau su nauda, kurios tikisi gauti. Aš pasakiau jam, kad būtų labai skaudu, jei aš būčiau jų išsivadavimo įrankiu, o paskiau jie mane įkalintų Naujojoje Ispanijoje, kur neišvengiamai toks likimas ištiktų kiekvieną anglą, kurį būtinas reikalas ar atsitiktinumas ten nublokštų. Ir aš pareiškiau geriau sutinkąs, kad mane atiduotų laukiniams gyvą suryti, negu pakliūti į negailestingus kunigų nagus ir likti nugabentam į inkvizicijos teismą. Aš pridūriau, kad esu įsitikinęs, jog, jei jie visi būtų čia, mes turėtume tiek daug darbo rankų, jog galėtume pastatyti pakankamai didelį laivą, kuriuo įstengtume nuplaukti arba į pietus Brazilijon, arba šiaurėn į salas, ar į ispanų krantą. Bet aš pažymėjau, kad, jei jie, atsilygindami man, kai būsiu jiems įteikęs ginklus į rankas, jėga nugabentų mane pas savo tautiečius, tai tuo man būtų piktu atlyginta už jiems padarytą gerą, ir mano padėtis galėtų pasidaryti blogesnė negu buvo prieš tai. Ispanas atsakė man labai atvirai ir nuoširdžiai, kad jo draugai taip baisiai skursta ir taip puikiai numaną savo padėties beviltiškumą, jog jis neprileidžiąs minties, kad jie blogai pasielgtų su žmogumi, kuris jiems išties pagalbos ranką. Jis pasisakė, jei aš norįs, jis nukeliausiąs pas juos su senuoju laukiniu ir pasikalbėsiąs su jais apie tai, o paskui vėl pas mane atplauksiąs ir atgabensiąs jų atsakymą; jis susitarsiąs su jais, jiems iškilmingai prisiekus, kad jie visiškai pasiduos mano, kaip kapitono ir viršininko vadovavimui; jie prisieksią, kad būsią man ištikimi ir vyksią į tokį krikščionišką kraštą, kokį aš pasirinksiąs, ir vadovausiąsi vien mano įsakymais; jis atgabensiąs man nuo jų raštišką pasižadėjimą. Po to jis pasisakė pirmiausia pats norįs man prisiekti, jog niekuomet nuo manęs neatsitrauks, kol aš jam tai įsakysiu, ir kovos mano pusėje iki paskutinio kraujo lašo, jei jo tautiečiai nors truputėlį pažeistų ištikimybę man. Jis mane patikino, kad jie visi esą labai draugiški, sąžiningi žmonės ir kad jie kenčia neįsivaizduojamą skurdą, neturėdami nei ginklų, nei drabužių, nei jokio maisto, ir esą visiškoje laukinių malonėje. Jie neturį vilties kada nors sugrįžti į savo gimtąjį kraštą, ir jis esąs tikras, jog, jeigu tik aš imsiuos gelbėti juos, jie gyvens ir mirs su manim. Po šitų patikinimų aš pasiryžau, jei tik bus įmanoma, juos gelbėti ir pasiųsti senąjį laukinį ir ispaną su jais susitarti, bet kai mes viską paruošėme kelionei, ispanas pats iškėlė vieną prieštaravimą, kuris iš vienos pusės buvo toks protingas, o iš antrosios - toks nuoširdus, kad aš tegalėjau būti juo vien patenkintas ir, ispano patariamas, atidėjau jo draugų išvadavimą bent pusmečiui. Dalykas buvo štai koks: Ispanas dabar jau buvo išgyvenęs su mumis apie mėnesį, ir per šį laiką jis pamatė, kuriuo būdu, aš apsirūpinau būtinomis gėrybėmis. Jis akivaizdžiai matė, kokią turiu miežių ir ryžių atsargą; jos visiškai pakako man pačiam, bet neužtektų, jei nelabai taupiai gyventume, mano dabartinei šeimai, kai ji padidėjo iki keturių asmenų. Bet juo labiau jos nepakaktų, jei čia atplauktų jo tautiečiai, kurių, jo žodžiais tariant, dar keturiolikos esama gyvų. O jau visiškai neužtektų mums tų grūdų mūsų laivui aprūpinti maistu, jei tik mes tokį laivą pasistatytume, pasiryžę keliauti į kurias krikščioniškos Amerikos kolonijas. Turėdamas omenyje visa tai, mano ispanas man patarė pirmiau pasirūpinti pakankamai maisto, o tada jau parsigabenti svečius. Štai koks buvo jo planas. Jis ir abu laukiniai, kalbėjo jis, sukas ir paruoš sėjai tokį plotą, kokį tik aš galėsiu apsėti; mes turėtume palaukti sekančio derliaus, kad galėtume aprūpinti grūdais jo tautiečius, kai jie atvyks, nes maisto stoka gali gundyti juos prieštarauti ar priversti juos manyti, kad jie toli gražu nėra išgelbėti, o vien tik pateko iš vienos sunkios būklės į kitą. Jo atsargumas buvo tiek tinkamu laiku pareikštas, jo patarimas toks geras, kad aš tegalėjau vien būti labai patenktas jo pasiūlymu ir džiaugtis jo ištikimybe. Tad mes visi keturi ėmėmės kasti taip skubiai, kiek tai leido mūsų mediniai kastuvai, ir maždaug po mėnesio, kurio pabaigoje jau buvo sėjos metas, mes buvome sukasę ir paruošę tiek žemės, kiek reikėjo dvidešimt dviem dušeliams miežių ir šešiolikai saikų ryžių pasėti - tai buvo, žodžiu tariant, visa sėkla, kokią tik mes galėjome surinkti. Maistui mes pasilikome grūdų labai šykščiai. Dabar aš turėjau draugų, ir mums nereikėjo bijotis laukinių, nebent jų atvyktų nepaprastai didelė daugybė. Tad mes laisvai vaikščiojome po visą salą. O kadangi mes visi galvojome apie išsigelbėjimą, tad buvo neįmanoma, bent man, nesvarstyti apie išsigelbėjimo priemones. Bevaikščiodamas po salą, aš paženklinau keletą medžių, tinkamų laivo statybai, ir liepiau Penktadieniui ir jo tėvui juos nukirsti, o ispanui, kuriam išdėsčiau savo mintis tuo klausimu, prižiū-rėti viską ir vadovauti darbui. Aš papasakojau jiems, su kokiu neapsakomu vargu aš iškirtau lentas iš didelio medžio ir liepiau jiems padaryti tą pat. Jie pagamino apie dvylika didelių, tvirtų ąžuolo lentų, maždaug dviejų pėdų pločio, trisdešimt penkių pėdų ilgio ir nuo dviejų iki keturių inčų storio. Galima įsivaizduoti, kokio milžiniško darbo tat pareikalavo. Tuo pat metu aš nusprendžiau kiek galint padidinti savo mažąją prijaukintų ožkų kaimenę ir tuo tikslu nutariau, kad vieną dieną eitų medžioti Penktadienis ir ispanas, o kitą dieną išeičiau aš pats su Penktadieniu. Mat, mes sudarėme dvi pamainas. Tuo būdu mes sugavome apie dvidešimt jaunų ožiukų, kuriuos galėjome auginti su kitais, nes kai tik nušaudavome ožką, ožiukus pasilikdavome ir prijungdavome prie savo kaimenės. Bet ypač aš pasistengiau, artėjant vynuogių džiovinimo metui, iškabinti drauge su savo padėjėjais tokį milžinišką vynuogių kiekį saulėje, kad, manau, jei mes būtume buvę Alikantėje, kur džiovinamos vynuogės, tai būtume galėję pripildyti jomis šešiasdešimt ar aštuoniasdešimt statinaičių. Tos vynuogės drauge su duona sudarė žymią mūsų maisto dalį. Ir aš tikinu jus, kad, šitaip maitinantis, galima buvo visai puikiai gyventi, nes tai buvo labai maistingas valgis. Dabar jau atėjo derliaus valymo metas, o mūsų javai buvo gražiai suaugę. Derlius nebuvo pats gausiausias, kokį man teko matyti saloje, bet vis dėlto jo užteko mūsų užsibrėžtam tikslui: iš dvidešimt dviejų bušelių miežių mes prikūlėme apie du šimtus dvidešimt bušelių. Toks pat derlius buvo ir ryžių. Tai sudarė tokią maisto atsargą, kurios mums turėjo užtekti iki kito derliaus, nors ir visi šešiolika ispanų būtų saloje su mumis. O jei mes būtume pasiruošę kelionei, tai galėtume taip pat puikiai aprūpinti maistu laivą, kad įstengtume juo nuplaukti į bet kurią pasaulio, tikriau sakant, Amerikos vietą. Saugiai sukrovę savo javų atsargą, mes ėmėmės darbo ir prigaminome daug pintinių, būtent didelių krepšių grūdams laikyti. Ispanas labai vikriai dirbo šitą darbą ir dažnai peikdavo mane, kad aš nepasidariau jokių gynybos įrengimų iš pinučių. Bet aš nemačiau tam jokio reikalo. Ir dabar, turėdamas visiškai pakankamą maisto atsargą visiems svečiams, kurių laukiau, aš leidau ispanui išplaukti į žemyną pasižiūrėti, ką jis galės padaryti su tais, kuriuos ten paliko. Aš jį griežtai raštu įpareigojau neatsigabenti su savim jokio vyro, kuris pirma neprisiektų, jo ir senojo laukinio akivaizdoje, kad jis nieku būda nenuskriaus, nekovos ar nepuls to asmens, kurį ras saloje ir kuris buvo toks malonus, kad nusiuntė tuodu jų atgabenti, norėdamas visus juos išgelbėti. Atvirkščiai, jie turį jam padėti ir ginti jį nuo bet kokių pasikėsinimų, ir, kur bevyktų, visada klausyti jo ir vykdyti jo įsakymus. Ir visa tai turi būti išdėstyta raštu ir jų pasirašyta. Kaip jie tai galėjo padaryti (aš žinojau, kad jie neturi nei plunksnos, nei rašalo) - tai buvo klausimas, kurio mes visiškai nekėlėrne. Gavęs tuos nurodymus, ispanas ir senasis laukinis, Penktadienio tėvas, išplaukė vienu iš tų luotų, kuriais jie buvo atplaukę, ar, teisingiau, buvo atgabenti kaip belaisviai, kad būtų laukinių suėsti. Aš daviau kiekvienam iš jų po muškietą su pritaisytu skiltuvu ir apie aštuonis parako bei kulkų užtaisus, įpareigodamas juos labai taupiai viena ir kita vartoti ir tenaudoti vien rimčiausiomis aplinkybėmis. Tai buvo smagus darbas, nes tat buvo pirmieji žygiai per 27 metus ir kelias dienas, mano padaryti išsivadavimo tikslais. Aš daviau jiems pakankamą atsargą duonos ir džiovintų vynuogių, kad jiems to užtektų daugeliui dienų, o visiems jų tautiečiams maždaug aštuonioms dienoms, ir, palinkėjęs laimingos kelionės, juos išlydėjau, susitaręs su jais dėl ženklo, kurį jie turės iškelti sugrįždami ir pagal kurį aš galėsiu juos grįžtančius pažinti iš tolo, dar jiems nepriplau-kus prie kranto. Jie nuplaukė, palankiam vėjui pučiant, tą spalio mėnesio dieną, kai, mano apskaičiavimu, buvo mėnulio pilnatis. Bet sykį padaręs klaidą, aš jau nebeįstengiau visiškai tiksliai dienų skaičiuoti, netgi metų skaičiaus aš jau nebegalėjau taip tiksliai nustatyti, kad galėčiau būti įsitikinęs neklystas, nors, vėliau paaiškėjo, kai aš patikrinau savo laiko skaičiavimą, kad aš buvau teisingai apskaičiavęs metus. Praėjo ne mažiau kaip aštuonios dienos, man jų belaukiant, kai nutiko keistas ir nenumatytas įvykis, į kurį panašaus, gal būt, istorija nežino. Vieną rytą aš kietai miegojau savo pašiūrėje, kai atbėgo mano Penktadienis ir garsiai sušuko: - Jie atvyksta! Jie atvyksta! Aš pašokau ir, nepaisydamas pavojaus, išbėgau, vos tik spėjęs užsimesti drabužius. Nudūmiau pro savo atžalyną, kuris, tarp kitko, tuo metu jau buvo išaugęs į tankų mišką, Nepaisydamas pavojaus, aš išbėgau be ginklų, priešingai savo įpročiui. Bet aš nustebau, kai, nukreipęs akis į jūrą, tuoj pat pamačiau valtį per pusantros lygos nuo kranto, plaukiančią į salą, iškėlusią bures, varomą palankaus vėjo. Aš taip pat tuojau pastebėjau, kad jie plaukia ne iš tos pusės, kurioje buvo žemyno pakrantė, bet nuo paties pietinio salos taško. Tada aš pasišaukiau Penktadienį ir paliepiau jam budėti pasislėpus, nes čia nebuvo mūsų laukiamieji žmonės, ir mes negalime žinoti - ar jie mūsų draugai, ar priešai. Tuoj po to aš nuėjau į namus pasiimti žiūrono, norėdamas pasidairyti ir nuspręsti, ką apie atvykėlius manyti. Ištraukęs kopėčias, užsilipau į kalvos viršų, kaip buvau pratęs daryti, kai ko nors bijodavau ir norėdavau gerai apsižvalgyti, patsai likęs nepastebėtas. Vos tik aš pastačiau koją kalvos viršūnėje, kai tučtuojau aiškiai išvydau laivą ant inkaro, maždaug už kokios pustrečios lygos į pietų rytus nuo manęs, bet ne toliau, kaip per pusantros lygos nuo kranto. Kiek galėjau įžiūrėti, aiškiai buvo matyti, kad tai anglų laivas, o valtis atrodė man esanti angliška pagalbinė jūrų laivo valtis. Aš negaliu išreikšti savo sumišimo, nors ir neapsakomai džiaugiaus, pamatęs laivą, ir tai tokį, kurio įgulą, kaip turėjau pagrindo manyti, sudarė mano tautiečiai. Bet kartu mane kankino tam tikros slaptos abejonės (negaliu paaiškinti, iš kur jos kilo), vertusios mane budėti. Visų pirma aš ėmiau galvoti, kokį reikalą galėtų turėti anglų laivas šioje pasaulio dalyje: juk ši sala nebuvo jokiame laivų kelyje į tas pasaulio šalis, su kuriomis anglai vestų bet kokią prekybą. Žinojau taipogi, kad nebuvo audrų, kurios būtų galėjusios atblokšti čia juos, nelaimės ištiktus. Jei tai iš tikrųjų būtų anglai, greičiausiai jie neturėtų doro tikslo, ir aš pamaniau, kad man bus geriau gyventi kaip gyvenau, negu patekti į rankas vagims ar žmogžudžiams. Tegu joks žmogus nepaniekina slapto balso ir pavojaus nujautimų, kuriuos kartais patiria, nors ir manytų, kad jokio pavojaus nesama. Aš manau, kad maža kas iš žmonių, gyvenimą stebėjusių, galėtų paneigti, kad būna tokių nujautimų ir įspėjimų. Ir jeigu jų tikslas atrodo esąs įspėti mus apie pavojų, tai kodėl mes neturėtume manyti, kad juos mums siunčia koksai draugiškas padaras - ar aukštesnės, ar žemesnės prigimties už mus čia nesvarbu - ir kad jie mums teikiami mūsų labui? Mano pasakojamasis įvykis labai sustiprina mano tikėjimą šito samprotavimo teisingumu, nes jei manęs nebūtų paraginęs budėti slaptasis įspėjimas, vis vien iš kur jis kilęs, tai aš būčiau neišvengiamai žuvęs ir atsidūręs daug blogesnėje padėtyje, negu prieš tai buvau, kaip tai jūs tuojau pamatysite. Šitaip bekiūtodamas, netrukus pamačiau, jog valtis artėja prie kranto, lyg tie žmonės ieškotų įlankos, kur galėtų įplaukti ir patogiai išlipti į salą. Bet kadangi jie nepriplaukė pakankamai arti, tai nepamatė mažojo upelio, kurio žiotyse aš kadaise iškėliau į krantą savo plaustus, bet užplaukė savo valtimi ant pakrantės smėlio, už kokio pusmylio nuo manęs. Ir tai buvo mano laimė, nes kitu atveju jie būtų išsikėlę į krantą kaip tik, jei taip galima sakyti, ties rnano durimis, ir būtų greitai išmušę mane iš mano pilies, o gal ir apiplėšę, atimdami visa, ką aš turėjau. Kai jie jau buvo ant kranto, aš galutinai įsitikinau, kad jie angiai - bent dauguma jų. Vienas ar du, mano manymu, buvo olandai, bet vėliau tai nepasitvirtino. Iš viso jų būta vienuolikos vyrų, kurių tris pastebėjau esant beginklius ir, man atrodė, surištus. Ir kai pirmieji keturi ar penki iššoko į krantą, jie ištraukė tuos tris iš valties kaip belaisvius. Aš mačiau, kaip vienas iš tų trijų darė jausmingiausius judesius, kuriais reiškė begalinį maldavimą, susirūpinimą ir neviltį. Mačiau, kad ir kiti du iškeldavo kartais savo rankas ir atrodė tikrai susirūpinę, nors ir ne tiek kaip pirmasis. Tai pamatęs, buvau visiškai sumišęs ir nežinojau, ką tai galėtų reikšti. Penktadienis sušuko man: - O, pone! Tu matai, anglų vyrai taip pat valgo belaisvius, kaip ir laukinių vyrai. - Ką, - sakau aš, - Penktadieni, argi tu manai, kad jie juos suvalgys? - Taip, - sako Penktadienis, - jie juos suvalgys. - Ne, ne, - sakau aš, - Penktadieni; aš bijau, kad jie iš tiesų juos nužudys, bet gali būti tikras, kad jie jų nesuvalgys. Tuo tarpu aš negalėjau suprasti, kas gi iš tikrųjų ten darosi. Stovėjau, drebėdamas iš pasibaisėjimo tuo vaizdu, galvodamas kiekviena akimirką, kad tie trys belaisviai bus nužudyti. Kartą net pamačiau, kaip vienas anų niekšų iškėlė ranką su durklu ar kardu norėdamas smogti vienam tų vargšų vyrų, ir aš maniau, kad šisai tučtuojau kris, o kraujas mano gyslose tarytum stingte sustingo. Dabar aš labai norėjau, kad su manim butų ispanas ir laukinis, kuris su juo išvyko, arba, kad aš galėčiau kuriuo nors būdu prislinkti nepastebėtas per šūvio atstumą nuo anų žmonių ir įstengčiau išgelbėti tuos tris vyrus, nes aš nepastebėjau, kad plėšikai turėtų su savim kokių šaunamųjų ginklų. Bet veikiai mano mintys nukrypo kitur. Pamačiau, kad, žiauriai pasityčioję iš tų trijų vyrų, įžūlieji jūreiviai išbėgiojo po salą šen bei ten, lyg norėdami apžiūrėti vietovę. Pastebėjau, kad ir tie trys kiti vyrai galėjo laisvai eiti kur norėdami, bet jie visi trys atsisėdo žemėje, giliai susimąstę, ir atrodė lyg nevilties apimti. Tai priminė man tą metą, kai aš pirmukart patekau čia į krantą ir pradėjau dairytis apie save - kaip aš laikiau tada save žuvusiu, kokiais laukiniais žvilgsniais dairiausi aplinkui, kokių baisių dalykų bijojau ir kaip įsitaisiau nakčiai medyje, baimindamasis, kad manęs nesurytų laukiniai žvėrys. Kaip aš tą naktį nieko nežinojau apie atsargas, kurias turėjau gauti iš laivo, audros ir potvynio atblokšto arčiau kranto, ir kuriomis aš vėliau ilgą laiką maitinausi ir palaikiau savo gyvybę, taip ir tie trys apleisti vargšai visiškai nežinojo, kad ir jiems yra užtikrintas išgelbėjimas ir parama, ir kad tai yra visai arti jų, kad iš tikrųjų jie yra visiškai saugūs, nors laikė save žuvusiais ir tarėsi atsidūrę beviltiškoje padėtyje. Jūros potvynis buvo kaip tik labiausiai pakilęs, kai tie žmonės išlipo į krantą; kol jie tvarkėsi su atsigabentais belaisviais ir bastėsi po salą, norėdami pasižiūrėti, kokioje vietoje yra atsidūrę, potvynis pasibaigė, ir vanduo gerokai atslūgo palikęs jų valtį sausoje žemėje. Jie buvo palikę valtyje du vyrus, kurie, kaip aš vėliau sužinojau, išgėrė truputį per daug brendi ir užmigo. Pagaliau vienas jų, pabudęs anksčiau už kitą ir pastebėjęs, jog valtis per daug įstrigusi į žemę, kad jis galėtų ją nustumti, ėmė šaukti kitus, besibastančius, ir jie greit visi atėjo prie valties. Bet jiems neužteko jėgų valtį nustumti, nes ji buvo perdaug sunki, o krantą sudarė smulkus, drėgnas smėlys, labai panašus į pustomą smėlį. Šitokiose sąlygose kaip tikri jūrininkai, kurie iš visų žmonių gal mažiausiai linkę apsigalvoti, jie liovėsi vargę su valtimi ir vėl nuėjo bastytis po salą. Ir aš išgirdau, kaip vienas jų garsiai sušuko kitam, kviesdamas tuodu vyrus nuo valties. - Ei, palik ją, Džekai, ir viskas; ji irns plūduriuoti per kitą potvynį. - Čia man galutinai paaiškėjo, kad aš neklydau, manydamas juos esant anglus. Visą šį laiką aš tūnojau pasislėpęs, nė karto nedrįsdamas nuslinkti nuo pilies toliau, kaip į savo stebėjimo punktą arti kalvos viršūnės. Buvau labai patenkintas, galvodamas, kaip gerai mano pilis įtvirtinta. Žinojau, kad turės praeiti ne mažiau kaip dešimt valandų, kol valtis vėl galės būti nuleista į vandenį, o iki to laiko sutems, ir aš galėsiu laisviau stebėti jūreivių judesius ir klausytis kalbų, jei tik jie šnekėsis. Tuo tarpu aš pasiruošiau kautynėms, kaip ir pereitą kartą, bet ruošiaus rūpestingiau, nes žinojau, kad turiu dabar reikalo su kitokios rūšies priešu negu anksčiau. Taip pat aš paliepiau apsikrauti ginklais ir Penktadieniui, kuris, mano pamokytas, dabar labai taikliai šaudė iš šautuvo. Pats aš pasiėmiau du medžioklinius šautuvus, o jam daviau tris muškietas. Mano išvaizda tikrai buvo labai karinga: aš turėjau užsidėjęs savo keistą ožkų kailių švarką ir didžiulę mano minėtą kepurę, prie šono prisijuosęs pliką kardą, už diržo užsikišęs du pistoletus ir užsimetęs po šautuvą ant kiekvieno peties. Mano planas buvo, kaip tai sakiau aukščiau, nebandyti nieko, kol sutems; bet apie antrą valandą, karščiausiu dienos metu, aš pastebėjau, kad visi jūreiviai nuėjo bastydamiesi į miškus ir spėjau, kad jie sugulę pamiegoti. O tie trys vargšai nelaimingieji, per daug susirūpinę savo būkle, kad galėtų miegoti, kiūtojo susėdę didelio medžio pavėsyje, per kokį ketvirtį mylios nuo manęs, ir, kaip man atrodė, nebuvo kitų matomi. Tada aš ryžausi pasirodyti tiems trims ir sužinoti kai ką apie jų būklę. Tučtuojau aš nužygiavau taip apsirengęs, kaip aukščiau minėta, su savo žmogumi Penktadieniu, einančiu gerokai atstu iš paskos. Jis buvo taip pat įspūdingai apsiginklavęs, bet neatrodė toks vaiduokliškas kaip aš. Aš nepastebėtas priėjau kiek galėdamas arčiau, ir pirma negu jie jstengė mane pamatyti, sušukau jiems garsiai ispaniškai: - Kas jūs esate, senjorai? Jie pašoko, išgirdę mano balsą, bet šimtą kartų labiau sumišo, kai pamatė mano keistą išvaizdą. Jie visiškai nieko neatsakė, ir aš pastebėjau, kad jie nori nuo manęs bėgti. Tada aš prabilau į juos angliškai: - Džentelmenai, - tariau aš, - nesibijokite manęs, gal būt, jūs turėsite šalia savęs draugą, nors to visiškai nesitikėjote. Prašau, nusiraminkite, matote, aš esu žmogus, anglas, ir pasiruošęs jums padėti. Aš turiu tik vieną tarną. Mes turime ginklų ir amunicijos. Pasakykit mums atvirai: ar galima jums padėti? Kas jums nutiko? - Mūsų nelaimių, sere, - tarė jis, - yra per daug, kad jas galėtume papasakoti, kol mūsų žudikai taip arti. Bet, trumpai sakant, sere, aš buvau šito laivo vadas. Mano vyrai sukilo prieš mane. Juos vargais negalais įtikino, kad manęs nežudytų, ir pagaliau jie iškėlė mane į krantą šioje nykioje vietovėje su tais dviem vyrais - vienas jų mano padėjėjas, kitas - keleivis. Mes buvome tikri čia žū-sią, nes galvojome, kad ši vieta negyvenama. Ir dabar dar mes nežinome, ką apie visa tai manyti. - Kur yra tie niekšai, jūsų priešai? - paklausiau aš. - Ar jūs žinote, kur jie nuėjo? - Štai ten jie guli, - pasakė jis, parodydamas medžių tankynę.- Mano širdis dreba iš baimės, kad jie galėjo mus pamatyti ir išgirsti jus kalbant. Jei taip buvo, jie tikriausiai visus mus nužudys. - Ar jie turi šaunamųjų ginklų? - paklausiau aš. Jis atsakė, kad jie turi tik du šautuvus, kurių vieną paliko valtyje. - Tad gerai, - tariau aš, - palikite man visa kita. Man atrodo, kad jie visi miega. Labai lengva juos visus nužudyti. Bet gal verčiau mes paimsime juos į nelaisvę? Jis man pasakė, kad jų tarpe esą du užkietėję niekšai, kurių pasigailėti nebūtų saugu. Bet jei tiedu būtų sudoroti, jis manąs, kad kiti imtų vėl vykdyti savo pareigas. Aš paklausiau jį, kurie tiedu buvo. Jis man pasakė negalįs iš taip toli jų apibūdinti, bet jis klausysiąs mano įsakymų ir vykdysiąs visa, ką aš bepaliepsiąs. - Gerai, - sakau aš, - pasitraukime toliau, kad jie negalėtų mūsų matyti ir girdėti, jei pabustų, ir nuspręsime, ką toliau veiksime. Tada jie mielai pasitraukė su manim, ir miškas atskyrė mus nuo jūreivių, - Žiūrėkite, sere, - tariau aš, - jei aš imsiuos jus gelbėti, ar jūs sutiksite su mano dviem sąlygom? Jis priėmė mano pasiūlymą, sakydamas, kad ir jis pats, ir jo laivas, jei tik pavyks jį atgauti, bus visiškai mano žinioje ir vykdys mano įsakymus; o jei laivo nepavyks atgauti, jis gyvensiąs ir mirsiąs su manim tame pasaulio kamputyje, kur tik aš jį pasiųsčiau. Kiti du vyrai pažadėjo tą pat. - Gerai, - sakau aš, - mano sąlygos tik dvi: 1. Kol jūs būsite šitoje saloje su manim, tol jūs nereikalausite sau čia jokios valdžios; ir jei aš duosiu jums ginklų į rankas, jūs bet kuriuo atveju juos man grąžinsite, nedarysite nieko blogo nei man, nei maniškiams šioje saloje ir tuo tarpu vadovausitės mano įsakymais. 2. Jei pavyks laivą atgauti, jūs veltui nugabensite mane ir mano tarną į Angliją. Jis mane visais įmanomais būdais patikino sutinkąs su šiais visiškai pagrįstais reikalavimais ir, be to, tvirtino būsiąs man visą gyvenimą skolingas ir dėkingas. - Tai gerai, - tariau aš, - štai jums trys muškietos, parakas ir kulkos; pasakykit man, kas, jūsų nuomone, reikia toliau daryti. Jis parodė tiek dėkingumo, kiek tik galėjo, bet pasisiūlė visiškai pasiduoti mano vadovavimui. Aš jam pasakiau, kad esą sunku bet ką šiuo atveju nuspręsti ir kad geriausia esą iš karto šauti į jūrininkus tebegulinčius, ir jei dar liks pirmosios salvės neužmuštų, kurie pasisiūlytų pasiduoti, tai mes galėsią paimti juos į nelaisvę. Jis labai kukliai pareiškė nenorįs jūrininkų žudyti, jei tik būtų galima to išvengti, bet tik du esą nepataisomi niekšai, laivo sukilimo kurstytojai, ir jeigu jiems pavyktų ištrūkti, mes vis vien būtume žuvę: jie nuplauktų į denį, atgabentų visą laivo įgulą ir visus mus išžudytų. - Tad gerai, - sakau aš, - būtinas reikalas pateisina mano patarimą, nes tai vienintelis kelias mūsų gyvybėms išgelbėti. Tačiau, matydamas, kad jis vis vien linkęs vengti kraujo praliejimo, aš pasakiau jiems, kad jie patys to reikalo imtųsi ir pasielgtų, kaip jiems atrodys patogiau. Taip bekalbėdami, mes išgirdome, kad kai kurie jūrininkai pabudo, ir netrukus pamatėme du atsikėlusius. Aš paklausiau jį, ar bent vienas tų vyrų esąs iš tų dviejų, apie kuriuos jis sakęs, kad jie vadovavę maištui. - Ne. Tad gerai, - tariau aš, - leiskite jiems pabėgti; matyti, likimas juos pažadino, kad jie galėtų išsigelbėti. Bet jei kiti pabėgs, tai bus jūsų kaltė. .. Tos pastabos padilgintas, kapitonas nusitvėrė mano jam duotąją muškietą, už diržo užsikišo pistoletą ir nuėjo, o su juo abu jo draugai, pasiėmę po šautuvą. Tuodu, eidami priekyje, sukėlė tiek triukšmo, kurį išgirdęs vienas pabudusių jūrininkų apsisuko ir, pamatęs juos ateinant, šūktelėjo kitiems. Bet tada jau buvo per vėlu, nes tą valandėlę, kai jis sušuko, jie šovė - t. y. abu palydovai, nes kapitonas išmintingai pasielgė, palikęs atsargai savo šautuvą, Jie taip gerai nutaikė į tuos du jiems žinomus jūrininkus, kad vieną jų vietoje nušovė, o kitą labai sunkiai sužeidė. Bet, būdamas dar gyvas, jis pašoko ant kojų ir karštai ėmė šauktis pagalbos. Tačiau kapitonas žengė prie jo, sakydamas, jog dabar jau per vėlu šauktis pagalbos. Tai taręs, kapitonas pribaigė jį muškietos buože. Iš to būrio buvo likę dar trys, ir vienas jų buvo lengvai sužeistas. Tuo metu ir aš atėjau. Matydami, kad jiems gresia pavojus ir kad bergždžia bus priešintis, jūrininkai ėmė maldauti pasigailėjimo. Kapitonas pasisakė dovanosiąs jiems gyvybę, jeigu jie pareikš, kad bjaurisi savo padarytąja išdavyste, ir prisieks, jog ištikimai padės jam atgauti laivą ir nukeliauti juo į Jamaiką, iš kur jie atplaukė. Jie patikino jį savo nuoširdumu taip, kaip tik jis galėjo to pageidauti, o jis buvo linkęs jais patikėti ir palikti juos gyvus; aš tam neprieštaravau, tik įpareigojau jį laikyti juos surištomis rankomis ir kojomis, kol jie bus saloje. Tuo tarpu aš pasiunčiau Penktadienį su kapitono padėjėju į valtį, įsakęs paimti ją savo žinion ir nunešti irklus bei bures; jie tai įvykdė. Netrukus sugrįžo, išgirdę šaudymą, trys besibastantieji jūreiviai, kurie (jų pačių laimei) buvo atsiskyrę nuo kitų; pamatę kapitoną, pirma buvusį jų belaisvį, dabar nugalėtoją, jie pasidavė ir buvo taip pat surišti. Ir tuo būdu mūsų pergalė buvo pilnutinė. Dabar beliko kapitonui ir man vienas kitam papasakoti apie save. Aš pradėjau pirmas ir išdėsčiau jam visą savo istoriją, kurią jis labai atidžiai, beveik apstulbęs, išklausė; ypačiai jis domėjosi tuo, kaip stebuklingai aš apsirūpinau maistu ir amunicija. Ir iš tiesų jį giliai paveikė mano apsakymas, nes jis ir yra tikras stebuklų rinkinys. Bet kai jis tada pagalvojo apie save ir apie tai, jog aš kaip tik gal ir buvau paliktas ten, kad išgelbėčiau jo gyvybę, ašaros ėmė riedėti jo veidu, ir jis nebegalėjo ištarti nė žodžio. Kai mes baigėme tą pasikalbėjimą, aš nuėjau su juo ir dviem jo vyrais į savo būstą, vesdamas juos kaip tik pro ten, pro kur buvau išėjęs - būtent pro mano namų stogą, - patiekiau jiems valgyti,. ko turėjau, ir parodžiau jiems visus savo įtaisymus, kuriuos padariau, taip ilgai toje vietoje begyvendamas. Visa, ką aš jiems parodžiau, visa, ką aš pasakojau, juos labai nustebino; bet ypačiai kapitonas stebėjosi mano tvirtove ir tuo, kaip puikiai aš paslėpiau savo užuolandą sužėlusių medžių tankme. Kadangi šis atžalynas buvo pasodintas daugiau kaip prieš dvidešimt metų, o medžiai čia augo daug greičiau negu Anglijoje, tai jis virto miškeliu, tokiu tankiu, kad jis buvo dabar neperžengiamas, išskyrus vieną tarpą, kur aš buvau palikęs siaurą, vingiuojantį takelį. Aš jam pasakiau, kad čia esanti mano pilis ir pagrindinė būstinė, bet kad aš, kaip daugumas valdovų, turįs dar ir kitą buveinę krašto gilumoje, kur, kilus reikalui, galįs pasitraukti, ir aš ją parodysiąs kitą kartą, o dabar mums reikia pasvarstyti, kaip atgavus laivą. Jis pritarė šiuo klausimu, bet pasakė visiškai neišmanąs, kokių priemonių imtis, nes denyje vis dar tebesą dvidešimt šeši įgulos vyrair sudarę prakeiktąjį sąmokslą ir tuo pagal įstatymus užsitraukę sau mirties bausmę; jie neturį kelio atgal ir, nevilties stumiami, labai atkakliai ginsiąsi, žinodami, kad jei būtų nugalėti, tai atgabenti į Angliją ar kurią anglų koloniją, tučtuojau patektų į kartuves; ir todėl mes negalį jų pulti, nes mūsų yra labai maža. Aš valandėlę galvojau apie tai, ką jis sakė, ir įsitikinau, kad tai labai išmintinga išvada ir kad todėl reikia ką nors labai skubiai nuspręsti ir sugalvoti, kaip įviliojus laive esančius vyrus į spąstus, juos užklupus ir tuo būdu sutrukdžius jiems išlipti į krantą ir mus sunaikinti. Čia man tuojau dingtelėjo mintis, kad netrukus laivo įgulos vyrai, nesuprasdami, kas galėjo ištikti jų draugus ir valtį, tikriausiai atplauks į krantą kita valtimi, jų ieškodami, ir kad, galimas dalykas, jie atvyks apsiginklavę ir bus mums per stiprūs. Jis pripažino, kad aš teisingai samprotauju. Tada aš pasakiau jam, jog pirmas dalykas, kurį mes privalome padaryti, yra prakiurinti valtį, gulinčią ant pakrantės smėlio, kad jie negalėtų jos nusigabenti, taip pat išimti iš jos viską ir palikti ją nenaudingą ir netinkamą plaukioti. Tad mes ir nuėjome į valtį, paėmėme joje paliktus ginklus ir visa, ką dar ten suradome, būtent: butelį brendi, butelį romo, keletą sausainių, parako ragą, didelį gabalą cukraus, įvyniotą į drobės gabalą - cukrus svėrė penkis ar šešis svarus; visa tai buvo man labai miela, ypač brendi ir cukrus, kurių aš jau daugelį metų nebeturėjau. Sunešę tuos visus daiktus j kranlą (irklus, stiebą, bures ir vairą buvome išgabenę iš valties jau anksčiau, kaip tai minėta), mes pra-mušėme jos dugne didelę skylę, kad, jei jūrininkų atvyklų toksai skaičius, jog įstengtų mus įveikti, tai vis dėlto jie negalėtų tos valties pasiimti. Tiesą sakant, aš nelabai besitikėjau, kad mums galėtų pavykti laivą atgauti; bet aš galvojau, kad jeigu jie išplauks, palikę tą valtį, tai mums, be abejo, pavyks ją vėl sutaisyti ir nuplaukti į Livardo salas, o pakeliui paimti mūsų draugus ispanus, nes aš vis dar apie juos galvojau. Kai mes, įtempę jėgas, užtraukėme ant kranto valtį taip aukštai, kad jos negalėtų nunešti potvynis, ir pramušėme jos dugne tokią skylę, kad jos nebūtų galima greitai užtaisyti, susėdome pasilsėti ir pasitarti, kas mums daryti toliau. Staiga išgirdome, kaip laive iššovė iš patrankos, ir pamatėme, kaip ten mosuoja vėliava, duodami tuo ženklą, kad valtis grįžtų į laivą. Bet valtis nepajudėjo. Netrukus iššovė dar kartą, paskui dar ir dar. Vis signalizavo ir vėliava. Pagaliau, kai visi signalai ir šaudymas liko be atsako, ir jie įsitikino, kad valtis nejuda, pro mano žiūroną mes pamatėme, kaip jie nuleido kitą valtį ir nusiyrė į krantą. Jiems besiartinant, pastebėjome, kad toje valtyje buvo ne mažiau kaip dešimt vyrų ir kad jie turėjo su savim šaunamųjų ginklų. Laivas buvo beveik per dvi lygas nuo kranto, ir mes galėjome aiškiai matyti tuos atplaukiančius vyrus, puikiai įžiūrėti net jų veidus, nes srovė nubloškė juos truputį toliau į rytus nuo pirmosios valties ir jie yrėsi palei krantą, norėdami pasiekti tą pat vietą, kur kiti buvo išlipę į salą ir kur tįsojo valtis. Tuo būdu, sakau, mes puikiai juos matėme, ir kapitonas pažino valtyje esančius vyrus ir galėjo juos apibūdinti. Jis pasakė, kad jų tarpe esą trys labai dori vyrai, kurie, tuo jis esąs tikras, buvę vien prievarta ir bauginimais kitų įtraukti į sąmokslą. Bet bocmaną, kuris, atrodo, ėjo pas juos pirmojo karininko pareigas, ir visus kitus jis apibūdino kaip paskutinius niekšus, tikriausiai pasiryžusius žūt būt tęsti savo naująjį žygį. Ir kapitonas baisiai bijojosi, kad mes jų neįveiksime. Aš nusišypsojau ir pasakiau jam, kad žmonės mūsų aplinkybėse nebegali justi bet kokios baimės. Kadangi beveik kiekviena būklė yra geresnė už mūsų dabartinę padėtį, tai mes bet kokią išeitį - neigi mirtį - turime laikyti savo išsivadavimu. Aš paklausiau jį, ką jis galvoja apie mano gyvenimo sąlygas. Nejaugi jis galvoja, kad man verta rizikuoti, norint išsigelbėti. - Ir kur, sere, - tariau aš, - jūsų tikėjimas, jog aš išlikau čia, kad išgelbėčiau jūsų gyvybę, kuris prieš valandėlę buvo taip pakėlęs jūsų nuotaiką? Savo ruožtu, - tariau aš, - manau, kad visą tą reikalą kliudo tik viena aplinkybė. - Kas gi tai yra? - paklausė jis. - Ką gi, - tariau aš, - reikalas tas, kad jų tarpe yra, kaip jūs sakote, trys ar keturi dori vyriokai, kuriuos reikėtų palikti gyvus. Jeigu jie visi būtų niekšai, tai manyčiau, kad pats likimas juos atidavė jums į rankas, nes, būkite tuo tikri, kiekvienas jų žmogus, išlipęs į šį krantą, bus mūsų valdžioje ir turės mirti ar gyventi, žiūrint į tai, kaip elgsis mūsų atžvilgiu. Aš kalbėjau pakeltu balsu ir linksmu veidu. Mano žodžiai jį žymiai padrąsino. Mes energingai ėmėmės savo darbo. Jau anksčiau, vos tik pasirodė iš laivo atplaukiančioji valtis, mes buvome pasirūpinę perskirti savo belaisvius ir patalpinti juos tikrai saugiose vietose. Du iš jų, kuriais kapitonas mažiausiai pasitikėjo, aš pasiunčiau su Penktadieniu ir vienu iš tų trijų išvaduotųjų vyrų į savo urvą, kuris buvo pakankamai toli, ir negrėsė pavojus, kad jų draugai galėtų juos išgirsti ar užtikti, ar kad jie galėtų rasti kelią per miškus, jei jiems ir pavyktų ištrūkti. Ten mūsiškiai paliko juos surištus, bet davė jiems maisto ir pažadėjo, jei tik laikysis ramiai, paleisti juos po dienos ar dviejų; bet jeigu jie bandysią bėgti, tada būsią be pasigailėjimo nužudyti. Jie nuoširdžiai pasižadėjo kantriai iškalėti ir buvo labai dėkingi, kad su jais elgiamasi taip gerai: mat, Penktadienis paliko jiems maisto ir žvakių (mūsų pačių pasigamintų), kad jiems ten būtų patogiau. Jie buvo įsitikinę, kad Penktadienis stovi sargyboje prie įėjimo į urvą. Su kitais belaisviais pasielgėme švelniau. Tiesą sakant, du laikėme surištus, nes kapitonas nenorėjo už juos laiduoti, bet kitus du, kapitonui rekomendavus ir jiems patiems iškilmingai pasižadėjus su mumis gyventi ir mirti, aš priėmiau savo tarnybon. Tad su jais ir trimis doraisiais vyrais čia mūsų buvo septynetas, ir visi gerai ginkluoti. Aš neabejojau, kad mes įstengsime susidoroti su dešimčia atplaukiančiųjų, ypač turint galvoje, kad kapitonas sakė, jog ir jų tarpe yra trys ar keturi ištikimi jam vyrai. Kai tik jūrininkai pasiekė tą vietą, kur buvo pirmoji jų valtis, jie užplaukė savo valtimi ant pajūrio smėlio ir patys išlipo visi į krantą, tempdami valtį paskui save. Aš džiaugiaus tai matydamas, nes aš anksčiau bijojau, kad jie gali palikti valtį ant inkaro kiek atokiau nuo kranto ir porą žmonių ją saugoti, o tada mes negalėtume tos valties pagrobti. Atsidūrę krante, jie pirmučiausia visi nubėgo savo valties pasižiūrėti. Jie labai nustebo išvydę, kad iš jos viskas išnešta, kas tik viduje buvo, o dugne pramušta didelė skylė. Valandėlę šį dalyką pasvarstę, jie du ar tris kartus garsiai, visa gerkle, drauge šūktelėjo, bandydami, ar neatsišauks jų draugai. Bet visa tai buvo veltui. Tada jie sustojo arti vienas kito ratu ir paleido salvę iš savo smulkiųjų šaunamųjų ginklų. Mes iš tiesų tai išgirdome, ir aidas nuskambėjo miškais, bet ir tat liko be jokių pasekmių. Tie, kurie kiūtojo urve, negalėjo šūvių girdėti, o tie, kuriuos mes laikėme prie savęs, nors ir gerai girdėjo, bet nedrįso jiems atsiliepti. Išlipusiuosius taip visa tai nustebino, kaip jie vėliau mums prisipažino, kad pasiryžo vėl į laivą sugrįžti ir pranešti, jog visi anie vyrai nužudyti, o ilgoji valtis prakiurinta. Tad jie tučtuojau ir vėl nuleido savo valtį į vandenį ir visi sulipo į ją. Kapitonas dėl to baisiai sumišo ir net nusiminė manydamas, kad jie sugrįš į laivą ir nuplauks šalin, laikydami savo draugus žuvusiais, ir tokiu būdu jis vis vien neteks laivo, kurį tikėjosi atgausiąs. Bet netrukus jis ne mažiau išsigando dar ir dėl kito dalyko. Šiek tiek paplaukę valtimi, jie vėl sugrįžo į krantą. Bet dabar, matyt pasitarę, jau elgėsi kitaip: trys vyrai liko valtyje, o kiti išlipo į krantą ir nuėjo krašto gilumon savo draugų paieškoti. Šituo mes labai nusivylėme, nes dabar nebežinojome, kas daryti: mat, jei ir pačiuptume tuos septynis į krantą išlipusius vyrus, iš to mums nebūtų jokios naudos, nes valtis vis tiek paspruktų, ir anie trys nusiirtų į laivą, o tada likusieji tikriausiai pakeltų inkarą ir nuplauktų, ir taip mes nebetektume vilties atgauti laivą. Tačiau mes neturėjome kitos išeities, kaip tik laukti ir žiūrėti, kuo visa tai baigsis. Tie septyni vyrai išlipo į krantą, o trys likušieji valtyje nuvarė ją geroką galą nuo kranto ir nuleido inkarą, sustoję laukti anų, todėl mums buvo neįmanoma pasiekti juos valtyje. Tie, kurie išlipo į krantą, laikėsi visi krūvoje ir ėmė kopti į kalvą, kurios šlaite buvo mano būstinė. Mes aiškiai juos matėme, o jie negalėjo mūsų pastebėti. Mes būtume labai džiaugęsi, jeigu jie būtų priėję prie mūsų arčiau, kad mes galėtume į juos šauti, arba jeigu jie būtų nuėję toliau, nes tada mes galėtume išeiti iš savo lindynės. Bet, įkopę į kalvos viršūnę, nuo kur toli buvo matyti slėniai ir . miškai, besitęsiantieji į pajūrį, jie ėmė šūkauti ir ūbauti, ligi užkimo. Mums atrodė, kad jie nedrįsta toliau nuo kranto eiti ar nutolti vienas nuo kito; todėl susėdo visi ant žemės, po medžiu, ir ėmė svarstyti, kas jiems veikti. Jeigu jie sumanytų ten sumigti, kaip pasielgė pirmasis jų būrys, mūsų reikalas būtų laimėtas. Bet baimė blaško miegą, o šie vyrai aiškiai bijojo, nors ir nežinojo, koks pavojus jiems gresia ir iš kur jis gali atslinkti. Čia kapitonui dingtelėjo puiki mintis - jis pasakė, kad, galimas dalykas, jie visi vėl paleis salvę, duodami tuo ženklą savo draugams; tuo momentu mes turį pulti juos, nes tuomet jų šautuvai būsią neužtaisyti, jie tikriausiai geruoju pasiduosią, ir būsią išvengta kraujo praliejimo. Man patiko tasai sumanymas, bet jis galėjo pavykti tik. tuo atveju, jeigu jie paleistų salvę, kada mes būtume taip arti, jog galėtume prie jų pribėgti, jiems nespėjus vėl užtaisyti savo šautuvų. Bet taip neįvyko, ir mes dar ilgą laiką ramiai kiūtojom, nežinodami ko griebtis. Pagaliau aš pasakiau, kad, mano nuomone, nieko nebus galima padaryti iki nakties, o tada, jei tik jie nesugrįš į valtį, gal mums pavyks nepastebėtiems nuslinkti į pajūrį ir kokiu nors būdu išvilioti į krantą vyrus, pasilikusius valtyje. Laikas slinko nepakenčiamai iš lėto. Mūsų priešai nesijudino iš vietos. Manėme, kad nebus galo jų pasitarimams. Bet kaip mes nusivylėme pamatę, kad jie visi pakilo ir nuėjo į pajūrį. Tur būt, baimė pasirodė stipresnė už draugiškumo jausmus, ir jie nutarė grįžti į laivą, palikę savo draugus likimo valiai. Kai tik pamačiau juos einant į pajūrį, aš iš karto supratau, kas per reikalas. Kapitonas, išgirdęs mano mintis, baisiausiai nusiminė. Bet aš tučtuojau sugalvojau, kaip juos grąžinti atgal. Tas planas puikiausiai tiko mano tikslui. Aš įsakiau Penktadieniui ir kapitono padėjėjui nueiti už upelio į vakarus, į tą vietą, kur laukiniai buvo išlipę į krantą, kai aš išgelbėjau Penktadienį, užkopti ant kalvelės, esančios už pusmylio, ir šaukti iš visų jėgų, kol išgirs tie jūreiviai; kada jie atsišauks - perbėgti į kitą vietą ir vėl šūkauti ir, šitokiu būdu, tolydžio vis keičiant vietą, vilioti priešus vis gilyn į salą, kad jie paklystų miškuose, o paskui, mano nurodytais aplinkiniais takais vėl grįžti pas mane. Jūreiviai buvo belipą į valtį, kai pasigirdo Penktadienio ir šturmano šūkalojimas. Jie tučtuojau atsišaukė ir nubėgo krantu į vakarus, ton pusėn, iš kur išgirdo balsus. Pribėgę upelį, sustojo, negalėdami jo perbristi, nes kaip tik būta potvynio. Tada jie ėmė šauktis savo valtį, kad atplauktų ir juos perkeltų, o aš kaip tik to ir laukiau. Persikėlę per upelį, jie nubėgo tolyn, pasiėmę su savim iš valties vieną vyrą. Tuo būdu valtyje liko tik du. Mačiau, kad valtį jie įvarė į| patį galą įlankėlės ir pririšo prie kelmo. Šito aš kaip tik ir laukiau. Tučtuojau, palikęs Penktadienį ir kapitono padėjėją vykdyti savo uždavinio, pasiėmiau likusius vyrus. Persikėlę per upelį tokioje vietoje, kur tuodu vyrai negalėjo mūsų matyti, mes netikėtai užklupome juos. Vienas jūreivis sėdėjo valtyje, o kitas gulėjo ant kranto ir snūduriavo. Pamatęs mus prieš save, jis pašoko, bet kapitonas, bėgęs pirmutinis, puolė jį ir partrenkė žemėn, o paskiau šūktelėjo valtyje sėdėjusiam: "Pasiduok, arba mirtis!" Nedaug tereikia argumentų, norint įtikinti žmogų pasiduoti, kai jis prieš save vieną regi penkis vyrus ir žemėn nutrenktą savo draugą. Be to, tai buvo, atrodo, vienas iš tų trijų, kurie nebuvo tokie karšti sukilimo dalyviai kaip kiti įgulos nariai, ir todėl ne tik buvo lengva įtikinti jį, kad pasiduotų, bet vėliau jis nuoširdžiai prie mūsų prisijungė. Tuo tarpu Penktadienis ir kapitono padėjėjas puikiausiai atliko savo uždavinį. Ūkaudami ir atsiliepdami į šauksmus, jie vedžiojo priešus nuo kalvos į kalvą, nuo miškelio į miškelį, kol juos ne tik gerokai išvargino, bet ir įvedė į tokį tankumyną, iš kur neįmanoma buvo grįžti į pajūrį be sutemų. Bet ir jie grįžo taip išvargę, kad vos vilko kojas. Dabar mums nieko daugiau nebeliko, kaip tik tykoti jūreivių tamsoje ir, staiga užpuolus, susidoroti su jais. Kai Penktadienis pas mane sugrįžo, praėjo dar kelios valandos, o tų - nei girdėt, nei regėt. Pagaliau girdim: eina. Priešakinis šaukia užpakaliniams, kad eitų greičiau, o anie skundžiasi, kad esą apšlubę ir pailsę ir negalį greičiau eiti. Tai mums buvo labai džiugu girdėti. Pagaliau jie priėjo prie valties. Bet neįmanoma išreikšti jų sumišimo, kai jie pamatė, kad jų valtis įstrigusi į smėlį (mat, prieš kelias valandas buvo prasidėjęs atoslūgis), o jų abu draugai dingę. Mes girdėjome, kaip jie aimanuodami šaukė vienas kitam, kad patekę | užburtą salą, kur gyvena velniai ar žmogžudžiai, ir kad jie visi būsią arba išžudyti arba piktų dvasių nunešti. Jie vėl ėmė ūkauti ir labai daug kartų šaukė savo du draugus vardais, bet nebuvo jokio atsako. Netrukus pamatėme blandžioje vakaro šviesoje, kaip jie bėginėja ten ir atgal, laužydami rankas, nevilties apimti; pailsę nueina ir atsisėda valtin, paskui vėl išlipa į krantą ir vaikštinėja ten ir atgal. Mano vyrai prašė mane leisti užpulti juos, kai tik sutems. Bet aš norėjau gudrumu pačiupti juos gyvus ir užmušti kiek galint mažiau; o ypač aš nenorėjau rizikuoti, kad žūtų bet kuris iš mūsų vyrų, žinodamas, jog priešai buvo labai gerai ginkluoti. Aš nusprendžiau lukterėti ir pažiūrėti, ar jie nepasiskirstys būreliais; kad jie negalėtų pasprukti, pritraukiau savo apgulos liniją arčiau prie valties. Penktadieniui ir kapitonui įsakiau prislinkti prie jų repečkomis, kad maištininkai jų nepastebėtų, ir pradėti šaudyti, tik kai jau bus visai prie pat jų. Kiek pašliaužę, jie susidūrė su dviem įgulos vyrais ir bocmanu, kuris buvo svarbiausias maišto sukėlėjas, o dabar pasirodė esąs labiausiai nusiminęs ir bailys. Kapitonas taip įsikarščiavo, turėdamas šį didžiausią niekšą savo valioje, jog vos beturėjo kantrybės leisti jiems tiek priartėti, kad galėtų įsitikinti, jog čia tikrai yra jis, nes ligi šiol jis tegirdėjo tik jo balsą. Kai jie priėjo arčiau, kapitonas ir Penktadienis pašoko ant kojų ir šovė į juos. Bocmanas buvo nudėtas vietoje, greta jo ėjęs vyras peršautas ir krito čia pat (bet jis mirė tik po valandos ar dviejų), o trečiasis paspruko. Nuaidėjus šūviams, aš tučtuojau puoliau pirmyn su savo kariuomene, kurią dabar sudarė aštuoni vyrai, būtent: aš pats - generalisimas, Penktadienis - mano generolas leitenantas, kapitonas su savo dviem vyrais ir trys karo belaisviai, kuriems mes buvome patikėję ginklus. Mes iš tiesų užklupome juos tamsoje, todėl jie negalėjo matyti, kiek mūsų yra, ir aš paliepiau vyrui, kurį mes buvome užtikę valtyje ir kuris dabar buvo vienas mūsiškių, užkalbinti juos vardais, norint pabandyti užmegzti su jais derybas ir gal priversti priimti mūsų sąlygas. Įvyko kaip tik taip, kaip aš norėjau. Iš tikro lengva buvo pagalvoti, kad tokiose aplinkybėse jie bus mielai linkę kapituliuoti. Taigi mano parlamentaras sušuko visa gerkle: - Tomai Smitai! Tomai Smitai! Tomas Smitas tučtuojau atsakė: - Kas ten, ar Robinzonas? - nes, matyt, jis pažino ano baisą. Anas atsakė: - Taip, taip; susimildamas, Tomai Smitai, meskite ginklus ir pasiduokite, nes kitaip šią pat akimirką visi būsite lavonai. - Kam gi mes turime pasiduoti? Kur jie yra? - vėl šūktelėjo Smitas. - Čia! - atsiliepė Robinzonas. - Čia mūsų kapitonas ir penkias- . dešimt vyrų su juo, kurie medžioja jus jau dvi valandos; bocmanas užmuštas, Vilis Frajus sužeistas, o aš belaisvis; ir jeigu jūs nepasiduosite, visi žūsite. - Ar jie tada mūsų pasigailėtų? - paklausė Tomas Smitas. - Tokiu atveju mes pasiduotume. - Aš eisiu ir paklausiu, jeigu jūs pasižadate pasiduoti, - sako Robinzonas. Jis paklausė kapitoną ir kapitonas pats sušuko: - Tu, Smitai, pažįsti mano balsą; jeigu jūs tučtuojau padėsite ginklus ir pasiduosite, jums bus dovanota gyvybė - visiems, išskyrus Vilį Atkinsą. Tada Vilis Atkinsas sušuko: - Susimildamas, kapitone, pasigailėkite manęs! Ką gi aš padariau? Kuo aš blogesnis už kitus? Mes visi vienodai kalti. - Tarp kitko, tai nebuvo tiesa, nes atrodo, kad tasai Vilis Atkinsas buvo pirmasis vyras, kurs nutvėrė kapitoną, kai tik jie sukilo, ir elgėsi su juo labai žiauriai, surišdamas rankas ir įžeidžiamai su juo kalbėdamas. Vis dėlto kapitonas jam pasakė, kad jis privaląs besąlygiškai padėti ginklus ir pasitikėti gubernatoriaus malone; čia jis turėjo galvoje mane, nes jie visi vadino mane gubernatoriumi. Žodžiu tariant, jie visi padėjo ginklus ir meldė dovanoti jiems gyvybę. Aš pasiunčiau parlamentarą ir dar du vyrus, kad juos visus surištų. Ir tada mano didžioji penkiasdešimties vyrų armija, kurią, su anais trimis, tiesą sakant, tesudarė tik aštuoni vyrai, atėjo, čiupo juos visus ir jų valtį - tik aš ir dar vienas aukštosios politikos sumetimais nesirodėme jiems. Paskui mes ėmėmės taisyti valtį ir galvojome, kaip mums pagrobus laivą. O kapitonas, kuris dabar galėjo laisvai su jais kalbėtis, ėmė aiškinti jiems, kaip niekšiškai jie pasielgę su juo, kokie nedori buvę jų planai. Jis davė jiems suprasti, kad tokie darbai veda į skurdą, nelaimes, o gal ir į kartuves. Jie visi atrodė labai atgailaują ir meldė palikti juos gyvus. Čia kapitonas jiems pasakė, kad jie esą ne jo belaisviai, bet salos valdytojo; jie buvę tikri, jog išsodinę jį nykioje, negyvenamoje saloje, o iš tikrųjų ši sala esanti gyvenama, ir jos gubernatorius esąs anglas; jis galįs juos visus pakarti, jei jam taip patiks; bet kadangi jis pasižadėjęs jų nežudyti, tai, tur būt, pasiųs juos visus į Anglija, kur su jais bus pasielgta, kaip to reikalaus teisingumas - išskyrus Atkinsą, kuriam gubernatoriaus įsakymu jis turįs patarti pasiruošti mirčiai, nes jis būsiąs pakartas rytoj rytą. Nors visa tat buvo jo paties prasimanymas, bet tai davė laukiamų vaisių. Atkinsas puolė ant kelių, maldaudamas kapitoną užtarti jį prieš gubernatorių, kad paliktų jį gyvą, o visi kiti prašė jį, kad nieku gyvu nesiųstų jų į Angliją. Dabar aš pagalvojau, kad atėjo mūsų išsivadavimo valanda ir kad bus visiškai lengva priversti juos noriai dalyvauti laivo atgavime; todėl aš pasitraukiau į tamsą, kad jie nepamatytų, koks jų gubernatorius, ir šūktelėjau pas save kapitoną. Išgirdęs mano balsą, vienas mūsų vyras priėjo prie kapitono ir tarė: Kapitone, jus šaukia gubernatorius. Ir kapitonas tuojau atsakė: - Pasakyk jo ekscelencijai, kad aš tučtuojau ateinu. Tai juos dar labiau suklaidino, ir jie visi įtikėjo, kad čia pat esąs gubernatorius su savo penkiasdešimčia vyrų. Kapitonui atėjus pas mane, aš jam išdėsčiau laivo pagrobimo projektą, kuris jam nepaprastai patiko. Kitą rytą pasiryžau įvykdyti tą projektą. Bet norėdamas, kad tai būtų gudriai atlikta ir kad pasisekimas būtų užtikrintas, aš pasakiau jam, kad reikia perskirti belaisvius ir kad jis turi paimti Atkinsą ir dar du iš pačių blogiausiųjų ir pasiųsti juos surištus į urvą, kur gulėjo kiti. Tai buvo pavesta Penktadieniui ir tiems dviem vyrams, kurie išsikėlė su kapitonu į krantą. Jie nuvedė juos į urvą kaip į kalėjimą; ir tai buvo iš tikrųjų niūri vieta, ypač žmonėms, atsidūrusiems jų padėtyje. Kitus aš liepiau nuvesti į savo vadinamąjį vasarnamį, kurį esu smulkiai aprašęs. Aukštas aptvaras ir šį vasarnamį darė saugia ka ėjimui vieta, juo labiau, kad kaliniai buvo surišti ir žinojo, kad liki mas priklauso nuo jų pačių elgesio. Pas šituos aš ir pasiunčiau iš ryto kapitoną, kuris turėjo pradėti su jais derybas - trumpai sakant, ištirti juos ir pasakyti man, ar, jo nuomone, galima ar negalima jais pasitikėti ir pasiųsti į denį laivo paimti. Jis kalbėjo jiems apie jam padarytą neteisybę ir apie sąlygas, kuriose jie dabar atsidūrę; nors gubernatorius tuo tarpu dovanojęs jiems gyvybę, tačiau jeigu jie būsią pasiųsti į Angliją, tai tikriausiai ten būsią pakarti; bet jeigu jie dalyvausią tokiame teisingame žygyje, kaip laivo atgavimas, tai gubernatorius pasirūpinsiąs, kad visiškai jiems būtų atleista. Kiekvienam aišku, kaip mielai priėmė šį pasiūlymą žmonės, atsidūrę tokioje beviltiškoje būklėje. Jie puolė ant kelių prieš kapitoną ir nuoširdžiai pasižadėjo būsią ištikimi jam iki paskutinio kraujo lašo, amžinai dėkosią jam už gyvybės išgelbėjimą ir eisią su juo per visą pasaulį; laikysią jį savo tėvu, kol gyvi. - Gerai, - sako kapitonas, - visa tai aš perduosiu gubernatoriui ir pamėginsiu palenkti jį. Grįžęs jis papasakojo man, kaip nusiteikusius juos rado, ir pasisakė tikįs, kad jie bus ištikimi. Bet atsarga gėdos nedaro, ir todėl aš pasiūliau kapitonui grįžti pas jūreivius atgal, išrinkti penkis iš jų ir pasakyti jiems, kad mums netrūksta vyrų ir kad pasirinkdami šį penketą sau padėjėjais, mes tik malonę jiems rodome; o kitus du ir tuos tris, kur sėdi pilyje (t. y. mano rūsyje) gubernatorius pasiliksiąs pas save kaip įkaitus: jeigu jie sulaužysią savo priesaiką, tai visi penki įkaitai būsią pakarti ant kranto. Šitas žiaurus nusprendimas įtikino juos, kad gubernatorius juokauti nemėgsta. Jiems nebuvo kitos išeities, kaip tik sutikti su tuo. Dabar ne tik kapitonui, bet ir belaisviams rūpėjo įtikinti anuos penkis, kad jie įvykdytų savo pareigą. Mūsų ekspedicijai skirtos pajėgos dabar buvo šitokios: 1) kapitonas, jo padėjėjas ir keleivis; 2) du belaisviai iš pirmojo būrio, kuriems, kapitonui už juos garantavus, aš buvau suteikęs laisvę ir patikėjęs ginklus; 3) du kiti, kuriuos aš iki šiol laikiau savo vasarnamyje surištus, bet kapitono prašymu dabar paleidau; 4) šitie penki, paleisti patys paskutiniai; taigi iš viso jų buvo dvylika, o be to, penkis mes laikėme urve kaip įkaitus. Aš paklausiau kapitoną, ar jis norės bandyti su tais vyrais atakuoti laivą, nes man ir mano Penktadieniui nebuvo tikslu leistis į žygį: mes turėjome septynis belaisvius, kuriuos reikėjo laikyti skyrium ir maitinti, taigi darbo mums buvo pakankamai. Penkis įkaitus, pasodintus į rūsį, aš nutariau laikyti suraišiotus. Penktadienis dukart per dieną nunešdavo jiems gerti ir valgyti. Kiti du belaisviai atnešdavo maistą iki tam tikros vietos, iš kur Penktadienis jį paimdavo. Aš pasirodžiau tiems dviem įkaitams drauge su kapitonu, kuris pasakė jiems, jog aš esąs tas asmuo, kuriam gubernatorius įsakęs juos prižiūrėti, ir gubernatorius pageidaująs, kad jie niekur neitų be mano leidimo, o jeigu jie nepaklausysią, tai būsią surakinti geležiniais pančiais ir uždaryti pilyje. Kadangi mes niekad nedavėme jiems suprasti jog aš esu gubernatorius, jie manė, kad aš esąs kitas asmuo, ir aš kalbėdavau bet kuria proga su jais apie gubernatorių, apie įgulą, pilį ir t. t. Kapitonui dabar nebuvo kitų kliūčių, reikėjo tik sutvarkyti savo abi valtis, užtaisyti skylę vienoje jų ir parūpinti joms įgulas. Savo keleivį jis paskyrė vienos valties kapitonu ir pavedė jam keturis vyrus; jis pats, jo padėjėjas ir penki kiti vyrai susėdo į antrąją. Ir jie įvykdė savo uždavinį labai puikiai, nes priplaukė prie laivo apie vidurnaktį. Kai tik jie prisiyrė prie laivo tiek, kad buvo galima juos girdėti, kapitonas liepė Robinzonui šūktelėti laivo įgulai ir pasakyti, kad jie atgabenę vyrus ir valtis, bet kad jiems tekę ilgai jų ieškoti, o paskui pliaukšti visokius niekus. Taip jam bekalbinant įgulą, valtis prisiyrė prie laivo borto. Tada kapitonas ir šturmanas, pirmieji su savo ginklais įlipę į laivą, muškietų buožėmis partrenkė antrąjį šturmaną ir laivo stalių. Labai iškilmingai, savo vyrų padedami: jie sudorojo visus kitus, buvusius didžiajame ir kvarterio denyje; paskui uždarė liukus, nenorėdami išleisti apačioje esančiųjų jūrininkų. Tuo tarpu priplaukė antroji valtis prie laivo smaigalio; jos komanda, įlipusi foko takelažu, užėmė priekinį laivo denį ir mažąjį liuką, vedantį į virtuvę, sučiupdami į nelaisvę tris ten rastus jūreivius. Kai denis buvo apvalytas nuo priešų, kapitonas įsakė šturmanui ir trims vyrams įsilaužti į kajutę, kur gulėjo naujasis maištininkų kapitonas; bet šis, pajutęs pavojų, atsikėlė ir apsiginklavo su dviem vyrais ir junga šaunamaisiais ginklais. Kai šturmanas dalba išlaužė duris, naujasis kapitonas ir jo vyrai drąsiai šovė į juos ir sužeidė šturmaną muškietos kulka, kuri sutrupino jam ranką; be to, jie sužeidė dar du vyrus, bet neužmušė nė vieno. Šturmanas, kad ir sužeistas, vis dėlto puolė į kajutę, šaukdamas pagalbos, ir iš pistoleto šovė naujajam kapitonui į galvą. Kulka pataikė jam į burną ir išėjo už vienos jo ausies, paguldžiusi maištininką vietoje. Tada kiti pasidavė, ir laivas buvo sėkmingai paimtas, nepraliejant daugiau nė lašo kraujo. Kai tik laivas buvo paimtas, kapitonas įsakė iššauti septynis kartus iš patrankų. Tai buvo sutartas su manim ženklas, pranešąs apie pergalę. Galite įsivaizduoti, kaip aš džiaugiaus jį išgirdęs; juk aš, atsisėdęs ant kranto, laukiau to signalo beveik iki antros valandos nakties. Aiškiai išgirdęs septynis šūvius, aš atsiguliau, ir kadangi praėjusioji diena buvo mane labai išvarginusi, kietai užmigau. Mane išbudino naujas patrankos šūvis. Aš tučtuojau pašokau ir išgirdau, kaip kažkoks vyras man šaukė: ,,Gubernatoriau, gubernatoriau!" - ir tuoj pažinau kapitono balsą, o kai užlipau į kalvos viršūnę, radau jį tenai bestovintį; jis apkabino mane, rodydamas laivą. - Mano mielas drauge ir išvaduotojau, - tarė jis, - štai jūsų laivas; jis tikrai jūsų, kaip ir mes visi, sudarą jo įgulą. Aš nukreipiau akis į laivą, bestovintį štai ne toliau kaip per pusmylį nuo kranto. Mat, jie pakėlė inkarą, kai tik užvaldė laivą, ir, esant gražiam orui, atplaukė kaip tik ties mažojo upeliuko žiotimis ir čia nuleido inkarą. O pakilus potvyniui, kapitonas atplaukė su kateriu prie tos įlankėlės, kur aš anksčiau išsikeldavau į krantą su savo plaustais, išlipo į salą ir atbėgo pas mane. Išvydęs laivą, galima sakyt, ties pat savo namų slenksčiu, aš vos neapalpau iš netikėto džiaugsmo. Išmušė pagaliau mano išsivadavimo valanda. Aš jau skonėjausi savo laisve. Visos kliūtys buvo pašalintos; prieš save regėjau didelį laivą, pasiruošusį nugabenti mane ten, kur tik man patiks keliauti. Kurį laiką aš nepajėgiau kapitonui atsakyti nė žodžio. Jis laikė mane savo glėbyje: kitaip aš būčiau pargriuvęs žemėn. Kapitonas, pastebėjęs mano susijaudinimą, tučtuojau išsitraukė iš kišenės butelį ir davė man atsigerti gaivinančio gėrimo, kurį buvo man atnešęs. Išgėręs atsisėdau ant žemės, ir, nors gėrimas mane atgaivino, vis dėlto praėjo gera valandėlė, kol aš galėjau bent žodį jam pratarti. Vargšas kapitonas taipogi nesitvėrė džiaugsmu, nors jam tatai nebuvo tokia staigmena kaip man. Jis man sakė tūkstančius maloniausių, švelniausių žodžių, norėdamas mane nuraminti ir leisti man atsipeikėti, bet mano krūtinėje siautėjo tokia džiaugsmo banga, kad aš visiškai sumišau. Pagaliau aš prapliupau ašaromis ir po valandėlės vėl galėjau kalbėti. Tada aš apkabinau savo draugą, išvaduotoją, ir mes džiaugėmės sykiu. Aš pasakiau jam, kad laikau jį žmogumi, kurį likimas pasiuntė man išvaduoti ir kad visa, kas įvyko, atrodė ištisa stebuklų grandinė. Mums valandėlę pasikalbėjus, kapitonas pasisakė atgabenęs man iš laivo truputį gaivinančių dalykų, kurių dar nespėjo išgrobstyti tie niekšai, taip ilgai šeimininkavę jame. Po to jis garsiai šūktelėjo valčiai ir įsakė savo vyrams atnešti į krantą gubernatoriui skirtus daiktus. Tų dovanų buvo tiek, kad atrodė, lyg aš neketinčiau plaukti drauge su jais, o likčiau saloje gyventi ir toliau. Pirmiausia jis atgabeno man dėžę puikių likerių, šešis didelius Madeiros vyno butelius (kiekvienas butelis buvo dviejų kvortų talpos), du svarus puikaus tabako, dvylika didelių gabalų jautienos, šešis gabalus kiaulienos, maišą žirnių ir maždaug šimtą svarų sausainių. Jis man taip pat atgabeno dėžę cukraus, dėžę miltų, pilną maišą citrinų, du butelius citrinų sunkos ir daugybę kitų dalykų. Be to, jis atgabeno tūkstantį kartų man naudingesnių dalykų, būtent šešerius švarius, naujus marškinius, šešis labai gerus kaklaryšius, dvi poras pirštinių, porą batų, skrybėlę, porą kojinių ir vieną labai gerą jo paties kostiumą, labai mažai tedėvėtą. Žodžiu tariant, jis aprengė mane nuo galvos iki kojų. Mano sąlygose esančiam žmogui tai buvo labai maloni ir pageidautina dovana, kaip kiekvienas tai gali įsivaizduoti. Bet kaip nepatogiai ir nejaukiai aš pasijutau, apsivilkęs tais drabužiais! Kai šios ceremonijos pasibaigė ir visos tos gėrybės buvo suneštos į mano mažąjį butą, mes ėmėme tartis, kas daryti su mūsų turimais belaisviais. Iš tiesų reikėjo apsvarstyti, ar mes galime rizikuoti imti juos su savim, ar ne, ypač du iš jų, apie kuriuos žinojome, kad jie visiškai nepataisomi ir atkaklūs. Anot kapitono, jie esą tokie niekšai, kad nesilaikysią jokių įsipareigojimų, ir jeigu jis vešiąsis juos su savim, tai tik sukaustytus grandiniais, kaip piktadarius, perduotinus teisingumo organams pirmojoje anglų kolonijoje, kurią pavyks pasiekti. Tada aš jam pasakiau, kad jeigu jis nori, tai aš pamėginsiu pakalbėti su tais vyrais ir paveikti juos taip, kad jie patys prašytųsi paliekami čia saloje. - Aš labai tuo džiaugsiuos, -- tarė kapitonas. - Gerai, - tariau aš. - Aš juos pasikviesiu ir pakalbėsiu si jais jūsų vardu. Tada aš pasišaukiau Penktadienį ir abu įkaitus (jie buvo dabar laisvi, nes jų draugai ištesėjo savo pažadą), liepiau jiems nueiti į rūsį, atvesti surištus tuos penkis vyrus į mano vasarnamį ir laikyti juos ten, kol aš atvyksiu. Po kiek laiko aš ten nuėjau, apsivilkęs naujais rūbais, ir dabar jau kaipo gubernatorius.Kai visi susirinkome, ir kapitonas atsisėdo šalia manęs, aš liepiau tuos vyrus atvesti pas mane; aš jiems pasakiau, kad žinau jų niekšišką pasielgimą su kapitonu ir tai, kad jie buvo pabėgę su laivu ir ruošėsi virsti plėšikais, bet įkliuvo į savo pačių spąstus ir įkrito į duobę, kurią buvo iškasę kitiems. Aš jiems pareiškiau, kad laivas esąs paimtas mano paliepimu; dabar jis stovįs reide; naujasis kapitonas susilauks tinkamo atpildo už savo niekšystę; netrukus jie pamatysią jį kybant ant stiebo skersinio. Paskiau paklausiau juos, kuo jie gali pasiteisinti, o jei ne - įsakysiu nugalabinti juos kaip piratus, sučiuptus nusikaltimo vietoje. Vienas jų atsakė man kitų vardu, jog jie nieko kita negalį pasakyti, kaip tik tai, kad, kai jie buvę paimti į nelaisvę, kapitonas pažadėjęs dovanoti jiems gyvybę ir jie nužemintai maldavo pasigailėti. Bet aš jiems pasakiau: "Nežinau, kokią malonę galėčiau jums parodyti. Aš nutariau apleisti salą su visais savo vyrais; mes išplaukiame į Angliją jūsų laivu, o jus kapitonas gali paimti su savim nebent tik kaip kalinius, sukaustytus grandinėmis; Anglijoj jūs būsite atiduoti teismui už riaušes ir išdavystę. O jūs patys gerai žinote, kad už tai jums gresia kartuvės. Taigi kokia čia jums būtų malonė, jeigu pasiimtume jus su savim. Geriausia jums išeitis - pasilikti saloje (man tai buvo vis vien, nes aš rengiausi apleisti salą). Aš esu linkęs dovanoti jums gyvybę tik su ta sąlyga, jeigu jūs pasiliksit čia." Jie atrodė labai dėkingi už tai - sakėsi daug mieliau rizikuosią čia pasilikti negu patekti į Angliją, kur jiems gresia kartuvės. Tad aš ir leidau jiems pasilikti. Kapitonas neva prieštaravo tam, lyg nesiryždamas palikti juos čia. Tada aš apsimečiau neva supykęs ant kapitono ir pasakiau: ,,Tai yra mano, o ne jūsų belaisviai. Aš pažadėjau jų pasigailėti, ir savo žodį ištesėsiu. O jeigu jūs su manim nesutinkate, tai aš tuojau paleidžiu juos laisvėn, ir tuomet gaudykite juos patys, jeigu norite." Jie buvo man labai dėkingi, ir aš paleidau juos, įsakydamas pasitraukti į miškus, į tą vietą, kur juos suėmė. Pasakiau, kad paliksiu jiems šaunamųjų ginklų, amunicijos, ir, jeigu jie to pageidaus, nurodysiu, kaip geriausia čia įsikurti. Grįžęs namo po šių derybų, ėmiau ruoštis į kelią. Pasakiau kapitonui, kad būsiu pasiruošęs tik kitą rytą. Tuo tarpu prašiau jį vykti į laivą ir laikyti jį parengtą, o ryto metą atsiųsti man į krantą valtį; taipogi liepiau įsakyti pakarti užmuštąjį kapitoną ant stiebo skersinės, kad saloje likę jūreiviai galėtų jį matyti. Kai kapitonas nuėjo, aš pasikviečiau tuos vyrus į savo būstą ir ėmiau su jais kalbėtis apie jų padėtį. Aš pasakiau jiems, kad jie gerai apsisprendė, nes, jei kapitonas juos išgabentų, jie būtų tikriausiai pakarti. Aš parodžiau jiems pakaruoklį, kybantį ant stiebo skersinės, ir pasakiau, jog jie nieko geresnio negalėtų tikėtis. Kai jie visi pareiškė norį pasilikti, aš pasakiau jiems, kad apsakysiu savo gyvenimą toje saloje ir nurodysiu, kaip patogiau įsikurti čia. Tada aš ir papasakojau jiems, kaip aš pakliuvau į šią salą, parodžiau savo įtvirtinimus, paaiškinau, kaip gaminausi duoną, sėjau javus, džiovinau vynuoges - žodžiu tariant, visa, kas buvo reikalinga jų gyvenimui palengvinti. Taip pat pasakiau, kad netrukus pas juos gali atvykti šešiolika ispanų; aš palikau laišką laukiamiems svečiams, o iš jūreivių paėmiau žodį, kad šie elgsis su jais kaip su saviškiais. Aš palikau jiems šaunamuosius ginklus, būtent: penkias muškietas, tris medžioklinius šautuvus ir tris kardus. Man buvo likę pusantros statinaitės parako, nes po pirmųjų vienerių ar dvejų metų aš mažai parako tesunaudodavau, o be reikalo visiškai juo nesišvaistydavau. Aš papasakojau jiems, kaip auginau ožkas, kaip reikia jas melžti ir šerti, kaip pasidaryti sviesto ir sūrio. Žodžiu tariant, aš visiškai smulkiai išdėsčiau jiems savo istoriją. Ir aš pasakiau jiems, kad paprašysiu kapitoną palikti jiems dar dvi statinaites parako ir truputį daržovių sėklų, pridurdamas, kad aš pats būčiau buvęs labai patenkintas, jei būčiau turėjęs tų sėklų; taip pat atidaviau jiems maišą žirnių, kurį kapitonas buvo man atgabenęs, ir patariau jiems būtinai juos pasėti ir tuo būdu prisiauginti pakankamai. Visa tai padaręs, kitą dieną aš palikau juos ir persikėliau į laivą. Mes pasiruošėmė išplaukti, bet tą vakarą inkaro dar nepakėlėme. Kitą rytą, auštant, du iš tų penkių vyrų plaukte atplaukė prie laivo ir ėmė ašarodami skųstis kitais trimis, maldaudami priimti juos į laivą, nes kitaip anie juos nužudysią; jie meldė kapitoną paimti juos su savim, nors paskiau juos ir pakartų. Tada kapitonas apsimetė negalįs be manęs nieko čia nuspręsti. Bet, kiek paprieštaravęs, jiems iškilmingai pasižadėjus pasitaisyti, jis priėmė juos į laivą; jiems gerai išpėrė kailį, ir po to jie pasidarė labai tvarkingi ir ramūs vyrukai. Sulaukęs potvynio, kapitonas pasiuntė į krantą jiems valtį su daiktais, žadėtais ten paliktiems vyrams; prie šių daiktų, mano prašomas, jis įsakė pridėti dar jų skrynias ir drabužius. Už tai jie buvo labai dėkingi. Aš taip pat padrąsinau juos, žadėdamas, jei tik pasitaikys proga, atsiųsti jiems laivą. Apleisdamas šią salą, aš pasiėmiau su savim į laivą atminimui didžiąją ožkos kailio kepurę, mano paties pasisiūdintą, savo lietsargį ir papūgą; taip pat nepamiršau pasiimti savo pinigų, apie kuriuos esu paminėjęs anksčiau; jie tiek ilgai išgulėjo nenaudojami, kad dabar buvo aprūdiję ir pajuodę ir atgavo sidabro blizgesį tik tada, kai juos gerokai nušveičiau; kartu pasiėmiau ir pinigus, kuriuos radau sudužusiame ispanų laive. Taigi aš apleidau salą 1686 metų gruodžio 19 d., kaip patyriau iš laivo kalendoriaus, išbuvęs joje dvidešimt aštuonerius metus, du mėnesius ir devyniolika dienų; aš buvau išvaduotas ir šios antrosios nelaisvės tą pat mėnesio dieną, kaip ir tada, kai kadaise pasprukau savo ilgąja valtimi iš maurų nelaisvės Salės mieste. Šituo laivu po ilgos kelionės aš atvykau į Angliją 1687 m. birželio 11 d., trisdešimt septynerius metus praleidęs svetur. Atvykęs į Angliją, aš buvau visiškai svetimas visiems žmonėms, lyg manęs ten niekas niekada nebūtų pažinojęs. Mano geradarė ir mano reikalų tvarkytoja, kuriai buvau patikėjęs savo pinigus, buvo gyva, bet ją ištiko didelės nelaimės; ji antrą kartą našlavo ir gyveno labai skurdžiai. Aš nuraminau ją dėl skolos man, patikindamas, kad nieko iš jos nepareikalausiu; priešingai, atsidėkodamas už jos rūpesnius ir ištikimybę man, aš atlyginau jai, kiek leido mano nedidelis kapitalas, nes tuo metu iš tiesų tegalėjau suteikti jai tik nežymią paramą; bet aš ją patikinau niekada neužmiršiąs jos man parodyto gerumo. Aš jos ir neužmiršau, kai praturtėjau ir galėjau jai padėti, kaip apie tai bus pasakyta savo laiku. Paskui aš nukeliavau į Jorkšyrą; bet mano tėvas buvo miręs, taip pat jau buvo mirusi ir mano motina, ir visa šeima; aš radau tiktai dvi seseris ir du vieno mano brolio vaikus. Kadangi mane jau seniai laikė mirusiu, tai man nieko nebuvo palikta. Žodžiu tariant, aš ten neradau nieko, kas mane paremtų ar man padėtų, o tas truputis pinigų, kuriuos turėjau, nedaug tegalėjo man padėti įsikurti. Bet čia man parodė savo dėkingumą žmonės, iš kurių aš visiškai nesitikėjau paramos. Laivo kapitonas, kurį aš taip laimingai išvadavau, o tuo pačiu išgelbėjau laivą ir jo krovinį, pranešė laivo savininkams, kaip aš išgelbėjau įgulos narius ir laivą, išgirdamas mane. Savininkai pakvietė mane į susirinkimą, kuriame dalyvavo ir kai kurie su jais reikalų turį pirkliai. Jie visi labai maloniai palinkėjo man viso gero ir padovanojo apie du šimtus svarų sterlingų. Bet kai aš pagalvojau apie savo padėtį ir apie tai, kaip su tokia suma bus sunku įsikurti Anglijoje, aš ryžausi nukeliauti į Lisaboną ir pabandyti gauti žinių apie paliktą Brazilijoje plantaciją ir apie mano bendrininką, kuris, kaip turėjau pagrindo manyti, jau daugelį metų laikė mane mirusiu. Turėdamas tai galvoje, aš sėdau į laivą, plaukiantį į Lisaboną kur aš atvykau balandžio mėnesį; mano Penktadienis labai ištikimai lydėjo mane visose tose kelionėse ir visomis progomis pasirodė esąs ištikimiausias tarnas. Atvykęs į Lisaboną ir pasiteiravęs, dideliam savo pasitenkinimui aš suradau savo senąjį draugą, laivo kapitoną, pirmą kartą išgriebusį mane iš jūros ties Afrikos krantais. Jis buvo dabar pasenęs ir metė jūrą, įtaisęs savo laive sūnų, toli gražu nebe jauną vyrą, kuris vis dar plaukiojo į Braziliją. Tas senis manęs nebepažino; ir aš vargiai jį bepažinau, bet greitai jį prisiminiau, o kai tik pasisakiau jam, kas esu, tai ir jis tuojau mane prisiminė. Kai mes išliejome vienas kitam savo kaip senų pažįstamų jausmus, aš, savaime suprantama, pasiteiravau apie savo plantaciją ir bendrininką. Senukas pasisakė nebuvęs Brazilijoje jau kokius devynerius metus, bet galįs mane patikinti, kad jam išvykstant, mano bendrininkas buvo gyvas, o mano įgaliotiniai, priskirti drauge su juo rūpintis mano dalimi, abu mirę. Tačiau jis tikįs, kad aš gausiąs labai palankių žinių apie savo plantaciją, nes, kai po laivo sudužimo visi galvojo, jog aš esu nuskendęs, mano įgaliotiniai kasmet duodavo ataskaitą apie pajamas iždo prokuratoriui, kuris nutarė - tuo atveju, jei aš nesugrįžčiau, konfiskuoti mano nuosavybę ir trečdali įnešti iždan, o du trečdalius šv. Augustino vienuolynui pavargėliams šelpti ir indėnams į katalikybę atversti. Bet jeigu atsirasčiau aš pats, ar kas nors kitas, rnane atstovaująs, ir pareikalautų mano palikimo, tai mano turtas turės būti grąžintas, išskyrus metinį pelną, kuris išdalinamas labdaringiems tikslams. Bet kapitonas mane patikino, jog iždo įgaliotinis ir vienuolyno ekonomas visada labai rūpinosi, kad mano bendrininkas kasmet pateiktų tikslią pelno ataskaitą, nes manoji dalis atitekdavo jiems. Aš paklausiau jį, ar jis žino, kiek pakilo mano plantacijos vertė, ir ar yra prasmės jąja rūpintis; taipogi pasiteiravau, ar nebus daroma kliūčių atgauti man priklausančią dalį, jei aš ten nuvyksiu. Jis pareiškė negalįs tiksliai pasakyti, kiek išaugo mano plantacija, bet jis žinąs, kad mano bendrininkas nepaprastai praturtėjęs, naudodamas jos tiktai pusę; be to, kiek jis galįs prisiminti, girdėjęs, kad karaliaus iždui tekusi trečioji mano turto dalis, kuri, berods, buvusi perleista kažkokiam vienuolynui ar religinei įstaigai, teikianti daugiau kaip du šimtus moidorų pelno per metus; nesą jokios abejonės, kad man būsianti grąžinta mano nuosavybė, nes mano bendrininkas dar tebegyvenąs ir galįs mano teises paliudyti, o taip pat mano pavardė esanti įtraukta į krašo registrus. Jis taip pat pasakė, kad mano dviejų įgaliotinių palikuonys esą labai teisingi, sąžiningi ir labai turtingi; ir jis esąs įsitikinęs, kad jie ne tik man padėsią atgauti savo nuosavybę, bet aš gausiąs iš jų ir nemažą pinigų sumą, kuri yra įgyta iš ūkio, kai dar jų tėvai jį valdę, prieš paimant jį valdžiai savo žinion, o jis buvo paimtas maždaug prieš dvylika metų. Aš buvau kiek susirūpinęs ir neramus dėl to pranešimo ir paklausiau senąjį kapitoną, kaip tai galėjo atsitikti, kad įgaliotiniai šitaip pasielgė su mano turtu, nors jis žinojo, kad aš padariau testamentą, kuriuo paskyriau ji, kapitoną portugalą, savo vieninteliu įpėdiniu ir t. t. Jis man pasakė, kad tai tiesa, bet kadangi nebuvę įrodymų, jog aš esąs miręs, tai jis negalėjęs veikti, kaip testamento vykdytojas, negavus tikrų žinių apie mano mirtį, o be to, jis buvęs nelinkęs įsivelti į šį reikalą tokiame tolimame krašte. Tiesa, jis įregistravęs mano testamentą, iškėlęs savo reikalavimus ir jei tik būtų galėjęs pateikti kokių nors įrodymų, kad aš gyvas ar miręs, tai būtų veikęs per įgaliotinį ir pradėjęs valdyti ingenio (taip jie vadina cukraus fabriką) arba būtų pavedęs tai savo sūnui, dabar esančiam Brazilijoje. - Bet, - sako senis, - aš turiu jums vieną naujieną, kuri, gal būt, nebus tokia maloni kaip kitos, būtent, kad, manydami, jog jūs miręs, nes taip galvojo visi žmonės, jūsų bendrininkas ir įgaliotiniai pasiūlė man paimti jūsų vardu pirmųjų šešerių ar aštuonerių metų pelną; aš tai ir priėmiau; bet tas pelnas nebuvo tuo metu toks žymus kaip vėliau, nes tada daug išlaidų buvo padaryta plantacijai išplėsti, fabrikui pastatyti ir vergams pirkti. Vis dėlto, - pridūrė jis, - aš pateiksiu jums tikslią ataskaitą apie tai, kiek aš iš viso gavau ir kaip tai sunaudojau. Praėjus kelioms dienoms, besikalbant su šiuo senuoju draugu, jis rnan parodė pirmųjų mano plantacijos šešerių metų pelno apyskaitą, pasirašytą mano bendrininko ir pirklių įgaliotinių; šis pelnas visada būdavo išduodamas prekėmis, būtent; tabako ritiniais, cukraus dėžėmis, be to, romu, siropu ir t. t., žodžiu tariant, cukraus fabriko gaminiais; pagal ta apyskaitą aš patyriau, kad pajamos kasmet žymiai didėjo, bet, kaip aukščiau minėta, esant gausioms išlaidoms, gryno pelno suma pradžioje buvo nežymi. Vis dėlto senukas nurodė esąs man skolingas 470 moidorų auksu, be to, 60 dėžių cukraus ir 15 dvigubų ritinių tabako, kurie žuvo jo laive, nes jisai pergyveno laivo sudužimą, plaukdamas namo į Lisaboną maždaug vienuolikai metų praėjus nuo to laiko, kai aš apleidau savo plantaciją. Tada gerasis vyras ėmė skųstis savo nelaimėmis ir pasipasakojo, kaip buvęs priverstas panaudoti mano pinigus savo nuostoliams padengti ir nusipirkti akcijoms naujam laivui. - Bet vis vien, senasis drauge, - sakė jis, - jums neteks patirti skurdo, ir kai tik mano sūnus sugrįš, aš jums pilnai atsilyginsiu. Tai tardamas jis išsitraukė seną kapšį ir davė man 160 portugalų moidorų auksu; be to, jis įteikė man dokumentą, įrodantį jo nuosa-vybės teisę į laivą, kuriuo jo sūnus išplaukė į Braziliją; jam priklausė ketvirtadalis to laivo, o sūnui - kitas ketvirtadalis; teisę į abu tuos ketvirtadalius jis pavedė man, kaip garantiją, kad grąžins likusią skolą. To aš negalėjau leisti: mane per daug sujaudino to vargšo žmogaus sąžiningumas ir gerumas; prisiminęs, ką jisai man buvo padaręs - kaip jis išgriebė mane iš jūros, kaip geraširdiškai su manim visomis progomis elgėsi ir ypač koks nuoširdus draugas jis man buvo dabar - aš vos begalėjau sulaikyti ašaras, kai jis tat man pasakė. Todėl aš pirmiausia paklausiau jį, ar jis gali, atsižvelgdamas į savo gyvenimo aplinkybes, šituo metu tiek daug pinigų man skirti ir ar tat nesudarys jam sunkumų. Jis pasakė turįs prisipažinti, kad dėl to jam būsią kiek sunkoka, bet juk tai esą mano pinigai ir jų man reikėsią gal labiau negu jam. Visa, ką gerasis žmogus sakė, buvo taip nuoširdų, kad aš, jam kalbant, vos galėjau susilaikyti neverkęs. Trumpai sakant, aš paėmiau šimtą moidorų ir paprašiau plunksnos bei rašalo, kad galėčiau parašyti jam pakvitavimą; tada grąžinau jam likusiuosius ir pasakiau, kad, jei kada atgausiu plantaciją, grąžinsiu ir šituos pinigus (taip iš tikrųjų vėliau ir padariau); be to, pasisakiau jokiu būdu negalįs perimti nuosavybės teisių į laivą, kuriuo išplaukė jo sūnus, o jei man reikėsią pinigų, tai aš žinau, kad jis yra sąžiningas ir pats atiduosiąs; jei man jų nereikėsią ir aš gausiąs tai, ko turįs pagrindo tikėtis gauti, sprendžiant iš jo žodžių, tai niekada neimsiąs iš jo daugiau nė penso. Po viso šito senasis vyras patarė man, kaip pareikšti savo teises į plantaciją. Aš maniau ten vykti patsai. Jis pasakė, kad aš galįs ten vykti, jei tat man patinka, bet jei aš to nepanorėčiau daryti, tai esama ir kitų priemonių savo teisei užtikrinti ir plantacijos pelnui gauti. Kadangi tuo metu buvo laivų Lisabonos upėje, pasiruošusių kaip tik išvykti į Braziliją, tai jis įtraukė mane į viešą registrą, pridėdamas prie to savo raštišką, priesaika patvirtintą pareiškimą, kad aš esąs gyvas ir esąs tas pats asmuo, kuris pirmasis nupirkęs žemę tai plantacijai įkurti. Šį pareiškimą patvirtinus pas notarą, taip pat pridėjus ir įgaliojimą, jis patarė man pasiųsti jį su jo rašytu laišku vienam jo pažįstamam ano krašto pirkliui ir pasiūlė man likti su juo, kol grįš atsakymas. Niekada niekas nebuvo garbingiau įvykdyta, kaip, pavedimai pagal šį įgaliojimą: greičiau kaip per septynis mėnesius aš gavau stambų siuntinį iš įpėdinių mano įgaliotinių pirklių, dėl kurių aš buvau išplaukęs į jūrą,- tame siuntinyje buvo štai kokie laiškai ir raštai: Pirma: ten buvo fermos arba plantacijos apyvartos apyskaita nuo to laiko, kai tų pirklių tėvai atsiskaitė su mano senuoju kapitonu portugalu, ir ji apėmė šešerių metų laikotarpį. Si apyskaita rodė 1174 moidorus mano naudai. Antra: ten buvo apyskaita dar už ketverius metus, kada jie turėjo mano dalies nuosavybę savo rankose, iki to laiko, koi valdžia pareikalavo perduoti jai jos valdymą, kadangi ji priklausė be žinios dingusiam asmeniui (tai vadinama civiline mirtimi); o šios apyvartos saldo, kylant plantacijos vertei, siekė 38 892 kruisadus - tai sudarė 3 241 moidorą. Trečia: ten buvo ataskaita, kurią pateikė augustiniečių vienuolių prioras, naudojęsis pelnu daugiau kaip per keturiolika metų; bet kadangi čia nebuvo galima įtraukti į saldo to, kas buvo išleista ligoninei, tai jis labai sąžiningai pareiškė teturįs mano sąskaitoje 872 moidorus. O iš karališkojo iždo man nieko nebuvo grąžinama. Ten buvo ir mano bendrininko laiškas, kuriuo jis labai nuoširdžiai mane sveikino, kad aš išlikau gyvas; jis čia man rašė, kaip pakilo mano ūkis, kiek jis duoda per metus, kiek dabar plantacija turi akrų, kuo plantacija sodinama, kiek ten dirba vergų; jis kvietė mane atvykti ir perimti savo nuosavybės valdymą, o tuo tarpu prašė nurodyti jam, kam jis turįs perdavinėti mano pelną, jei aš pats neatvykčiau; baigė nuoširdžiu savo ir savo šeimos draugiškumo patikinimu; jis siuntė man dovanų septynis puikius leopardų kailius, kuriuos, tur būt, gavo iš Afrikos per kažkokį kitą laivą, kurį jis ten buvo pasiuntęs ir kuris, atrodo, atliko laimingesne kelionę negu aš. Jis taip pat siuntė man penkias dėžes puikių saldainių ir šimtą aukso gabalų, kiek mažesnių už moidorus. Su tais pačiais laivais mano abu įgaliotiniai pirkliai atsiuntė man 1200 dėžių cukraus, 800 ritinių tabako ir likusią dalį kapitalo auksu. Iš tikrųjų aš dabar galėčiau pasakyti, kad mano gyvenimo pabaiga buvo geresnė negu pradžia. Neįmanoma išreikšti mano širdies plakimo, kai aš peržiūrėjau tuos laiškus, o ypač kai patyriau, kad visas tasai turtas yra rnano žinioje. Mat, kadangi Brazilijos laivai plaukia ištisais laivynais, tai tie patys laivai, kurie atgabeno laiškus, atvežė ir mano prekes, ir jos saugiai tūnojo upėje, dar pirmiau, negu laiškai pateko į mano rankas. Žodžiu tariant, aš išbalau, ir man pasidarė bloga, ir jei senukas nebūtų padavęs man stiprinančių vaistu, tai, manau, netikėtas džiaugsmas būtų palaužęs mano organizmą, ir aš būčiau miręs vietoje. Kelias valandas man buvo labai bloga. Atvykęs gydytojas ir patyręs tikrąją mano ligos priežastį, įsakė nuleisti man kraujo; nuo to man palengvėjo, ir aš vėl pasijutau sveikas. Bet aš tikrai manau, kad jei man nebūtų šituo būdu palengvinta, tai aš būčiau miręs. Dabar visai netikėtai aš tapau turtuolis, kuriam priklausė daugiau kaip 5000 svarų sterlingų ir ūkis Brazilijoje, duodąs daugiau kaip 1000 svarų pelno per metus, ir tai taip pat reguliariai, kaip ir stambus dvaras Anglijoje. Žodžiu tariant, mano padėtis dabar buvo tokia, kad aš vos galėjau ją suvokti ir nuspręsti, kaip ją išnaudoti. Pirmiausia aš pasirūpinau atsilyginti savo pirmajam geradariui, senajam kapitonui, kuris buvo man gailestingas nelaimėje, geraširdis gyvenimo pradžioje ir sąžiningas pabaigoje. Aš parodžiau jam visa, kas man buvo atsiųsta, pasakiau jam, kad tai esu įgijęs jo dėka, o dabar mano pareiga jam atsilyginti, ir tai aš padarysiąs šimteriopai. Todėl aš pirmiausia grąžinau jam tuos 100 moidorų, kuriuos buvau gavęs iš jo, pasikviečiau notarą ir paprašiau paruošti visiškai formalų ir pilną pakvitavimą, jog esu gavęs 470 moidorų, kuriuos senasis kapitonas pripažino esąs man skolingas; po to aš paprašiau surašyti įgaliojimą, kuriuo pavedžiau kapitonui kasmet priiminėti metinį mano plantacijos pelną ir įpareigojau savo bendrininką teikti jam ataskaitas ir nuolat plaukiojančiais laivais siųsti jam mano vardu pelną; pabaigoje pridėjau pastraipą, kuria paskyriau jam iš savo pelno šimto moidorų pensiją per metus, kol gyvens, ir 50 moidorų per metus jo sūnui iki gyvos galvos. Taip aš atsiskaičiau su savo senuoju draugu. Dabar man teko pasvarstyti, kurlink nukreipti savo kelius ir ką daryti su turtu, kurį likimas įteikė man į rankas. Iš tiesų dabar aš turėjau daugiau rūpesčių ant savo pečių susivertęs, negu jų turėjau ramiai gyvendamas saloje, kur man tereikėjo vien to, ką aš turėjau, ir kur teturėjau vien tai, kas man buvo reikalinga. Taigi dabar mane slėgė didelė našta, ir man reikėjo pasirūpinti, kaip savo turtą sutvarkius. Dabar nebeturėjau urvo, kuriame galėčiau savo pinigus paslėpti, nei vietos, kurioje galėčiau pasidėti juos be spynos ir rakto, kur jie surūdytų ir nustotų žvilgesio anksčiau, negu kas nors juos paimtų į rankas. Atvirkščiai, aš nežinojau, kur juos dėti, nė kam juos patikėti. Mano senasis globėjas kapitonas, tiesa, buvo sąžiningas, ir tai buvo vienintelė prieglauda, kurią aš turėjau. Iš antros pusės, mano interesai Brazilijoje, atrodė, ragino mane ten vykti. Bet dabar aš nebegalėjau manyti ten keliauti, nesutvarkęs savo reikalų ir nepalikęs savo turto saugiose rankose. Pirmiausia aš galvojau apie savo senąjį draugą - našlę, kuri, žinojau, buvo isąžininga ir būtų man teisinga; bet, antra vertus, ji jau buvo pasenusi ir labai neturtinga ir, kiek man teko girdėti, įsiskolinusi. Žodžiu tariant, man nebuvo kitos išeities, kaip tik pačiam nuvykti į Angliją ir pasiimti savo turtą su savim. Tačiau praėjo dar keli mėnesiai, kol aš tam pasiryžau. Dabar aš jau buvau visiškai atsilyginęs senajam kapitonui ir patenkinęs jį, savo buvusį geradarį. Ėmiau tad galvoti apie vargšę našlę, kurios vyras buvo mano pirmasis geradaris, o ji, kol galėjo, buvo ištikimasis mano reikalų tvarkytojas ir vadovas. Pirmiausia aš susiieškojau Lisabonoje pirklį, kuris, mano prašomas, parašė savo dalininkui Londone, kad tasai ne tik išmokėtų jai pagal čekį, bet ir nuvyktų pas ją pats, perduotų jai iš manęs šimtą svarų grynais pinigais, pakalbėtų su ja ir paguostų ją jos neturte, sakydamas, kad, kol aš gyvas, ji ir toliau sulauksianti paramos. Tuo pat metu aš pasiunčiau abiem savo kaime gyvenančioms seserims po šimtą svarų, kurios, tiesa, nejuto skurdo, bet ir negyveno labai gerai - viena buvo ištekėjusi ir palikusi našle, kita turėjo vyrą, kuris jai buvo ne toks švelnus, koks privalėtų būti. Tačiau iš visų savo giminių ir pažįstamų aš neturėjau tokio, kuriam ryžčiausi patikėti didžiąją dalį savo turto, kad pats galėčiau ramia širdim išvykti į Braziliją, palikęs visus savo reikalus gerai sutvarkytus; ir dėl šio dalyko aš labai nerimavau. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad aš iš tiesų nežinojau, kam pavesti savo turtą. Tad pagaliau aš ryžausi keliauti su juo į Angliją: aš galvojau ten nuvykęs užmegzti pažinčių ar surasti kokių giminių, kurie būtų man ištikimi. Tad ir pasiruošiau keliauti į Angliją su visu savo turtu. Prieš iškeliaudamas namo, nusprendžiau sutvarkyti savo reikalus ir pirmiausia atsakyti į gautus iš Brazilijos laiškus su sąžininga ataskaita. Toliau aš parašiau padėkos laišką abiem savo įgaliotiniams, pabrėždamas jų nepaprastą teisingumą ir sąžiningumą. Dovanos jiems nesiunčiau, nes jiems jos visiškai nereikėjo. Pagaliau aš parašiau savo bendrininkui, įvertindamas jo darbus, pagerinant plantaciją, ir jo pastangas, didinant jos našumą; aš jam daviau nurodymų, kaip valdyti mano dalį ateity, suderindamas tai su įgaliojimais, kuriuos buvau palikęs savo senajam globėjui; prašiau, kad mano bendrininkas ir toliau siųstų jam visa, kas man priklausys, kol gaus iš manęs smulkesnių instrukcijų; tikinau jį, kad aš norįs ne tik pas jį apsilankyti, bet ir ten įsikurti, kad galėčiau praleisti likusias savo gyvenimo dienas. Be to, aš jam nusiunčiau labai gražią dovaną - kelias itališkas šilkines skaras jo žmonai ir dviem dukterims (kapitono sūnus man papasakojo, kad jis turėjo dvi dukteris), taip pat du gabalus puikios angliškos vilnonės medžiagos - geriausios, kokios tik galėjau gauti Lisabonoje, - penkis gabalus stiprios, juodos vilnonės medžiagos ir labai vertingų Flandrijos mezginių. Šitaip sutvarkęs savo reikalus, aš pardaviau savo prekes ir paverčiau visą savo turtą banknotais; dabar man kilo klausimas, kuriuo keliu vykti į Angliją. Aš buvau pakankamai apsipratęs su jūra, bet vis dėlto jutau kažkokį keistą nenorą keliauti tuo metu jūromis į Angliją; ir nors aš negalėjau rasti rimtos priežasties tam dalykui pateisinti, tačiau šis nenoras tiek mane paveikė, kad kartą, kai jau buvau sukrovęs į laivą savo bagažą ir pasiruošęs išplaukti, pakeičiau savo nusistatymą. Tiesą sakant, tokį savo nusistatymą aš kei-čiau ne kartą, bet du ar tris kartus. Tiesa, jūroje man labai nesisekė, ir tai galėjo būti viena mano nenoro priežasčių; bet tegu kiekvienas žmogus rimtai įvertina savo paties impulsyvius jausmus tokiais atvejais. Du iš tų laivų, kuriuos buvau pasirinkęs kelionei - (į vieną jau buvau sugabenąs savo daiktus, o su antrojo kapitonu buvau susitaręs) - abu tuos laivus ištiko nelaimės, būtent: vieną pačiupo alžyriečiai, o kitas sudužo prie Starto, netoli Torbėjaus, ir visa įgula nuskendo, išskyrus tris žmones; tad jei būčiau plaukąs bet kuriuo iš tų laivų, mane būtų ištikusi nelaimė, ir sunku pasakyti, kuriuo atveju aš būčiau buvęs nelaimingesnis. Kai šitaip bemąstydamas gerokai pasikankinau, mano senasis kapitonas, kuriam aš viską pasisakiau, ėmė rimtai įkalbinėti mane neplaukti jūromis, bet keliauti sausuma į Groiną (La Corunna isp. miestas) ir iš ten perplaukti Biskajos įlanką iki La Rochelle, kur jau visai lengva ir saugu nukeliauti sausuma į Paryžių, o paskiau į Kale ir Duvrą: kitas kelias einąs per Madridą, o paskui visą kelią sausuma per Prancūziją. Trumpai sakant, aš taip nenorėjau plaukti jūromis, išskyrus iš Kale į Duvrą, kad pasiryžau visą kelią vykti sausuma; šis kelias, kadangi aš nesiskubinau ir nekreipiau dėmesio į išlaidas, buvo toli gražu malonesnis. O kad man būtų dar maloniau, senasis mano kapitonas surado džentelmeną anglą, vieno Lisabonos pirklio sūnų, kuris norėjo keliauti drauge su manim; paskui mes susiieškojome dar du anglų pirklius ir du jaunus portugalų džentelmenus - pastarieji vyko tik į Paryžių; tad iš viso mes buvome šešiese ir dar penki tarnai - abu pirkliai ir abu portugalai pasitenkino, pasisamdę dviese po vieną tarną, kad tuo būdu mažiau susidarytų išlaidų; o aš susiradau jūreivį anglą, kuris sutiko keliauti su manim kaip tarnas, neskaitant mano Penktadienio, kuriam visa aplinka buvo perdaug svetima, kad jis galėtų kelyje tinkamai atlikinėti tarno pareigas. Šitaip tat aš ir išvykau iš Lisabonos. Mūsų draugija turėjo gerus arklius ir buvo gerai ginkluota, ir mes sudarėme lyg mažą kariuomenės būrį; kiti bendrakeleiviai pagerbė mane, paskirdami to būrio kapitonu, nes aš buvau seniausias, be to, aš turėjau du tarnus ir, tiesą sakant, buvau visos šitos kelionės iniciatorius. Kaip aš jūsų nevarginau savo jūrų kelionių aprašymais, taip nevarginsiu ir pasakojimais apie savo kelioną sausuma. Tačiau aš negaliu praleisti kai kurių nuotykių, kurie mus ištiko toje nuobodžioje ir sunkioje kelionėje. Atvykę į Madridą ir visai nepažindami Ispanijos, mes panorome ten kurį laiką pasilikti ir apžiūrėti Ispanijos karaliaus rūmus ir kitką, kas buvo verta dėmesio; bet kadangi tai buvo vėlyvą vasarą, tai mes paskubėjome ir išvykome iš Madrido apie spalio vidurį. Bet kai pasiekėme Navaros pakraščius, pakeliui įvairiuose miestuose sukėlė mums nerimo žinia, kad Prancūzijos kalnų pusėje prisnigę tiek sniego, jog keli keleiviai, su didele rizika pamėginę pereiti kalnus, turėję grįžti atgal į Pampeluną. Atvykę į pačią Pampeluną, mes įsitikinome, kad taip ir esama iš tikrųjų. Man, pripratusiam prie karšto klimato ir prie tokių kraštų, kuriuose nelabai net įmanoma dėvėti drabužius, šaltis buvo nepakenčiamas. Tiesą sakant, tat nebuvo tiek skausminga, kiek nuostabu, kad, teiškeliavę tik prieš dešimtį dienų iš Senosios Kastilijos, kur oras buvo ne tik labai šiltas, bet net labai karštas, pajutome bematant iš Pirėnų kalnų pučiant tokį žvarbų, tokį skaudžiai šaltą vėją, jog negalėjome jo pakęsti, ir mums grėsė pavojus nušalti rankų bei kojų pirštus. Vargšas Penktadienis tikrai išsigando, pamatęs kalnus, apsiklojusius sniegu, ir pajutęs šaltį, nes jis niekada anksčiau savo gyvenime nebuvo matęs sniego ir nebuvo jutęs šalčio. Mums atvykus į Pampeluną, reikalą dar pablogino tai, kad ėmė taip smarkiai ir taip ilgai snigti, jog visi stebėjosi, kad taip ankstį užstojo žiema. Keliai, kurie jau prieš tai buvo blogi, dabar pasidarė visiškai nepereinami; vietomis per daug gilu buvo sniego, kad mes galėtume keliauti, nes sniegas čia nesušąla, kaip šiaurės kraštuose, ir mums grėstų pavojus gyviems pasilaidoti po sniegu. Mes išbuvome Pampelunoje ne mažiau kaip dvidešimt dienų. Pagaliau, matydamas, kad žiema ateina ir kad nepanašu į tai, jog oras pagerėtų, - mat, tada buvo šalčiausioji žiema visoje Europoje, kiek žmonės atsimena, - aš pasiūliau mums visiems nuvykti į Fontarabiją ir iš ten laivu plaukti į Bordo, o tai tebuvo visai trumpa kelionė jūromis. Bet mums besvarstant šitą dalyką, atėjo keturi prancūzai džentelmenai, kurie, sustoję prancūziškoje kalnų perėjų pusėje, kaip kad mes sustojome ispaniškojoje, surado vadovą, kuris, eidamas Langedoko pusiasalio pakraščiu, pervedė juos per kalnus tokiais keliais, kad sniegas jiems mažai tetrukdė; o kur jie užtikę kiek giliau sniego, jis buvęs sušalęs ir galėjęs išlaikyti juos drauge su jų arkliais. Mes pasikvietėme šitą vadovą, ir jis apsiėmė mus pervesti tuo pačiu keliu; jis sakėsi nebijąs sniego, tik patarė gerai apsiginkluoti, kad galėtume gintis nuo laukinių žvėrių. Mat, dažnai pasitaiką, kad, daug prisnigus, kalnų papėdėje pasirodą vilkai, kurie, neturėdami ko ėsti, užpuldinėja žmones. Mes jam pareiškėme esą gerai pasiruošę tokius padarus sutikti, jei tik jis apsaugosiąs mus nuo tam tikros rūšies dvikojų vilkų, nes mes girdėjome, kad jie sudarą didžiausią pavojų, ypač prancūziškoje kalnų pusėje. Jis patikino mus, kad tokios rūšies pavojus negresiąs mums tame kelyje, kuriuo mes vyksime. Tad mes mielai sutikome sekti paskui jį, ir prie mūsų prisidėjo dar dvylika kitų džentelmenų su savo tarnais, kai kurie prancūzai, kai kurie ispanai: jie, kaip sakiau, pamėgino keliauti ir buvo priversti grįžti atgal. Mes visi išvykome su savo vadovu iš Pampelunos lapkričio 15 dieną. Aš nustebau, kai jis, užuot keliavęs pirmyn, pasuko su mumis atgal, tuo pačiu keliu, kuriuo atvykome iš Madrido, ir taip keliavo apie dvidešimt mylių. Tada, perėję dvi upes ir patekę į atvirą vietovę, mes vėl atsidūrėme šilto klimato srity, kur kraštas buvo malonus ir nebuvo matyti sniego. Bet staiga, pasukęs į kairę, vadovas kitu keliu prisiartino prie kalnų. Nors, tiesą pasakius, kalnai ir bedugnės atrodė siaubingai, tačiau jis tiek vingiavo, tiek sukiojosi ir vedė mus tokiais aplinkiniasi keliais, kad mes nejučiomis perėjome aukščiausias kalnų keteras, nedaug prisikentę dėl sniego. Ir staiga jis mums parodė malonias, derlingas Langedoko ir Gaskoni-jos provincijas, žaliuojančias ir žydinčias, nors iš tikrųjų jos buvo labai toli nuo mūsų, ir mums reikėjo dar gana ilgai žygiuoti sunkiais keliais. Visą šią dieną ir naktį taip smarkiai snigo, kad mes negalėjome keliauti toliau; dėl to mes kiek nesmagiai jautėmės, bet vadovas ragino mus nenusiminti, sakydamas, kad greit sniegai liksią užpakaly. Pasitikėdami savo vadovu, iškeliavome toliau. Iš tikrųjų pastebėjome, kad dabar kasdien leidžiamės vis žemyn ir traukiame labiau į šiaurę. Buvo apie antrą valandą po pietų. Mūsų vadovas keliavo šiek tiek priešaky mūsų, ir mes jį ne visai gerai matėme. Ir štai iš šoninio keliuko, vedančio į gretimą mišką, iššoko trys didžiuliai vilkai, o paskui juos ir lokys. Du vilkai puolė vadovą, ir jeigu jis būtų buvęs už kokio pusmylio priešaky mūsų, tai jį tikriausiai būtų sudraskę pirma, negu mes būtume spėję ateiti jam į pagalbą. Vienas vilkas įsikibo į arklį, o kitas taip smarkiai puolė žmogų, kad tas nespėjo ar nesusigriebė išsitraukti pistoleto ir tik ėmė visa gerkle rėkti ir mus šaukti. Mano Penktadienis buvo greta manęs, ir aš liepiau jam nujoti ir pasižiūrėti, kas ten darosi. Kai tik Penktadienis pamatė vadovą, jis sušuko taip garsiai, kaip ir anas: ,,O, ponas! O, ponas!", bet, būdamas drąsus vyrukas, jis nujojo tiesiog prie vargšo žmogaus ir šovė iš pistoleto jį puolusiam vilkui į galvą. Laimė, kad prie vargšo vadovo prijojo kaip tik Penktadienis, nes jisai, būdamas savo krašte pripratęs prie tokių žvėrių, neišsigando vilko, bet prijojo visai arti ir peršovė jį, kaip tai aukščiau minėta; o tuo tarpu kiekvienas mūsų būtų šovęs iš toliau ir būtų greičiausiai nepataikęs į vilką arba rizikavęs sužeisti patį vadovą. Tatai galėjo išgąsdinti ir drąsesnį vyrą negu aš. Ir iš tiesų baimė apėmė visą mūsų draugiją, kai, Penktadieniui iššovus iš pistoleto, mes išgirdome iš abiejų, pusių biauriausią vilkų staugimą, o jo garsą padvigubino kalnų aidas. Tad mums pasirodė, jog vilkų devynios galybės. Gal būt, iš tiesų jų buvo ne tiek maža, kad mes neturėtume pagrindo bijoti. Tačiau, Penktadieniui nudėjus vieną vilką, antrasis, kuris buvo įsikibęs į arklį, tučtuojau jį paliko ir pabėgo. Laimė, vilkas taip griebė arkliui už, galvos, kad jo dantys sulindo į apinasrio dirželius, ir arklys mažai tenukentėjo. Užtat vadovas gerokai nukentėjo: mat, šėlstąs žvėris įkando jam du kartus, sykį į plaštaką, o antrą - truputį aukščiau kelio, ir raitelis jau buvo bekrentąs nuo arklio, kai Penktadienis prijojo ir nušovė vilką. Lengva suprasti, kad, išgirdę Penktadienio šūvį, mes visi pagreitinome žingsnį ir nušuoliavome, kiek tik įkabino arkliai tokiu blogu keliu, norėdami pamatyti, kas darosi. Kai tik pasiekėme medžiais neapaugusį plotą, - prieš tai miškas mums trukdė stebėti, - mes aiškiai išvydome, kad Penktadienis išgelbėjo vargšą vadovą, nors iš karto neįstengėme įžiūrėti, kokį žvėrį jis nudėjo. Bet niekad nebuvo tokios kietos ir nuostabios kovos, kaip ta, kuri įvyko tarp Penktadienio ir lokio. Ji visiems mums suteikė didžiausio pasismaginimo, kokį tik galima įsivaizduoti (nors iš karto mes visi ir labai bijojomės dėl Penktadienio). Būdamas sunkus, nevikrus padaras, nesugebąs bėgioti taip greitai kaip vilkas, lokys užtat pasižymi dviem kitokiomis ypatybėmis, kuriomis paprastai vadovaujasi savo veiksmuose. Pirmiausia, aplamai žmogaus jis neužpuola, - aš sakau aplamai, nes paprastai jis neliečia žmogaus, jeigu šis pirmutinis jo nepuola, nors aš ir negalėčiau pasakyti, prie ko gali pastūmėti jį badas, kaip tai buvo šiuo atveju, kai visa žemė buvo apsnigta. Jeigu jūs, sutikę jį miškuose, jo neužkabinsite, tai jisai nekibins jūsų. Bet reikia pasistengti būti labai mandagiam ir. duoti jam kelią; mat, jisai yra tikras ponas: jis nesitrauks iš kelio nė princui. Na, jei jūs tikrai išsigąsite, tai geriausia pasiieškoti kito kelio ir eiti sau juo; mat, kartais, jei jūs sustojate ir įbedžiate į lokį akis, jis tai palaiko įžeidimu. Bet jei tik jūs mesite ar paridinsite į jį kokį daiktą, kuris jį užkliudytų, nors tat būtų vien piršto dydžio pagaliukas, jis tikriausiai įsižeis ir atidės visus kitus savo reikalus į šalį, nes garbės dalykuose jis yra labai jautrus. Tai yra jo pirmoji ypatybė. Antroji ta, kad, kartą įžeistas, jis nepaliks jūsų nei dieną, nei naktį ramybėje, kol atkeršys, ir tol seks įkandin, kol pasivys. Mano žmogus Penktadienis išgelbėjo mūsų vadovą ir, kai mes prie jo prisiartinome, jis padėjo jam nulipti nuo arklio - tasai vyras buvo ir sužeistas, ir išsigandęs, ir iš tiesų daugiau išsigandęs negu sužeistas. Ir štai staiga pastebėjome iš miško išeinant lokį. Lokys buvo tikrai milžiniškas - tokio didelio man niekada nebuvo tekę matyti. Mes visi truputį išsigandome, jį išvydę, bet kai Penktadienis jį pamatė, buvo lengva pastebėti, kaip vyruko veidas nušvito džiaugsmu ir drąsa. _ O, o, o! - tris kartus sušuko Penktadienis, rodydamas lokį. - O, ponas! leiskit man, aš pakratysiu jam ranką; aš padarysiu jums gardaus juoko! Aš buvau nustebęs, matydamas tą vyruką tokį patenkintą. - Tu, kvaily, - sakau aš, - jisai tave suės! - Mane suės! Mane suės! - du sykius pakartojo Penktadienis - AŠ jį suėsiu; aš jums padarysiu gardaus juoko. Jūs visi ten pasilikit; aš jums padarysiu gardaus juoko. Tada jis atsisėdo žemėn, tučtuojau nusiavė savo batus, užsimovė naginėmis, kurias jisai turėjo savo kišenėje, pavedė mano antram tarnui savo arklį ir nubėgo su šautuvu, greitas it vėjas. Lokys lėtai sau tebežingsniavo ir nebuvo linkęs nieko užkabinti, kol Penktadienis, visai arti priėjęs, sušuko jam, lyg lokys galėtų jį suprasti. - Ei tu, klausyk! Klausyk! -- šūktelėjo Penktadienis, - aš kalbėsiu su tavim. Mes sekėme iš atokiau. Tuo metu rnes leidomės nuo kalnų Gas-konijos pašlaite ir įjojome į didelį mišką, kur vietovė buvo lygi, o medžiai išsimėtę guoteliais, taigi tolokai buvo matyti pirmyn. Penktadienis, kuris, kaip mes sakėme, lipo lokiui ant kulnų, greitai prisiartino prie jo, pagriebė didelį akmenį, metė ir pataikė jam tiesiai į galvą, tačiau tiek tepadarė lokiui žalos, kiek metęs tuo akmeniu į sieną. Bet Penktadienis to ir tenorėjo: mat, šmaikštuoliui visiškai nebuvo žinoma baimė, ir jis vien norėjo priversti mešką jį vytis ir padaryti mums gardaus juoko. Vos tik pajutęs akmens smūgį ir pamatęs Penktadienį, lokys apsisuko ir puolė jį, darydamas velniškai didelius šuolius, ir nubėgo nepaprastu greičiu, kad arklys būtų turėjęs šuoliais nuo jo sprukti. Penktadienis leidosi bėgti ir nėrė taip, lyg skubėtų pas mus, pagalbos ieškodamas. Tad mes ryžomės visi drauge šauti į lokį ir išgelbėti mano žmogų, nors aš ir gerokai pykau ant jo, kad jisai užtraukė mums ant sprando mešką, kai toji ėjo savais reikalais kitu keliu. O ypačiai aš supykau, kad jis nukreipė lokį į mūsų pusę ir tada patsai pabėgo, ir aš sušukau: - Šunie, ar tai šitaip tu mus juokini? Eik ir pasiimk savo arklį, kad mes galėtume tą žvėrį nušauti. Jis išgirdo mane ir sušuko: - Nešaukit! Nešaukit! Stovėkit, ramiai; jūs turėsit gardaus juoko! Ir vikrusis vyrukas, bėgęs kokius du žingsnius, kol žvėris padarydavo vieną šuolį, staiga pasuko vienoje vietoje į šalį nuo mūsų ir, pamatęs didelį ąžuolą, tinkamą jo tikslui, paprašė mus prijoti arčiau, ir, padvigubinęs savo žingsnius, vikriai įsirangę į medį, padėjęs savo šautuvą ant žemės, per penkis ar šešis jardus nuo medžio. Lokys greit priėjo prie medžio, o mes sekėme iš tam tikro atstumo. Pirmiausia jisai stabtelėjo prie šautuvo, apuostė jį, bet paliko begulintį, ir štai jis ėmė kerėblintis į medį, lipdamas kaip katė, nors ir buvo nepaprastai sunkus. Aš stebėjausi savo vyruko kvailumu - taip man atrodė - ir nemačiau, iš ko čia būtų galima juoktis; bet, pamatę, kad meška lipa į medį, prijojome arčiau. Kai mes prisiartinome prie medžio, Penktadienis stovėjo ant didelės medžio šakos plongalio, o lokys buvo pusiaukelėj prie jo. Kai tik lokys pasiekė plonesniąją šakos dalį, Penktadienis šūktelėjo mums: - Na, dabar jūs pamatysit, kaip aš mokysiu mešką šokti. Jis pradėjo šokinėti ir purtyti šaką, ir meška ėmė svyruoti, bet tupėjo ramiai ir dairėsi atgal, žiūrėdama, kaip čia reikės sugrįžti. Tada mes iš tikrųjų nuoširdžiai nusikvatojome. Bet Penktadienis toli gražu dar nebuvo susidorojęs su meška. Kai jis pamatė, kad lokys tupi vietoje, jis ėmė jam šaukti, lyg pastarasis galėtų angliškai kalbėti. - Ką! Tu neini toliau? Prašau tave eiti toliau! Čia jis liovėsi šokinėjęs ir purtęs medį, ir lokys, tartum supratęs, ką Penktadienis sako, nuslinko truputį tolėliau. Tada šisai vėl ėmė šokinėti, ir lokys vėl stabtelėjo. Mums atrodė, kad dabar pats laikas trenkti meškai į galvą, ir aš šūktelėjau Penktadieniui laikytis ramiai, kad mes galėtume lokį nušauti. Bet jisai rimtai sušuko: - O, prašau! O, prašau nešauti! aš pats truputį vėliau jį nušausiu. Trumpai sakant, Penktadienis taip šokinėjo ir lokys taip svirdinėjo, kad mes iš tiesų gavome gerai pasijuokti, bet vis dar negalėjome įsivaizduoti, ką tasai vyriokas darys, nes iš karto mums atrodė, jog jis nori mešką nupurtyti. Tačiau mes pastebėjome, kad lokys šitokiam dalykui per gudrus: jis nenuslinkdavo taip toli, kad jį būtų galima numesti, bet laikėsi tvirtai įsikibęs savo plačiais, dideliais nagais ir letenomis. Todėl mes negalėjome įsivaizduoti, koks bus viso šito galas ir kaip baigsis ši išdaiga. Bet Penktadienis greitai išsklaidė mūsų abejones, nes, matydamas, kad lokys laikosi tvirtai įsikibęs į šaką ir kad jo nepavyks nusivilioti toliau, jis tarė: - Gerai, gerai, tu toliau neini, - aš einu, aš einu; tu neateini pas mane - aš ateinu pas tave. Ir taip tardamas jis nuslinko į patį šakos plongalį, kur šaka nuo jo svorio nulinko. Penktadienis lengvai nusileido žemyn, slysdamas šaka, kol atsidūrė taip arti žemės, kad jau galėjo nušokti; tada jis nubėgo prie savo šautuvo, pagriebė jį ir ramiai sustojo. - Na, - paklausiau aš, - Penktadieni, ką gi tu dabar darysi? Kodėl tu jo nešauni? _ Nešausiu, - sako Penktadienis, - dar ne; jei aš dabar šaučiau, aš jo nenudėčiau; aš palauksiu; aš jums padarysiu dar vieną juoką. Ir iš tiesų jis taip padarė, kaip jus tat netrukus ir pamatysite; mat, lokys, pastebėjęs, kad jo priešo nebėra, grįžo atgal tąja šaka, ant kurios tupėjo, bet slinko labai lėtai, kol pasiekė medžio .kamieną. Paskui, taip pat pasturgalį atkišęs priekin, jis nusileido medžiu, įsikibdamas į jį savo nagais ir iš lėto keldamas tik po vieną koją. Dabar, lokiui dar nespėjus atsistoti užpakalinėmis kojomis ant žemės, Penktadienis priėjo prie pat jo, įkišo šautuvo vamzdį į jo ausį ir vietoje nušovė. Tada šelmis atsigręžė pasižiūrėti, ar mes nesijuokiame, ir pamatęs iš mūsų veidų išraiškos, kad esame patenkinti, jis pats ėmė labai garsiai kvatoti. - Taip mes šaudome meškas mūsų krašte, - tarė Penktadienis. - Taip jūs jas šaudote! - sušukau aš. - Betgi jūs neturite šautuvų! - Ne, - atsakė jis, - neturime šautuvų, bet mes šaudome labai didelėm, ilgom strėlėm. Mums tai iš tiesų buvo gera pramoga. Bet mes vis dar buvome laukinėje vietovėje, o mūsų vadovas buvo sunkiai sužeistas, ir mes vargiai težinojome, kas bedaryti. Vilkų staugimas man nedavė ramybės, ir iš tiesų, išskyrus tą kaukimą, kurį kartą man teko girdėti Afrikos pakrantėje (apie tai esu jau šį tą papasakojęs), aš niekuomet negirdėjau nieko panašaus, kas man būtų įvarę tokį siaubą. Šitie dalykai ir besiartinanti naktis vertė mus judėti toliau, nes kitu atveju mes tikriausiai būtume, kaip to norėjo Penktadienis, nulupę tam didžiuliam žvėriui kailį, kurį vertėjo paimti atminimui. Bet mums reikėjo dar tris lygas nužygiuoti, ir mūsų vadovas mus ragino, tad palikome lokį ir nujojome toliau savo keliu. Žemė vis dar buvo apklota sniego, nors jis buvo ne toks gilus ir pavojingas kaip kalnuose. Ir plėšrūs žvėrys, kaip mes vėliau tai sužinojome, bado prispirti, nusileido iš kalnų į mišką ir lygumas ieškoti maisto ir padarė daug nuostolių kaimuose: gąsdino valstiečius, sudraskė daug jų avių ir arklių, o taipogi ir keletą žmonių. Mums reikėjo pereiti vieną pavojingą vietą, apie kurią vadovas mums pasakė, kad jeigu šiame krašte yra vilkų, tai mes su jais būtinai čia susidursime. Tai buvo nedidelis duburys, iš visų pusių; miško apsuptas, o už jo siauras tarpeklis, kuriuo reikėjo perjoti,. Toliau jau mes būtume pasiekę kaimą, kur turėjome nakvoti. Maždaug pusvalandis prieš saulei nusileidžiant, mes įjojome į pirmąjį mišką, o kai atsidūrėme dauboje, saulė jau buvo nusileidus. Miške mes nieko nesutikome, tik viename siaurame protarpyje pastebėjome penkis didelius vilkus, kurie perkirto kelią, visu greitumu bėgdami vienas paskui kitą, lyg vytųsi kažkokią auką. Mūsų jie nepastebėjo, ir po kelių akimirkų dingo mums iš akių. Čia mūsų vadovas, kuris, tarp kitko, buvo bailys, liepė rnums pasiruošti kautynėms, nes jam atrodė, kad atbėga daugiau vilkų. Mes laikėme paruošę savo ginklus ir atidžiai dairėmės, bet nebematėme daugiau vilkų, kol perėjome per tą mišką, kuris turėjo apie puse lygos pločio, ir nusileidome į daubą. Atsidūrę dauboje, mes galėjome plačiau aplink save apsidairyti. Pirmas daiktas, su kuriuo susidūrėme, buvo negyvas arklys - vargšas arklys, kurį papjovė vilkai - ir dvylika besidarbuojančių vilkų. Negalima buvo sakyti, kad jie ėstų arklį: jie greičiau tik graužė jo kaulus, o visą mėsą jau buvo suriję anksčiau. Mes nusprendėme netrukdyti jiems puotos; jie taipogi mažai tekreipė į mus dėmesio. Penktadienis būtų mielai šovęs į juos, bet aš jokiu būdu neleidau jam to padaryti, nes man atrodė, jog greit mums teks turėti su jais reikalų daugiau, negu kad mes galėjome pageidauti. Dar nebuvome nukeliavę nė per pusę lygumėlės, kai išgirdome siaubingą staugimą miške iš kairės ir tuojau pamatėme apie šimtą vilkų bėgant tiesiai į mus visu puiku, ir daugiausia eilėmis, visai kaip reguliari kariuomenė, išrikiuota patyrusių karininkų. Aš vargiai bežinojau, kaip juos pasitikus, ir tesugalvojau, kad vienintelė išeitis esanti mums sustoti tankia eile; tai mes tučtuojau ir padarėme. Bet kad tarp šūvių nebūtų perdaug ilgų protarpių, aš įsakiau šauti tiktai kas antram žmogui, o nešovusieji turėjo stovėti pasiruošę tučtuojau paleisti į vilkus kitą salvę, jei tik šie ir toliau į mus artintųsi; taipogi liepiau tiems, kurie šaus pirmieji, kad nepradėtų savo šautuvų užtaisinėti, bet lauktų pasiruošę, kiekvienas laikydamas rankoje po pistoletą - mat, kiekvienas mūsų buvome ginkluoti šautuvu ir pora pistoletų; šitokiu būdu mes galėjome paleisti šešias salves, jei šaus iš karto tik pusė mūsiškių. Tačiau tuo tarpu mums tat nebuvo reikalinga, nes, kai paleidome pirmąją salvę, priešas tuoj pat sustojo, išgąsdintas šūvių ir ugnies. Keturi vilkai, kuriems pataikyta į galvas, krito, keli kiti buvo sužeisti ir nubėgo, palikę sniege kruvinus pėdsakus. Aš jau sakiau, kad vilkai sustojo, bet ne tuojau pasitraukė; čia aš prisiminiau pasakojant, kad ir plėšriausieji žvėrys biją žmogaus balso, todėl paraginau visą mūsų kompaniją labai garsiai sušukti ir įsitikinau, kad tie pasakojimai nėra visai klaidingi, nes, mums pradėjus garsiai rėkauti, vilkai ėmė trauktis atbuli. Tuomet aš įsakiau paleisti į priešus antrąją salvę, kuri privertė juos bėgti šuoliais, ir vilkai bematant dingo miške. Tat mums davė laiko vėl užtaisyti savo šautuvus, ir, nenorėdami gaišti, mes keliavome toliau. Bet vos spėjome užtaisyti savo šautuvus, kai išgirdome baisų triukšmą tame pat miške iš kairės, tik kiek toliau, ties tuo keliu, kuriuo turėjome vykti. Artinosi naktis, ir jau pradėjo temti, todėl mūsų būklė darėsi vis blogesnė; triukšmui vis didėjant, aiškiai supratome, kad čia staugia ir kaukia tie biaurūs padarai. Staiga pamatėme du ar tris būrius vilkų, vieną iš kairės, vieną užpakaly ir vieną priešaky. Atrodė, jog mes esame jų apsupti. Bet kadangi jie mūsų nepuolė, tai mes traukėme toliau pirmyn, stengdamiesi ko greičiausiai varyti savo arklius, kurie, keliui esant prastam, teįstengė bėgti smarkia risčia. Tuo būdu mes prijojome miško properšą, kuria turėjome keliauti ir kuri buvo priešingame daubos šone. Bet mes labai nustebome, kai, prijoję arčiau tos properšos, pamatėme didžiulę rują vilkų. Staiga kitame gale miško išgirdome šūvį; ir, pažvelgę ta kryptimi, pamatėme išneriantį arklį su balnu ir apinasriu, lekiantį kaip vėjas, o paskui jį visu greičiu bėgančius šešiolika ar septyniolika vilkų. Teisybę sakant, arklys buvo gerokai juos pralenkęs, bet mes manėme, kad jisai nepajėgs ilgą laiką taip dumti, ir todėl neabejojome, kad vilkai jį pagaliau nutvers; ir tikriausiai jiems tai pavyko.